Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo

Aleksandras Solženicynas. Gyventi be melo Kažkada mes nedrįsome ir patylomis šnabždėti, o štai dabar rašome ir skaitome „samizdatą“. Susirinkę parūkyti, vienas kitam atvirai pasiguodžiame – kokių tik eibių jie nepadarė, kur tik jie mūsų netempia. Ir nereikalingi gyrimaisi apie kosmoso užkariavimą, kai tuo tarpu nugyventi ir vargingi namai, ir tolimų laukinių režimų stiprinimas, ir pilietinių karų kurstymas. Ir neprotingai savo lėšomis Mao Ce Duną išauginome, ir kai mus prieš jį varys, reikės eiti, – kur pasidėsi. Ir teisia, ką nori, ir sveikus į beprotnamius suvaro – vis tie patys. O mes – bejėgiai.

Jau iki kraštų prisipildė, jau gresia mums visuotinis dvasinis žlugimas, o štai – štai ištiks ir fizinis, ir sudegins mus ir mūsų vaikus, o mes, kaip ir seniau, vis bailiai šypsomės ir švebeldžiuodami vapaliojame.

O kaip mes sutrukdysime? Neturime jėgų. Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už kuklų šiandieninį ėdalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas galimybes dėl būsimųjų kartų, – kad tik nesuardžius savo menkos egzistencijos. Neliko nei tvirtumo, nei savigarbos, nei užsidegimo. Mes nebijome net visuotinės atominės mirties. Nebijome trečiojo pasaulinio karo, – o gal kokiame plyšyje ir pasislėpsime. Mes bijome tik drąsių pilietinių žingsnių.

Mums svarbu neatsilikti nuo bandos, nežengti savarankiškai, – ir nepasijusti staiga be baltų batonų, be dujų plytelės, be prisirašymo Maskvoje.

Kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo: gyventi patogu, gerai visam laikui. Aplinka, socialinės sąlygos – iš jų neiššoksi. Sąmonę nulemia gyvenimas, tad kuo mes kalti? Mes – nieko negalime.

O mes galime – v i s k ą ! Mes patys sau meluojame, kad save nuramintume. Dėl visko kalti ne tik jie. Mes patys kalti. Tik mes.

Kas nors prieštaraus – juk iš tikrųjų nieko nesugalvosi. Mums užkimšo burnas, mūsų neklauso, neklausia, – kaip juos priversti mūsų paklausyti? Juos perkalbėti neįmanoma.

Natūralu būtų juos perrinkti, bet perrinkimo mūsų šalyje nebūna. Vakaruose žmonės žino streikus, protesto demonstracijas, bet mes per daug užguiti, mums baisu. O gal atsisakyti dirbti? O gal išeiti į gatvę? Kiti lemtingi keliai, išbandyti pastarajame amžiuje karčioje rusų istorijoje, juo labiau ne dėl mūsų. Iš tiesų – nereikia.

Dabar, kai visi kirviai pakankamai prisikapojo, kai išaugo pasėta sėkla, mums aišku, kad pasiklydome. Kaip apsivylė tie jauni, savimi pasitikį žmonės, kurie manė teroru, kruvinais sukilimais, pilietiniu karu padaryti mūsų šalį teisingą ir laimingą. Ne, ačiū jums, švietimo tėvai. Dabar mes jau žinome, kad metodų niekšiškumas gimdo niekšiškus ir rezultatus. Mūsų rankos tebūnie švarios.

Ratas užsidarė ir nejaugi nėra išeities? Ir lieka mums pasyviai laukti – o gal kas nors savaime atsitiks. Tačiau nuo mūsų niekad šitai neatstos. Jeigu mes visi ir visada jį pripažinsime, garbinsime ir stiprinsime. Jei neatsiskirsime nors nuo pačio jautriausio jo taško – nuo melo.

Kai prievarta įsiveržia į taikų žmogišką gyvenimą, jos veidas šviečia pasitikėjimu. Ji taip ir neša vėliavą ir šaukia: „Aš – prievarta! Išsiskirstyti! Pasitraukti! Sutraiškysiu!“

Tačiau prievarta greitai sensta. Nedaug prabėga metų – ji jau nepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, būtinai į talką šaukiasi melo. Prievartai nėra kuo prisidengti, tik melu, o melas gali laikytis tik prievartos remiamas. Ne kasdien, ne ant kiekvienų pečių prievarta uždeda savo sunkią leteną. Ji tik reikalauja paklusnumo melui, kasdieninio mūsų dalyvavimo mele. Čia – visas mūsų lojalumas.

Ir čia yra mūsų paniekintas, paprasčiausias, prieinamiausias išsilaisvinimo raktas – asmeninis nedalyvavimas mele. Tegul melas viską padengia, tegul visus valdo, bet užsispirsiu bent tiek – tegul valdo ne per mane. Ir štai – plyšys mūsų įsivaizduojamajame neveiklumo rate. Dėl mūsų pats lengviausias, o melą labiausiai griaunantis. Kai žmonės atsitraukia nuo melo, jis paprasčiausiai liaujasi gyvavęs. Melas, kaip parazitas, gali gyvuoti tik žmonėse.

Prisipažinkime – mes nepribrendome eiti į aikštes ir garsiai skelbti tiesą, pasakyti balsiai, ką mes galvojame. Nereikia. Tai baisu. Tai nors atsisakykime kalbėti tai, ko nemąstome. Štai mūsų kelias. Lengviausias ir prieinamiausias mūsų išsiugdytam organiškam bailumui. Žymiai lengviau – baisu ir pasakyti – už Gandžio pilietinį neklusnumą.

