Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisėjaujančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Skelbiame Vytauto Budniko pokalbio su Nacionalinio susivienijimo steigėju ir pirmininku prof. Vytautu Radžvilu antrąją dalį.

Pokalbyje aptariami nomenklatūrinio disidento Tomo Venclovos požiūris į rezistenciją ir laisvės kovotojų atminimą, per T. Venclovos pavyzdį atskleidžiama valstybės išdavystę pateisinančio mąstymo struktūra. Pirmąją pokalbio dalį rasite Čia: (http://biciulyste.com/aktualijos/vytautas-radzvilas-t-venclovai-nepriklausomybe-nebuvo-ir-negali-buti-auksciausia-vertybe/#more-13792)

– Iš tikrųjų, T. Venclovos pokalbio temą portale 15min.lt, lėmė Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkės F. Kukliansky reikalavimas atšaukti Seimo sprendimą 2021-uosius paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais ir po jo sekusi griežta visuomenės reakcija. Panašu, kad poetas stojo LŽB pirmininkės pusėn.

– Tai akivaizdu. Tačiau savo nuostatos nežudyti kažkodėl jis netaiko žydų pasipriešinimui nacių valdymo metu. O jame taip pat būta įvairių epizodų, nes „kare – kaip kare“.

– Bet žydų pasipriešinimas yra išskirtinis. Jų atžvilgiu nebuvo jokių žmogiškumo standartų. Tai buvo tikrąja prasme genocidas. Jie buvo naikinami tik dėl to, kad yra žydai.

– Be abejonės. Tačiau T. Venclova žino, kad 2019 m. EŽTT sprendime byloje Drėlingas prieš Lietuvą pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas Lietuvos partizanų naikinimas yra laikomas lietuvių tautos genocidu. Pagal tarptautinę teisę genocidas – tai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. EŽTT pritarė nacionalinių teismų teiginiams, kad Lietuvos partizanai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.

O gal T. Venclovai lietuvių tautos genocidas yra mažesnė blogybė už kitų tautų genocidą? Jam turbūt žinomos ir mūsų Konstitucinio Teismo (KT) 2014 m. išvados, kuriose KT nustatė, kad okupantai siekė sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines gyventojų grupes – pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas.

Tikriausiai T.Venclova yra girdėjęs ir apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad partizanai sudarė didelę tautinės ir etninės grupės, saugomos pagal genocido konvenciją, dalį, jie vaidino svarbų vaidmenį saugant lietuvių tautos tautinę tapatybę, kultūrą ir tautinę sąžinę.

Teismų sprendimuose ir nutartyse rašoma, kad gyventojų naikinimas turėjo aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams, jos išlikimui. Okupantai naikino partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kadangi jie buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, o ši dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Todėl partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas.

Tuomet apie ką kalba Venclova? Koks yra ryšys tarp jo skelbiamo žmoniškumo, Nepriklausomybės ir lietuvių tautos genocido?

Viliamės, jis nesieks kvestionuoti aukščiausiųjų teismų išvadų. Apmaudu, bet jam, kaip ir romano „Mūsiškiai“ („Našy“) autorei R. Vanagaitei, tai, ką minėjau yra dėmesio neverti faktai.

– Gal nereikėtų vertinti taip kategoriškai. T. Venclova turėjo galvoje tik tuos laisvės kovotojus, kurie įtariami prisidėję prie žydų naikinimo.

– Nereikia šio klausimo supaprastinti. T. Venclova nenori pripažinti istorinės tiesos apie Lietuvos pokario rezistenciją, ir netgi pritaria Vilniaus mero R. Šimašiaus veiksmams naikinant Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją, jo vienašališkam sprendimui pašalinti nuo bibliotekos sienos Vrublevskių gatvėje Vilniuje Generolo Vėtros memorialinę lentą.

– Įtarimus K. Škirpai jis kildina iš laiško, parašyto Antrojo pasaulinio karo pradžioje Antanui Smetonai, kuriame rašoma, kad „Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija“. Šį laišką jis cituoja iš savo knygos „Lietuvos istorija visiems“.

– Galima cituoti be galo daug ir įvairių laišku. Svarbu, kokie asmenys vertina jų turinį. Vertinti, žinoma, turi profesionalai. T. Venclova sako, kad minėtas laiškas daugeliui nėra žinomas, nes ne kiekvienas istorikas skaito profesionalų knygas. Jo nuomone, K. Škirpa siekė sukurti lietuvišką partija, kuri visuomenės sutvarkymą grindžia nacizmo dėsniais. Tai nacistinė partija, – priduria jis.

