Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra laikomas svarbiausiu Lietuvos demokratijos garantu: net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, nustatantys teisingumo vykdymo praktiką, kai nežino ir nesupranta, ar jie gali taikyti įstatymą, kuris jų nuomone galimai prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo. Konstitucinio Teismo paskelbtas išaiškinimas yra aukščiausios tiesos žodis.
Bet argi valdžia nemato, kad tas aukščiausios tiesos žodis neretai paremtas pačiu primityviausiu melu? Tai rodo nenuginčijami faktai. Kodėl valdžia apsimeta to nematanti? Kodėl valdžiai tai naudinga?
Konstitucinis Teismas priėmė daugybę nutarimų, susijusių su žemės reformos vykdymu (suskaičiavau nažiausiai net 27). Konstitucinis Teismas tikrino, ar Seimo priimti ir valstybės Prezidentų pasirašyti įstatymai, o taip pat ir Vyriausybės priimti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.
1991 m. pradėtos vykdyti žemės reformos tikslas buvo aiškus – grąžinti savininkams iš jų neteisėtai atimtą žemę. Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 11 d. Akte nustatė, jog atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą. Akte specialiai pabrėžta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Tai reiškia, kad piliečiai neteko žemės, bet ne nuosavybės teisių į žemę.
Visiems aišku, kad turimų nuosavybės teisių į neteisėtai atimtą turtą iš naujo nei atstatyti, nei atkurti nereikia – tai prieštarauja sveikam protui. Tačiau godumui, kaip ir melui, kaip ir veidmainystei, ribų nėra: valdžia nusprendė nepalikti neapžiojusi šitokio kąsnio! 1991 m. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, kuriuo mūsų valdžia nusprendė nekreipti dėmesio į 1990 m. kovo 11 d. priimtą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Aktą ir remtis okupacinės valdžios priimtais įstatymais.
Buvo nuspręsta, priešingai negu nustatyta Nepriklausomybės paskelbimo akte, jog reikia remtis 1940 m. sovietinio Seimo Deklaracija, esą tą 1940 m. liepos 22 d. visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota, žmonės neteko ne tik žemės, bet ir teisių į žemę, todėl dabar valdžia suteiks Lietuvos piliečiams malonę – atstatys jų turėtas nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą.
Tą malonę mūsų „demokratinė“ valdžia iki šiol, per 28 metus suteikė toli gražu ne visiems: žiniasklaida skelbia, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra sudariusi sąrašą, jog vien tik Vilniuje apie 2,6 tūkst. savininkų dar neatstatytos bei neatkurtos nuosavybės teisės ir, suprantama, negrąžinta žemė. Kas ir kokiomis teisėmis tą negrąžintą žemę valdo, žiniasklaida neskelbia.
Šitokią padėtį kaip teisingą, teisėtą ir neprieštaraujančią Konstitucijai, pripažįsta Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas patvirtino, kad kol nepriimtas vietinės valdžios administracinis sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo ar atkūrimo, tol savininkas į savo žemę teisių neturi. Jis vadinamas „buvusiu savininku“, tarsi Nepriklausomybės paskelbimo akte nebūtų paskelbta, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.
Reikia pripažinti, kad pirmajame 1991 m. priimtame įstatyme dėl nuosavybės teisių atstatymo vistik buvo aiškiai pasakyta, kad privalo būti grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei tokios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Įstatyme buvo konkrečiai išvardinta, kokia žemė negali būti grąžinta (užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių ir kt.), nurodyta, kad piliečių prašymai dėl žemės grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimai priimti per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Taigi, pilietis pateikia dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę, tačiau kaip tvirtina Konstitucinis Teismas, į savo žemę pilietis nuosavybės teisių vistiek neturi, jis turi laukti, kol jo nuosavybės teises atstatys ar atkurs visagalė nepriklausomos Lietuvos valdžia.
Visagalei valdžiai 1991 m. įstatymas pasirodė nepriimtinas, per daug aiškus, todėl pradėjo jį keisti, papildyti, ir galų gale 1997 m. priėmė naują įstatymą, kuriuo jau ne atstatė, o atkūrė nuosavybės teises. Atkuriant nuosavybės teises galima parodyti daugiau išradingumo: žemę galima ne tik grąžinti, bet ir nebaudžiamai ją kilnoti, negrąžinant žemės vistiek tvirtinti, kad nuosavybės teisės į žemę savininkui atkurtos, leisti net pardavinėti „atkurtas“ nuosavybės teises į žemę ir t.t.
Gilinantis į Konstitucinio Teismo nutarimus priimtus dėl tokių įstatymų „atitikimo Konstitucijai“, neįmanoma nematyti, kiek juose tuščiažodžiavimo, demagogijos, melo. Meluoja Konstitucinio Teismo teisėjai tvirtindami, pavyzdžiui, kad Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarime išvardintoms neprivatizuotinoms žemės ūkio įmonėms ir organizacijoms skiriama žemė neturi būti grąžinta savininkams. Puikiai supranta šitie teisėjai, kad jeigu savininkų žemė reikalinga visuomenės poreikiams, žemė Civilinio kodekso 4.100 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti paimama, tačiau įteisindami žemės užgrobimą, jie tvirtina, kad toks žemės užgrobimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės teisių gynimą.
Konstitucinis Teismas tiesiog klastoja faktus: tvirtina, kad minėtu 1991 m. Vyriausybės nutarimu patvirtintame sąraše nurodytos neprivatizuotinos žemės ūkio įmonės įvardytos kaip valstybės išperkami objektai. Sąraše nurodytos mokslo įstaigos Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos žemės ūkio akademija. Ar šios mokslo įstaigos kada nors buvo privačios, iš ko valstybė turėjo jas išpirkti?
Akivaizdų ir įžūlų Konstitucinio Teismo melą privalome priimti kaip neskundžiamą aukščiausios tiesos žodį. Dabar mums suteikta nauja malonė: nuo rugsėjo 1 d. turėsime teisę kiekvienas tiesiogiai kreiptis į šį teismą, gindamas savo pažeistas teises…