MŪSŲ KELIAS – NIEKUR SĄMONINGAI NEPALAIKYTI MELO. Suvokus, kur melo pradžia – kiekvienam ji skirtingai pastebima – atsitraukti nuo šios gangrenuojančios ribos, nepaklijuoti ideologijos mirusių kaulelių ir žvynelių, nesusiūti supuvusio skuduro. Mes būsim nustebinti, kaip greitai ir beviltiškai nyksta melas – ir tas, kam priklauso būti nuogam, pasirodys pasauliui nuogas.

Ir taip kiekvienas, nugalėdamas savo nedrąsą, tegul pasirenka, ar lieka jis sąmoningu melo tarnu. Suprantama, ne dėl polinkio, bet dėl šeimos, dėl vaikų auklėjimo melo dvasioje. Ar neatėjo laikas jam pasijusti garbingu žmogumi, vertu vaikų ir amžininkų pagarbos?

Ir nuo šios dienos ateityje jis nepasirašys, neparašys, neatspausdins jokių atsiliepimų, nė vienos frazės, kuri, jo nuomone, iškreipia tiesą.

Nė vienos frazės – nei asmeniniame pokalbyje, nei viešai neišreikš nei pats, nei špargalka, nei agitatoriaus, mokytojo, auklėtojo vaidmeny, nei teatre.

Meniškai, skulptūriškai, techniškai, muzika – neišreikš, neakomponuos, netransliuos nė vienos melagingos minties, nė vieno pastebimo tiesos iškraipymo.

Nepateiks nei žodžiu, nei raštu nė vienos vyraujančios citatos dėl apsidraudimo, dėl pasisekimo darbe, jei visiškai nepritaria cituojamai minčiai arba jei ji tiksliai netinka toje vietoje.

Nesileis priverčiamas eiti į demonstraciją ar į mitingą, jei tai prieš jo norus ir valią. Nepaims į rankas, neiškels transparanto, lozungo, kuriam visiškai nepritaria.

Nepakels balsuojančios rankos už pasiūlymą, kuriam nuoširdžiai neprijaučia. Nebalsuos nei viešai, nei slaptai už asmenį, kurį laiko nevertu arba bent juo abejoja.

Nesileis nuvaromas į susirinkimą, kur laukia prievartinis, iškreiptas klausimo svarstymas.

Tuojau pat apleis posėdį, susirinkimą, paskaitą, spektaklį, kiną, kai tik iš oratoriaus išgirs melą, ideologinius tauškalus arba begėdišką propagandą.

Neišsirašys, nepirks tokio laikraščio ir žurnalo, kur informacija iškraipoma, o svarbiausi faktai nutylimi.

Suprantama, mes išskaičiavome ne visus galimus ir būtinus apsiribojimus nuo melo – tas, kuris pradės valytis, švariu žvilgsniu lengvai pastebės ir kitus atvejus.

Taip, pirmiausia išeis nekaip. Kam nors laikinai – netekti darbo. Jauniems žmonėms, norintiems gyventi tiesa, šitai iš pradžių labai sukomplikuos jų jauną gyvenimą. Juk neatsakinėjamos pamokos, prigrūstos melo. Reikia pasirinkti.

Niekam, kas nori būti garbingas, čia neliko plyšelio. Niekam iš mūsų nė vieną dieną, net pačiuose nekalčiausiuose technikos moksluose, neišsilenkti nors vieno iš čia paminėtų žingsnių. Į tiesos pusę ar į melo pusę. Į dvasinę nepriklausomybę arba į dvasinį vergavimą.

Juk tas, kuris neišdrįs apginti savo sielos, tegul nesidžiaugia, nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, tenesigiria, kad jis akademikas arba liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas arba generolas. Tegul sau ir pasako – aš esu niekingas bailys. Svarbu, kad man šilta ir sotu.

Tačiau ir šitas, pats nuosaikiausias iš visų pasipriešinimo kelių, nebus mums, užsisėdėjusiems, lengvas. Tačiau žymiai lengvesnis už susideginimą ar bado streiką! Ugnis neapglėbs tavo kūno, akys nesprogs nuo karščio, o juodos duonos su grynu vandeniu tavo šeimai visada atsiras.

Mums ištikima, mūsų apgauta, tikrai didi Europos tauta – čekoslovakai – argi neparodė mums, kad net prieš tankus atsilaiko krūtinė, jei joje – garbinga širdis.

Tai bus nelengvas kelias, bet pats lengviausias iš visų galimų. Nelengvas pasirinkimas kūnui, bet vienintelis – sielai. Nelengvas kelias, tačiau yra pas mus žmonių, net dešimtys jų, kurie metų metais lieka ištikimi šitiems principams ir gyvena tiesoje.

Taigi, ne pirmam reikės eiti šituo keliu, o tik prisijungti. Tuo lengvesnis ir tuo trumpesnis atrodys mums visiems šis kelias, juo sutartiniau ir gausiau juo pradėsime žengti. Bus mūsų tūkstančiai, ir nesusitvarkys, niekam nieko nepadarys. Atsiras mūsų dešimtys tūkstančių – ir neatpažinsim savo šalies.

Jeigu sudrebėsime, tai gana skųstis, kad kažkas mums neduoda kvėpuoti. Mes patys neduodame. Susigūšime dar – palauksime. O mūsų broliai biologai priartins mūsų minčių skaitymo ir genų pertvarkymo laiką.

Jei ir tada pabijosime, tai mes niekingi, bevilčiai, ir mums tinka Puškino panieka:

Kam bándai laisvės dovana:

Jos paveldėjimas iš kartos į kartą –
Jungas su barškučiais ir botagas.

Aleksandras Solženicynas
Nobelio premijos laureatas

1974 m. vasario 12 d.