Tačiau tai jo, o ne specialistų vertinimas. Atkreipkite dėmesį. T. Venclova sako, K. Škirpa buvo nacių internuotas, bet, anot jo, nesušaudytas. Ir vien dėl to K. Škirpa yra nacis, bet ne vokiškas, o lietuviškas, todėl jis vokiečių naciams šiek tiek užkliuvo.

Štai koks jo vertinimas. Šiuo atveju pagrindinis kriterijus – sušaudė/nesušaudė. K. Škirpą jis prilygina Zigmui Aleksai-Angariečiui, kuris, būdamas stalinistas, Stalino ir buvo sušaudytas. Tačiau nutyli, kad skirtingai negu minėtas stalinistas, K. Škirpa gelbėjo žydus – išgelbėjo žydų rabiną Džosefą Ičoką Šnejersoną (Yosef Yitzchak Schneersohn) ir jo pasekėjus. Ciniška lyginti šias asmenybes.

– T. Venclova panašios nuomonės ir apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Dėl tos pačios priežasties jis palaiko R. Šimašių, nusprendusį nuo bibliotekos sienos pašalinti Generolo Vėtros memorialinę lentą. Ši lenta Lietuvai garbės nedaro. Nors nauja lenta ir vėl gražinta į vietą, bet, jo nuomone, problema lieka „užšaldyta“ ir neaišku, kiek tai ilgai tęsis.

– Ir T. Venclova, ir Vilniaus meras, abu niekina teismo sprendimus, kuriais yra išteisinti rezistencijos dalyviai. Šie žmonės vadovaujasi savo supratimu apie teisingumą. Abu savo pastabas galėjo pateikti teismui, kuris nagrinėjo Granto A. Gochino skundą. Šis teigė, kad Antrojo pasaulinio karo metais J. Noreika neva kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste. Tačiau savo įžvalgų nei Venclova, nei Šimašius nepateikė.

Bet atkreipkite dėmesį į esminę detalę. T. Venclova sako: „Generolo-Vėtros atvejį galime galime dekonstruoti. Jis sėdėjo Štuthofe, bet nežuvo, o buvo sušaudytas sovietų. Bet ne kiekvienas sovietų nubaustas žmogus buvo nekaltas ir gali būti laikomas šventu. Naujoji lenta Generolui-Vėtrai prikalta savavališkai, pažeidžia Vilniaus savivaldybės nutarimą, kuris nėra atšauktas ir, jo nuomone, nebus. Už tai priklauso bauda, o summa summarum lentą, manau, vis dėlto teks pašalinti. Kada ir kaip – nežinau“.

Tokiu būdu T. Venclova atskleidžia, kad jis siekia dekonstruoti mūsų laisvės kovų didvyrių atminimą, kitaip tariant, išardyti istoriškai nustatytus faktus apie mūsų laisvės kovas. Tokiam tikslui, kaip visada, pirmiausia pasitelkiamas melas ir nutylėjimai. Ir šiuo atveju, kalbėdamas apie baudą už neva neteisėtą atminimo lentos pakabinimą, T. Venclova nesąžiningai nutyli, kad lenta Generolui Vėtrai toje vietoje atsirado ne kieno nors, o būtent Vilniaus miesto savivaldybės 1998 m. sprendimu. Pastaroji jos įrengimui skyrė netgi 7741 litų sumą. Tuo laiku tai buvo nemaži pinigai.

– T. Venclova tik abejoja dėl Generolo Vėtros kai kurių gyvenimo epizodų. O jeigu yra bent kokių abejonių, anot jo, lentos neturi būti.

– Jis abejoja dėl Generolo Vėtros, bet čia pat pripažįsta, kad nežino, kuo Generolas Vėtra nusidėjo karo pradžioje.

Kita vertus, kalbėdamas apie žmoniškumą, pamiršta buvusios prezidentės D. Grybauskaitės sprendimą 2017 metais Vasario 16-osios proga dekretu už tariamus nuopelnus Lietuvai užkabinti „riterės“ kryžių buvusiai sovietinei diversantei Faniai Brancovskajai, kurios gauja 1944 metais surengė skerdynes Kaniūkų kaime (Eišiškių aps. Jašiūnų vlsč.).

