Algimantas Rusteika. Pasaulio šviesa sugrįžo

Algimantas Rusteika. Pasaulio šviesa sugrįžo Aš labai mažas, netoli ribos, kurią siekia atminties šviesa, kada atsidaro durys, ir tetės veidas – pilkas, persimainęs, tarsi viduje būtų kitas… Įeina į Didijį kambarį ir prie brolio, o tas bėga aplink stalą, vos neapversdamas mamos rododendro, tetė pagauna vyresnėlį, pavadintą jo vardu, persimeta per kelį ir viena ranka nusijuosęs rudą, nutrintą diržą muša per užpakalį… Čaižo ilgai, stipriai, iš jėgos, o Juozukas inkščia, bet nerėkia, o aš stoviu kaip durnas ir nežinau, kas darosi, man baisu… Bet amžinybė staiga baigiasi, tetė iš visų jėgų trenkia diržą į sieną ir išeina.

Tik kitą dieną mama pasakys, kad viskas – dėl vyriškumo… Su miestelio chuliganėliais išdaužyti bažnyčios vitražiniai langai, nors jau tuoj tuoj Velykos… Šratais iš ragatkių į pačius viršutinius… Ir kas dabar pasieks ir pakeis – žioji tik juodos skylės, ir į bažnyčią prilįs žvirblių ir tų pasipūtusių tinginių balandžių… Juk jei pakviečia, priima vyresni, eini su visais – negali pasirodyti ne kaip vyras.

Gyvenam chruščiovkėj – antras namas nuo universalinės, du kambariukai ir niekur nepabūsi vienas. Kai nueinu į miegamąjį, tetė stovi prie lango į kiemą, virš kurio vasarą kregždės lipdys savo lizdus ir rytais atsibudęs girdėsiu jų šeimyninį kirksėjimą, ir manęs jis negirdi, žiūri pro stiklą į dykynę – keturaukštis dar nepradėtas statyti ir matyti tik raudonų plytų malkinė ir obelis, ir mūsų lysvė, kur mama sodins pomidorus, ir jo veidu upeliais lėtai slenka ašaros.

Po to išeina į Didijį kambarį, po to – ir iš namų. Pro langą į Baltąją bažnyčią matau, kaip vedasi brolį į tą pusę, pro „Žvaigždės“ kino teatrą apsilupusiu tinku, o tolumoj matyt baltas Sporto mokyklos mūras ir didžiuliai šventoriaus medžiai, visada pilni varnų, ir sugrįžta gal po valandos, ir brolis iki mirties niekada nesakys, ką jie kalbėjo, ir mes visi niekada apie tai nekalbėjom, ir jų veidai yra išsigiedriję, o akys pilnos šviesos.

Mūsų bobutė labai sena ir bažnyčion nebenueina, o mašinos mes neturim, lėtai lėtai vaikščioja po namus pasiramstydama lazda riestu galu, ruda ir papuošta ornamentais su užrašu SIGULDA, todėl margučių daužyt dar negalima, reikia laukti, kol virtuvėj viena meldžiasi ir tyliai tyliai gieda savo giesmes, kurių numeriai būna jos bažnyčioj ant sienų, kur nėra jokių paveikslų ir skulptūrų, tik kryžius ir šviesa, sena evangelikė reformatė nuo okuojančio Papilio, kur „mano karvė“ sako „mono korva“.

Jos knygos ir giesmynai seni, šriftas kai kuriose gotiškas ir man nesuprantamas, vienos lapai net geltoni, beveik palaidai sudėti tarp nutrintų viršelių, kampą palenktum – lūžtų kaip čypsas, kurių tada nežinojom pasaulyje esant. Baigusi ateina, užsirišusi iš vakaro išskalbtą ir išlygintą baltą, išeiginę su melsvu ornamentu kampuose skarelę, ir jos veidas pilnas šviesos, ir jau galim su broliu daužti savo margučius, ir tetė sukčiauja, atkišdamas tuščiąjį galą, kad mes nugalėtume, ir šviesa lėtai užlieja mūsų kambarį.

Tas laikas išėjo – gimusi 1883 metais ir prinokusi spaudos draudimo laikais, tas knygas ji paprašė turėti ir po mirties, ir mama įdėjo. Mums liko tik Bostone leista Biblija ir J.A.Giedraičio verstas Naujasis Testamentas, kurį jaunystėj skaičiau visą ir laikas vėl prasiverdavo, ir išgirsdavau kaimo pirkios tylą, laikrodžio su atsvarais tiksėjimą, gyvulių garsus už lango ir iš toli atslenkantį varpo gaudimą, ir štai vėl sugrįžta jos šiluma ant vaiko galvos, rankos raukšlėtos, su didelėm dėmėm, akys išblukę ir geros, ir dabar turiu tą knygą, ir šią dieną būtinai atsiverčiu, ir laikas, mano šeimos gyvenimas, mano Tėvynės ir žmonių šviesa sugrįžta:

PSALMAS CL.

1. Alleluja.
Laupsinkit Poną Dievą jo šventinyčioje; laupsinkit jį stiprybėje jo macies!
2. Laupsinkit jį jo darbuose; laupsinkit jį didėje jo šlovėje!
3. Laupsinkit jį trūbomis; laupsinkit jį psaltėrais ir ant arpų!
4. Laupsinkit jį būbnais ir šokinėjimu; laupsinkit jį strunomis ir vamzdžeis!
5. Laupsinkit jį skambančeis cimbalais; laupsinkit jį geray skambančeis cimbalais!
6. Vislab, kas Dvasę tur, laupsink Poną Dievą! Alleluja!

Su švente! Pasaulio Šviesa sugrįžo.