Algimantas Rusteika. Prisitaikėlių „tiesos“

Algimantas Rusteika. Prisitaikėlių „tiesos“Mes niekuo nebetikim ir jeigu apsijuosiam, tai ne sprogmenimis, o diržais neapmokestintų eurų. Mirštanti civilizacija visada aukštesnė savo kultūra ir turtais, bet silpnesnė tikėjimu, nes jokių idėjų, išskyrus idėjų neigimą ir įgeidžių teigimą nebeturi.

Mūsų bajorai, pragėrę seimeliuose didžiausią Europos valstybę, taip pat niekur nedingo, jie kaip musės – visada su mumis. Ir duoda vertingų nurodymų, kaip reikia šiuolaikiškai gyventi, taisyklingai mąstyti ir Tėvynę teisingai mylėti – taip, kaip duotu momentu reikia.

Apie prisitaikėlius šnekėti lengva, kol pačiam neiškyla dilema – prisitaikyti ar ne. Tačiau tikras žmogus kankinasi spręsdamas išlikimo ar artimojo likimo klausimą, prisitaikėlis – laukdamas progos nebrangiai pasigerinti gyvenimą, tai jo investicija.

Dažniausiai nieko nelaimi, nes už prisitaikymą niekas milijonų ir net šimtų nesiūlo, o tik palieka ramybėje. Daugiau duoda ne už prisitaikymą, o už atsivertimą. Tam jau reikia pasistengti, talentingi apsimetėliai gauna realios naudos galimybes.

Parsiduos bet kam, kas turi galios ir (ar) pinigų duotu momentu. Jie visada serga už nugalėtojus ir rodo nykščiais žemyn. Telkiasi į gaujas, yra vieningi, negailestingi ir nėra blogio, kurio nepadarytų ir principo, kurio nepažeistų dėl naudos, kurią visada maskuoja vyraujančia ideologija.

Kada reikia, jie stovi su vėliava. Kada reikia, jie gėdina tuos, kurie išdrįsta stovėti su vėliavomis. Sako – nebe tie laikai, dabar kitos vertybės, būkim atviri pasauliui iki mirties. Jei reikės, jie nustos kalbėti lietuviškai ir toliau bus karšti patriotai.

Patriotai iš išskaičiavimo – juos galima vieną kartą per metus suskaičiuoti, visus iki vieno, kai įsikiša mėlyną gėlelę į atlapus. Pažiūrėkit, kokie juokingi tie forumuose sustoję nuliai, kokios bukos jų akys, kokie banalūs jų mintinai išmokti tekstai.

Tai nueinantieji, aktoriai iš bankrutavusio teatro, numirėlių pasaulis, juokingas savo rimtumu. Aršūs komunistai, tapę aršiais dešiniaisiais, pasirinkę nulinių įsitikinimų išdavystę, padarę svaigias politikos karjeras ir savo sodybose sočiai laukiantys valstybinių titulų, pensijų ir laidotuvių.

Kada nelieka naudos, tik praradimai, auka ir išlikimas – viskas pasikeičia per naktį. Kas tikra ir teisinga, atgimsta, o melas numiršta pirmiausiai. Bet tiesos akimirka būna trumpa. Po to ateina naujas melas.