Visuomenei žinoma, kad F. Brancovskaja buvo „Keršytojo“ gaujos komunistinio jaunimo kuopelės sekretorė, o jos būsimasis vyras M. Brancovskis rengdavo baudžiamųjų antpuolių planus. Šių žudynių metu sovietiniai banditai (raudonieji partizanai) nužudė ir su visais namais sudegino 38 Kaniūkų kaimo gyventojus. Iš 50 stovėjusių pastatų liko tik 4 nesudeginti. Nepagailėta nei dvimetės Danutos Molis, nei keturmetės Marijos Tubin, nei aštuonmečio Zygmunt Bandalevič. Dalis kaimo žmonių ankstų žiemos rytą buvo gyvi sudeginti savo namuose.

Buvusi LGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė rašo, kad Maskva F. Brancovskos būsimajam vyrui M. Brancovskiui specialiai padėkojo už Kaniūkų akciją. T. Burauskaitė rašo, kad siekdama sumažinti nusikaltimų mąstą, rengiantis smogikės apdovanojimui, D. Grybauskaitė davė nurodymą išplatinti „pažymą“, neva F. Jocheles-Brancovskajos sovietinėje asmens byloje partizaninių nuopelnų sąraše aptiktas tik „sėkmingas“ Varėnos rajono Urkionių ir Krūminių kaimų lietuvių savisaugininkų nuginklavimas 1944 m. gegužės 27-28 dienomis. Galima tik spėlioti, koks likimas ištiko nuginkluotus lietuvių savisaugininkus. Tačiau sprendžiant iš susidorojimo stiliaus su Kaniūkų kaimo gyventojais, jie neabejotinai buvo nukankinti ir nužudyti.

Tuo metu dailininkai ir visuomenininkai piktinosi D. Grybauskaitės sprendimu, kaltino ją istoriniu nihilizmu ir pan. Tikino, kad apdovanoti galėjo tikrą holokausto ir sovietinio genocido auką – 78 metų kaunietę Julianą Zarchi, žydo ir vokietės dukterį, kuri, Vokietijos nacionalsocialistams atėjus į Lietuvą, vos trejų metukų būdama kartu su kitais žydais pateko į getą. Lietuviai ją išgelbėjo, slapstė, o grįžę sovietai mergaitę kartu su mama ištrėmė į Tadžikistaną kaip „hitlerininkę“, vokietę…

O kaip į tai reagavo T. Venclova? Ogi niekaip. Nors, perfrazuojant jį patį, jeigu kilo abejonių dėl šios diversantės „žygdarbių“, tai tokio apdovanojimo apskritai neturėjo būti.

Ir štai dabar turime du to paties laikotarpio žmonių elgesio ir istorinių faktų vertinimus. Pirmuoju atveju yra vertinamas Generolas Vėtra, kuris Šiauliuose gelbėjo žydus ir kalėjo nacių koncentracijos stovykloje Štuthofe, bet grįžęs į Lietuvą buvo suimtas ir sovietų susišaudytas už dalyvavimą antisovietiniame pogrindyje. Antruoju atveju – F. Brancovskaja, kuri buvo sovietinės „Keršytojo“ gaujos narė, įtariama dalyvavusi masinėse taikių Kaniūkų kaimo gyventojų žudynėse.

Pirmuoju atveju yra Lietuvos patriotas, kovojęs už Lietuvos laisvę, kurio nebėra ir kuris nuo metamų jam kaltinimu jau nebegali apsiginti. Antruoju atveju – gyva sovietinė smogikė, dalyvavusi žmonių masinėse žudynėse, kuriai D. Grybauskaitė užkabina „riterės“ kryžių.

Pirmuoju atveju sudaužoma Generolo Vėtros atminimo lenta ir Arkadijus Vinokūras bei kiti etatiniai disidentų persekiotojai ima kelti isteriją žiniasklaidoje apie neva dalyvavimu holokauste įtariamus šalies didvyrius. Antruoju – valstybei pristinga savigarbos pastatyti paminklą genocido aukoms Kaniūkų kaime atminti – tik Šalčininkų savivaldybės dėka šioje tragedijos vietoje pastatytas tik kryžius.

Atkreipkite dėmesį, T. Venclova, F. Kukliansky ir etatinis disidentų persekiotojas Arkadijus Vinokūras šių palyginimų vengia, net žodeliu nedrįsta užsiminti, kad D. Grybauskaitės elgesys apdovanojant smogikę ,,riterės kryžiumi“ už Lietuvos gyventojų naikinimą, yra akivaizdus viešas lietuvių tautos genocido vykdytojų reabilitavimas.

