Anksčiau man atrodė, kad tai nėra labai svarbu. Dabar kuo toliau, tuo labiau taip nebegalvoju. Nes matau, kas prasidėjo ir tęsiasi.
Kare visada prireikia simbolių.Tam žmonės tūkstantmečiais naudojo plunksnas, kailius ir dažus, raudonus, baltus ar žalius raiščius, uniformas ir antsiuvus, vėliavas, herbus ant skydų ir kitus skiriamuosius ženklus.
Kare ženklas nėra daiktas. Paimti priešo vėliavą, vadinasi, laimėti. Prie vėliavos visada stovi ginkluota sargyba. Praradusi vėliavą karinė dalis, net jei gali sėkmingai kautis, yra išformuojama, o kaltieji atiduodami tribunolui. Net pralaimint didesnė gėda ir nusikaltimas prarasti ne ginklą, o vėliavą.
Kova dėl simbolių nėra beprasmė – ji reiškia, kad vyksta karas. Iškelti savo ženklą priešo teritorijoje, ant jo bokštų, vadinasi, jį nugalėti. Ženklas reikalingas atpažinti tą, kuris yra savas, jis parodo ir svetimą.
Tam jie susigalvojo Nezabudkę. Ir jiems nebereikalingas mūsų Vytis. Taip jie parodo, kad pradėjo karą, taip pasižymi teritorijas ir atpažįsta savus. Taip ir mes iš ženklų atpažinsime juos.
