Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Algimantas Rusteika. Apie kritinę masę

Tai sakot, trūksta kritinės masės? Taip, bet į rinkimus neateina pusė žmonių, todėl laimėjimui jau užtenka mažumos. Abejingųjų ir apolitiškų, beviltiškų alkoholikų, socialinių ligonių, narkomanų, idiotų ir bomžų neskaičiuokim.

Vis tiek liks ne mažiau kaip pusė tos pusės, kurie ateitumėt, bet niekuo nebetikit, viskuo nusivylėt ir sakot: „Mums nėra už ką balsuoti“. Tai baisiau už pabėgimą – vidinė emigracija. Žmonės pasitraukę iš savo šalies, nors joje gyvena, myli ir miršta.

Jūs daug sykių išduoti ir apgauti, apspjaudyti ir paniekinti, atstumti ir palikti vieni nelaimėje. Doro darbo bitelės, laikomi kvailiais ir pravardžiuojami lūzeriais, negalintys pragyventi mele. Dūstantys nuo patyčių iš sveiko proto ir draudimų policinėje valstybėje.

Laisvėje, kurioje reikia bijotis kalbėti, ką galvoji. Nepriklausomoje „savo“ Lietuvoje, kuri nuo žmonių nepriklauso ir pati duodasi kaip pasiutus, nuo ko dar priklausyti. Prisižiūrėjot iki soties viešo neteisybės ir melo triumfo, atsikandot valdžios pakištų gelbėtojų ir veidmainystės, pavargot nuo savo bejėgiškumo.

Jūs savo šalyje svetimi, panašiai kaip išduotas vyras ar žmona – viskas išoriškai taip, o viduje nieko nebeliko. Nematomi žmonės, užsidarę savyje, nes niekas nebekreipia į jus dėmesio, apie jus nerašo ir neskaito, niekur nerodo. Jūsų tiesiog nėra.

Jūs jaučiatės niekam nereikalingi, o be reikalo. Jei patikėtumėt ir pamatytumėt, už ką, pajustumėt tikrumą ir nemelavimą – ateitumėt ir nušluotumėt viską. Nereikėtų jokių konservatorių, socdemų, liberastų ir kitų “tradicinių“ balsuotojų, kuriems nors kuolą ant makaulės tašyk – vis tiek balsuos „už savus“.

Jūsų – tų, kurie neateina – ir protesto rinkėjų pradžiai pradėti užtektų. Net neįsivaizduojat, kokia tai būtų jėga ir koks įvykis. O toliau viskas eitųsi savaime, kaip akmenį nuo kalno paritus. Net nepajustumėt, kaip kritinė masė atsirastų, ir stebėtumėtės, kodėl anksčiau to neatsitiko.