Dabar suprantate, kodėl T. Venclova sako nusivylęs prezidentu Gitanu Nausėda. Galima neabejoti, jis nebūtų nusivylęs D. Grybauskaite, kuri nepriklausomybės atgavimo pradžioje kitoje barikadų pusėje kariavo savo mažuosius karus ir tada „dirbo Lietuvai“.

– Negaliu su tuo nesutikti, nes skaitant T. Venclovos interviu, neapleidžia mintis, jog mes esame verčiami atsisakyti savasties, nustoti branginti gimtąją kalbą, ginti savo šeimas ir vaikus, kviečiami pašalinti iš aikščių, skverų nacionalinio pasipriešinimo didvyrių atminimo paminklus, nukabinti jų memorialines lentas…

– Visa tai turi savo pavadinimą: LŽB pirmininkės, A. Vinokuro ir T. Venclovos keliama isterija skirta tam, kad visuomenę vėl būtų galima įsprausti į viešą kalbėjimą, jog Lietuvos inkorporavimas į SSSR buvo taikus, todėl lietuvių tauta turi kuo greičiau pamiršti skaudžią praeitį, okupantų vykdytas nekaltų žmonių žudynes, masinius trėmimus ir savo laisvės kovų didvyrius, o apie juos daugiau nebekalbėtų, garbintų okupantus ir savo budelius. Mes turime tapti mankurtais.

– Mane tai gerokai glumina. T. Venclovos žodžiai šiame kontekste įgyja naują prasmę. Pamenu, minint Lietuvos Helsinkio grupės 30-metį Seime ir kitą dieną Vilniaus Rotušėje, dalis iškilmėse dalyvavusių politinių kalinių ir tremtinių reiškė nepasitenkinimą, kad T. Venclova neteisėtai reprezentuoja Lietuvos išsilaisvinimo judėjimą. Dalis jų atsistojo ir išėjo iš salės, kad nesiklausytų jo kalbos.

– Atverkime akis. Tuo metu, kai Lietuvos Helsinkio grupės nariai buvo tremiami į Sibiro lagerius arba nužudomi (V. Petkus, Br. Laurinavičius), būdamas šios grupės steigėju T. Venclova nekliudomai išvyksta į JAV ir dėsto Berklio, Ohajo ir Jeilio universitetuose, kur apsigina doktoratą. Negi yra manančių, kad politiniai kaliniai šių dalykų tuo metu nesuprato?

Ir štai už Nepriklausomybę po automobilio ratais nepakliuvęs ir saugioje šalyje padaręs sėkmingą karjerą T. Venclova parvykęs į Lietuva pamokomai nurodo, kam galėtų būti pakabinta memorialinė lenta, o kam ne, kieno vardu gali būti pavadintas gatvės pavadinimas, o kieno ne. Jis smerkia visus, kurie kėlė bent kokį įtarimą to meto sovietų valdžiai.

Anot Lietuvos Helsinkio grupės tyrinėtojos, vertėjos Irenos Balčiūnienės, T. Venclova „kolaboravimu“ kaltino poetą Mykolaitį-Putiną, nors pastarasis, skirtingai negu T. Venclova, mirtinai rizikavo nepasitraukdamas iš Lietuvos.

Jis kaltino ir Justiną Marcinkevičių bei kitus, I. Balčiūnienės žodžiais, T. Venclovai visada atrodė, kad „mirties pavojuje“ buvo atsidūrę kolaborantai Antanas Venclova, Michalina Meškauskienė arba Justas Paleckis!

T. Venclova be paliovos giriasi išskirtine privilegija mėgautis itin gausia tėvo biblioteka, bet nė žodeliu neužsimena, kad ši biblioteka atsirado tremtinio bute, kurį užvaldė šis komunistų padlaižys. Puikiai žinau, kad T. Venclova yra privatizavęs teisę žeminti kilniausias Lietuvos asmenybes ir jų žygdarbius, o priekaištus dėl savo tėvo laiko blogiausios rūšies demagogija, – rašo vertėja.

Gal pagaliau daugeliui taps aišku, kodėl T. Venclovai Nepriklausomybė nebuvo ir negali būti aukščiausia vertybe.

pozicija.org