Algimantas Rusteika. Kaip biurokratai kovoja su biurokratizmu

Algimantas Rusteika. Kaip biurokratai kovoja su biurokratizmu

Londonas, 9 mln. gyventojų. Meras ir 25 deputatai. Didžiausias pasaulio miestas Niujorkas. 8,5 mln.gyventojų, su priemiesčiais 22 mln. – daugiau už visas Baltijos šalis ir Baltarusiją.  Miesto tarybą sudaro 51 deputatas.
Europos G taškas, Vilnius. R.Šimašiaus savivaldybė – irgi 51 deputatas. Vilniaus dydžio miestas Arizonoje – Tuksonas. Savivaldybė: meras, miesto menedžeris ir 6 deputatai – telpa prie kavinės staliuko.

Ar įveiksime biurokratizmą? – nuo diskusijos šiuo klausimu 1988 metais prasidėjo Sąjūdis. Duotas ne tik savo valstybės – tautos namų, bet ir laisvės, tiesos ir šviesos pažadas. Tikėjomės demokratijos, valdančiųjų privilegijų likvidavimo, teisių ir galimybių lygybės. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos tikslas buvo palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Deputatai, pasidalinę paskyras automobiliams, sklypus, rentas ir kanceliarines, pasiraitoję rankoves kibo į kovą su privilegijomis ir biurokratija. Kiekviena nauja vyriausybė iškilmingai pažadėdavo mažinti valdininkų skaičių. Tačiau tik gyventojų šalyje vis mažėjo, technologijos tobulėjo ir tarnautojų klasė pūtėsi toliau.

Nė viena valdžia nėra laimėjusi prieš biurokratiją todėl, kad nei viena su ja ir nekovojo. Valstybėje, kurioje valstybės ateitis mažai ką domina, valdžiai visada labiausiai rūpi valdžia. Visuomenės sutartis, kai su piliečiais svarbiais klausimais nesitariama, yra neįmanoma, todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, nieko nekeičiančių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti politikos triukai.

Pirmasis – institucijų skaičiaus mažinimas, čia geriausia iliustracija – aukštasis mokslas. Lietuvoj niekada nebuvo daugiau kaip vienas universitetas. Šimtmečius – Vilniaus, jį praradus – Vytauto Didžiojo, po to vėl Vilniaus. Atkūrus Nepriklausomybę VVU buvo, VDU atkūrė. Visos kitos specializuotos aukštosios mokyklos buvo tik neuniversitetinės, specializuotos aukštosios mokyklos – akademijos, konservatorija, daugybė institutų.

Tuos keliolika valstybinių „universitetų“ išperėjo buvusių sovietinių institutų rektoriai, norėję gauti kuo daugiau savivaldos savo savivalei, neprarasti begalinių kadencijų iki senatvės pensijos ir valdžios dalijamų pinigų. Iškabų gamybos ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis klestėjo. Vien policijos akademija kiek kartų keitė pavadinimus tam, kad rektorius išliktų! Net keista, kad proftechninių mokyklų vadai neįsteigė savo „universitetų“…

Ir štai reforma. Pagal seną gerą principą – sujungsim kelis kolchozus ir jų bus mažiau! Nors iš tikrųjų tik iškabų mažiau, rektoriai virto prorektoriais ir gavo dar vieną „generalinį rektorių“. Ir pažadai tautai įvykdyti, skaičius sumažintas! Lygiai taip buvo vis jungiamos ir atskiriamos ministerijos ir departamentai, biurokratai su savo stalais suvaromi į vieną pastatą ar kilnojami į kitus miestus, planuojami gigantiški ministerijų miesteliai – akropoliai.

Triukas Nr.2 – pareigybių, vadinamųjų etatų mažinimas. Kiekvienoje ministerijoje, departamente, savivaldybėje jų visada būdavo nemažai laisvų. Ir štai, tokie nepanaudoti etatai panaikinami ir nors valdininkų ir jų stalų liko, kiek buvę, tačiau popierinis mažinimas įvyko ir visuomenei trimituojama apie dar vieną pokyčių nieko nekeičiant pergalę.

