Aktualijos

Andrius Švarplys. Apie Ten ir Čia dialektiką

Written by Biciulystė Siūlo · 1 min read
Andrius Švarplys. Apie Ten ir Čia dialektiką Kuo skiriasi socialinė politinė kritika nuo fotelinės kritikos? Tokį klausimą sau užduodu perskaitęs kolegos Gintauto Mažeikio mintis.

„Savivalda“, „savišvieta“, „biurokratinės valdžios teroras“. Geltonosios liemenės, Portugalija, Prancūzija. Standing Rock indėnų pasipriešinimas. Liepsnojančios barikados.

Kritika kažkur toli, kažkur Ten, kažkur kuo toliau nuo mūsų – va ten tai tikras pasipriešinimas, va ten tai tikra kova, tikras protestas, tikros alternatyvos, tikri piliečiai.

Tuo tarpu čia, Lietuvoje, Kaune (!!!): pats grubiausias institucinis biurokratinis teroras. Pati realiausia elitų konsolidacija žiniasklaidoje, ekspertų-akademikų, politinių partijų elitų. Institucinė biurokrartinė ataka į intymiausią žmogaus sferą – šeimą, vaikus. Ir dar pridengiama “stogu” žiniasklaida ir politika.

Ir ką mes girdime iš socialinės politinės kritikos? Ogi lygiai NIEKO. Ničnieko.

Dar daugiau. Mes girdime apie artėjančią grėsmę – nacionalizmą, Gelbėtoją, grėsmę iš krikščionybės ir krikščioniškos šeimos! 9 minučių agitacinis filmukas pradeda pačią tikriausią filosofinę diskusiją apie svarbiausius pilietinius reikalus…

Belieka žengti paskutinį nuoseklų žingsnį ir pareikšti, kad žmonių telkimasis gintis nuo biurokratinio-ideologinio teroro yra … trikdis demokratijai ir yra anti-pilietinis, buržuazinis, kapitalistinis, korporacinis, elitistinis. Nekritinis, masių, trokštantis Gelbėtojo, populistinis, radikalus.

TEN virsta ČIA, išplaudamas viską kas svarbu. Socialinė politinė kritika virsta aptarnavimu to, prieš ką ji kovoja. Kovoja TEN, aptarnauja ČIA. Tokia kritika, kuri neutralizuoja kritiką.

Autentišką protestą, žymiai autentiškesnį už visokiausias “geltonąsias liemenes”, diskredituoja, sukarikatūrina ir paruošia Sistemai toliau doroti. (Autentiškesnį todėl, kad čia žmonės atsidūrė vienui vieni prieš institucinį-sisteminį smurtą, jų niekas negina, jokia organizuota jėga; priešingai negu tam tikrus resursus ir organizaciją turintys protestai Prancūzijoje, Portugalijoje ar JAV).

Kritika TEN, pritarimas ČIA.

Tad fotelinės socialinės-politinės kritikos apibrėžimas būtų toks: tai tokia visuomenės ir politikos kritika, kuri domisi ir idealizuoja užjūriuose vykstančius procesus, kai savo šalies ir visuomenės procesus vertina pagal dominuojančius politinės klasės standartus, t.y. autentiškus iš apačios kylančius pasipriešinimo judesius ignoruoja, represuoja ir neutralizuoja.

P.S. visos šios mintys skirtos apibūdinti platesnį lietuviškosios Kairės požiūrį į politinį protestą; jos nenukeiptos į jokį asmenį, priešingai, Gintautas yra puikus kolega ir jo mintis visada įdomu stebėti. Mano nuomone, visa lietuviškoji intelektualioji Kairė stulbinamu greičiu degraduoja ir tampa Establishmento dalimi būtent dėl šių priežasčių. Jiems neįdomūs konkretūs žmonės ir realus institucinis politinis teroras, jiems rūpi sustabdyti nacionalizmą pagal Antro pasaulinio karo šablonus, nes jis trukdo alternatyvoms. Tuo tarpu demokratinės ir anti-represinės nacionalizmo energijos jie nemato. Jie nori išsaugoti alternatyvas-kovoti už žmogaus teises, užsimerkdami prieš realius žmogaus teisių pažeidimus. Būtent todėl Kairė tampa Galios ideologija. Ir kaip matome iš Vokietijos pavyzdžio, ji tik ir laukia kol galės pati užsiimti represijomis prieš neįtinkančius žmones ir pasaulėžiūras. „Kairės“ nerealumas, kurtumas ir abejingumas (jos buvimas TEN) galiausiai virsta galia ir dominavimu ČIA.

* * *