Aktualijos

Algimantas Rusteika. Kokie jie būtų dabar?

Written by Biciulystė Siūlo · 59 sec read
Algimantas Rusteika. Kokie jie būtų dabar? Ir vėl sausio laužai. Labiausiai nemėgstu to, kas sakyta – šitiek metų jau, viskas prisiminta, parašyta, apmąstyta. Ginčytis dėl ženklų, nors beveik niekas nesupras? Užsidėti ant profilio nuotraukos proginį rėmelį, kad kiti pamatytų, koks geras, pastovėt prie kaitinančios skruostus liepsnos ar šoninėj navoj, kur smilkalai neateina?

Nors šiemet man šventė – pirmąkart po dešimtmečio pirmosiose eilėse nematysiu pagerbiant aukas tos, negyvom akim. Kuri tupėjo žudikų pusėje, o dabar tupi viena naujajam name ir laukia progos sugrįžti. Ir turi šansų, jei laimėtojai dar padirbės, patylėtojai dar padrebės, abejingieji dar patylės.

Taip, vėl parvažiuosit į šiltus namus pavargę, apkabinsit vaikus, dar viena diena bus praėjus. Ir viskas taip, tačiau kodėl tokia tuštuma, kai pasuki į šoną vos per kelis namus nuo centrinio prospekto? Durys storos ir užrakintos, ir šlapias blizgus grindinys, ir eglutės išmestos kaip tada, kai miegojom darbe pasitiesę čiužinius, tikėjom ir laukėm išbandymo.

Kas pasikeitė? Tada buvom jauni ir drąsesni už senolius, pamenančius mirtį ir pralaimėjimus. Dabar mes senoliai, drąsesni už jaunus, kurie neturi ką atsiminti ir neturi ko bijotis, tačiau bijo dėl savo linksmybių, gerovių ir sėdmenų. Laisvai susinaikinsim, būsim laimingi ir šiuolaikiški, kai nebebūsim.

Bet dar esam, nors pasaulis vis netikresnis. Dabar naktis, žiūriu į tamsą ir galvoju apie juos – ne apie tai, kas būtų, jei nebūtų žuvę. Ir net ne apie tai, ką jie dabar mums pasakytų. O apie tai, kas ir kokie jie būtų, jei būtų.