Algimantas Rusteika. Nieko jie nebebijo, išskyrus savo baimę, kad mes atsibusim…

Algimantas Rusteika. Nieko jie nebebijo, išskyrus savo baimę, kad mes atsibusim… Prisiminus praėjusį referendumą pasigalvojo: o jeigu valdžios stumiamo referendūūmo kvietimą viešai, prieš kameras užkasčiau į žemę, panaudojęs išmesčiau į klozetą, išsišnypščiau į jį snarglius, sudeginčiau ar kitaip išsityčiočiau iš dokumento apie svarbiausią valstybės gyvenimo, konstitucinį įvykį – ar irgi visi TV vamzdžiai parodytų?

Ar irgi vieši valstybės asmenys tapšnotų per petį ir Mėlynoji Tumba pakabintų kokį ordiną, argi ir vėl niekas nepasakytų, kad tai niekinga ir tūkstančiai išprotėjusių subinlaižių ir man pakeltų baisias ovacijas ir paskęsčiau tarp laikų, ar tada ir aš, leisdamas grafomaniškus daugiašimtapuslapinius niekalus, gaučiau kokius nors metų knygos apdovanojimus?

Ar ir vėl šioje valstybėje panieka jos piliečiams, patyčios iš jų skausmo ir nerimo dėl nelaisvės, melo ir neteisės triumfo bus liaupsinamos per valstybinius ekranus už piliečių pinigus, skatinamos ir garantuos vietą karjeros liftuose, o valstybės galvos gėdinsis savo žmonių ir, papilstę labdarinių sriubyčių, darys viską, kad net neprašomi įtiktų išprotėjusių Briuselio senolių ir alkoholikų kliedesiams?

Klausimai retoriniai ir atsakymus visi žinot. Jie pajuto pabaigos dvelksmą ir eina Va bank. Ir eis tiek, kiek leisim. Sustos tik tada, kai atsimuš į tūkstantinę, ryžtingai nusiteikusių, susitelkusių žmonių sieną. Jei neatsimuš, eis iki galo. Nieko jie nebebijo, išskyrus savo baimę, kad mes atsibusim. Viskas vyksta, bet laikas dirba jų naudai, ir jie tai žino.