Triukas Nr.3. Valstybės tarnybos įstatymas, kuriuo pakeičiamos jau ne kontorų, o pareigūnų iškabos. Dalis valdininkų pavadinami valstybės tarnautojais ir įgyja naują, aukštesnį statusą, gauna dar naujų privilegijų – priedus už ištarnautus metus, ilgesnes atostogas, lieka visos kitos priemokos – už pavadavimą, papildomą darbą, viršvalandinį darbą, budėjimą ir t.t. O kita darbuotojų dalis tampa dirbančiais pagal darbo sutartį.

Ir štai, įvyksta radikali „mažinimo reforma“, visi valdininkai gauna atleidimo lapelius ir išsigandę geria valerijonus. O po to visi vėl priimami į tą patį darbą, tik skirtingu statusu, vadovui pasinaudojus gera proga išmesti neįtikėlius ir priimti savus. Toje pačioje kontoroje dirba tiek pat žmonių, bet valdininkų, tapusių valstybės tarnautojais, jau mažiau!

Triukas Nr.4 – dalį funkcijų ir daug daug eurų, susijusių su sprendimų vykdymu, atiduoti „nevyriausybiniam sektoriui“, t.y. visokiausioms NVO ir skėtinėms struktūroms, kurių didelė dalis susijusi su valdžia asmeniškais ryšiais. Ypač tai paplitę socialinės apsaugos, vaikų teisių ir lygių galimybių, švietimo sistemose, mintančiose Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų pinigais. Šios institucijos primena briedžius su šimtais įsisiurbusių erkių.

Biurokratizmas yra galingas, nugali bet kokius įstatymus ir niekada nebūna kaltas, nes visada kalti esame mes. Štai žmonės svajojo, ėmė paskolas, pasistatė namus, nors su leidimais, bet neteisėtai, nes po projekto derinimo pasikeitė įstatymai. Ir teisėti leidimai su parašais ir antspaudais post factum pripažinti neteisėtais nuo jų priėmimo momento, vadinasi, jie buvo tokie, kokie nebuvo.

Toks yra lietuviškas, atbulinis teisingumas: galima vakar pažeisti kelio ženklą, kurį tik rytoj pastatys! Ir, manot, atsirado nors vienas kaltasis, kuris pasirašė ir antspaudus dėjo? Norite būti teisūs ir atgauti, ką praradot – nusigriovę savo namus bylinėkitės dešimtmetį į sveikatą iki pat Strasburo, jei tam liks nuo paskolos bankui, kurios niekas neatšaukė ir naujos paskolos advokatams, kurios jums niekas nebeduos.

Taip, tam pagaliau yra ir įstatymas – valdininkas, padaręs žalą, turi ją atlyginti, nors ir ne visą, ne daugiau kaip 6 atlyginimų dydžio ir atskaityti už žalą negalima daugiau kaip 20 proc.  jo atlyginimo. Nebegalima pasislėpti net už kolegialumo – asmeniškai atsakingi visi, kurie balsavo už žalingą ar neteisėtą sprendimą, ir net tie, kurie nebalsavo, bet po tokio sprendimo apie jį per 7 dienas nepranešė. Ir nebegalioja atsakomybės išvengimo būdas „jis šiuo metu čia nebedirba“ – atsakai ir išėjęs kitur.

Valio, puiku, bet ar girdėjot nors vieną nuteistąjį, nors vieną teismą pasiekusią bylą, na, nors vieną pradėtą tyrimą? O kur dar vos ne kasdien žiniasklaidoje atskleidžiamos švogerizmo, savųjų įdarbinimo ir savitarpio dangstymo, viešųjų pirkimų sistemoje veikiančios valstybės ir europinių pinigų įsisavinimo grupuotės? O savivaldybėse įsigalėję vietos karaliukų dinastijos, kur eilinis žmogelis net cyptelėti bijo, nes bus suvalgytas, neteks darbo, niekas net nebesisveikins?

