Gana radikalus A.Merkel politikos vertinimas: naikina Europą
(https://www.delfi.lt/news/daily/world/vienintelis-merkel-sprendimas-kainuoja-itin-brangiai-braska-europos-pamatai.d?id=78463021).
Straipsnis paliečia tiktai politinius valstybių nesutarimus. Mes galime papildyti aptardami kur kas fundamentalesnę priežastį.
Globalia rinka grįstas politinis kosmopolitizmas iš principo neigia visą žmonijos valstybinę patirtį: žemė negali būti niekieno; valstybė (dabartinių europiečių atveju reiktų sakyti, gerovė valstybė) negali būti Visų, t.y. atvykėlių; o kultūrinė tapatybė natūraliai sieja ir skiria žmones.
Skaitome Maxą Weberį, valstybė yra „legitimus prievartos monopolis apibrėžtoje teritorijoje“. Teritorija, valdžia, legitimumas, prievarta. Viskas priešinga nei rinkos kosmopilitizme: ne laisvo judėjimo pinigas, ne elitizmas, ne atvirumas, ne sentimentalumas, ne universalios žmogaus teisės. Th.Hobbes‘as ir Carl Schmitt‘as gali, paviršutiniškai žiūrint, atrodyti kaip akiplėšos barbarai, tačiau jie tik norėjo pasakyti, kad politikos uždavinys yra ne paneigti „mes – jie“, „savas – svetimas“ perskyrą, o pripažinti Priešo, Kito Intereso egzistavimą ir socialiniu kontraktu suvaldyti prievartą. A.Merkel kosmopolitizmas neigia vokiečių, rytų europiečių, Pietų Europos šalių kultūrinius, savivaldos poreikius. Weberis, Hobsas, Schmittas yra tikrovė, globalus rinkos kosmopolitizmas yra sapnas.
Graikija ir Italija A.Merkel Vokietijos politiką „suvaldant euro zonos krizę“ priėmė kaip brutalų Vokietijos intereso dominavimą, pirmiausiai saugant Vokietijos investicinių fondų pinigus. Pabėgėlių politikoje panašiai, naštos paskirstymą pagal kvotas kitos šalys priėmė kaip eurobiurokratinį falšą.
A.Merkel ir E.Macrono „Europos vertybės ir solidarumas“ yra tiktai globalios rinkos kosmopolitizmo Europos vertybės. Tai stambaus kapitalo ir biurokratinio (elitistinio) valdymo Europa. Rinka negali pakeisti kultūrinių tapatybių, o elitistinis valdymas – demokratinės savivaldos. Anksčiau ar vėliau švelnusis/rinkos despotizmas prieina galą. Tikrųjų Europos vertybių daugiau rasime demokratiniame atstovavime ir socialinio kontrakto laikymesi, o ne „europinių institucijų stiprinime“ (kurios pagal apibrėžimą negali užtikrinti atstovavimo); savos kultūrinės tapatybės teigime, o ne suicidiškai iliuzinėje pseudo-tolerancijoje; „Priešą“, t.y. radikaliai skirtingą interesą, įvardinančiame, pripažįstančiame ir jį girdinčiame, humanizme, o ne kairuoliškoje mazochistinėje, rasizmą iki begalybės propaguojančioje ideologijoje.
Europos Sąjunga kūrėsi ant hitlerinio nacionalizmo kracho. Ji išvystė puikų atviros rinkos valdymo mechanizmą, kurį reikia išlaikyti. Tačiau ji paskutiniais dešimtmečiais per daug susiliejo su marksistine „tautų ir valstybių pabaigos“ utopija ir virto eurobiurokratiniu elitizmu. Nieko naujo mes čia neišgalvosime: reikia grįžti prie antikinio demos, realaus piliečių atstovavimo nacionalinėje valstybėje. Ne stiprinti europines institucijas, stengiantis kuo labiau pritraukti nacionalinio legitimumo prie jų (kas tiktai didins atskirtį), bet, priešingai, stiprinti nacionalinius parlamentus, nacionalinį atstovavimą, savivaldą. Negali sukurti Europos, jei valstybių viduje elitizmas graužia demokratiją. Negali stiprinti Europos demokratiškai tuščiu kapitalu. Gausi tik dvigubo laipsnio tuščią, t.y. biurokratinę, rinkos valdymo chimerą. Dabar išeina taip, kad legitimiškai pakirsti lyderiai – A.Merkel su E.Macronu – imasi gelbėti Europą. ES skęsta demokratijos deficite, o tipiškas stambaus kapitalo atstovas (E.Makronas) ruošiasi dar labiau ES patraukti link viršvalstybinio valdymo.
Sutapimas ar ne, bet korumpuotas „Dyzelgeitas“(automobilių pramonė) grindžia Vokietijos europinės rinkos politiką, korumpuotas „MG Baltico“ liberalizmas – Lietuvos europinę politiką (lietuvių „liberalai“ yra didžiausi rinkos Europos entuziastai). Kai susilpnėja kultūriniai solidarumo ir realaus atstovavimo saitai, tuomet už laisvos rinkos širmos sustiprėja elitistiniai/korumpuoti elementai.
Taip kad geras metas permąstyti Europos vertybes.