Ar tai reiškia, kad biurokratų nereikia ir reikia juos sunaikinti kaip klasę? Priešingai, be jų valstybės nėra. Kiek kartų susidūrėte su valstybe, spręsdami savo gyvenimo klausimus, tiek kartų juos sprendė ne prezidentai, ministrai ar deputatai, o valdininkai. Seržantai svarbiau už generolus, nes jie visada šalia.

Biurokratus sutinkam kiekvieną kartą, kai tik susiduriam su valstybe, tai jos rankos ir reklaminis veidas piliečiams, jų dėka sukasi valstybės kasdieninio gyvenimo mechanizmas. Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, pareiginga ir atsakinga valdininkija – valstybės pagrindas, tokią išsiugdyti – sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be jų nebus efektyvi net angelų valdžia, kurios vyrai labai mėgsta dėl savo sprendimų kaltinti vykdytojus – perlenkimai vietose, biurokratizmas!

Nors tikrą biurokratizmą sukuria ir daugina politikai, vis kovojantys už sumažinimą. Juk laimėjus rinkimus reikia duoti, ką žadėjai, o jei negali nieko duoti – reikia ką nors uždrausti! Taip minioms plojant pradedama valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą ir tikrųjų laisvių suvaržymą, argumentuojant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu.

Kas vakarą mums praneša, ką šiandien dar uždrausta daryti, kokios baudos mūsų labui padidintos ir kaip reikia sumažinti mokesčius juos padidinant. Visuomenės interesų pretekstu toliau didinamas totalus valstybės kišimasis į privatumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus praktiškai.

Prigalvota begalė tvarkų, aprašų, instrukcijų ir metodikų, kad tarnybos turėtų ką veikti ir žmogus pasijustų bejėgiu, paklusniu sraigteliu. Ir žingsnio negali žengti, kam nors nenusižengdamas ir nepažeisdamas kokių nors taisyklių. Toks biurokratizmo pasaulis labai patogus valdžiai, nes įpratina žmones nieko negalvoti, už nieką neatsakyti, o tik klausyti ir prisitaikyti.

Apie esmines valstybės ir valdymo reformas niekas mums nekalba. Tikra sistemos pertvarka yra valdymo objekto ir subjekto santykių analizė ir optimizacija. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia paprastą dalyką – valstybė turi apsispręsti, ką reikia valdyti tiesiogiai, ką tik reglamentuoti, o į ką nesikišti iš viso. Nes biurokratų begalybė reikalinga tik begalybei nereikalingų procedūrų vykdyti.

Valdžios reforma – ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas. Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai lengvai suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas ir logiškas. Tačiau kai sistemos pertvarkas planuoja pati valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu tampa sistemos išlikimas.

Nes narkomanas pats nuo adatos nenulipa. Galimybės visur kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia neatsisakė. Ir per visus galus mums vis reklamuojamas juokingas noras mechaniškai mažinti valdininkų skaičių ir kartu didinti valstybės totalinę kontrolę visoms gyvenimo sritims, nors tam neišvengiamai būtina didinti valdininkų skaičių.

Laisvoje, demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas nėra uždrausta. Biurokratizmo šalyje draudžiama viskas, kas nėra parašyta ir leista, kam nenustatytos begalinės tvarkos. Valdininkijos problemą galima ir reikia spręsti ne „kovojant su biurokratais“, o išbiurokratinant pačią valstybę ir išlaisvinant visuomenę nuo totalinės valdžios kontrolės.

Taigi, vaikučiai, kai užplauks, nepulkit deginti savo seniūnijos ar savivaldybės. Ten valdininkai, ant kurių valstybė laikosi, jie ir patys rūkyklose ar pirtelėse smarkiai valdžią pakeiksnoja. Tikrieji velniai gyvena Vilniuje, rūmuose.