Arūnas Gumuliauskas. Nutraukime aplink Lietuvos kaklą veržiamą „nacių grandinę“

Kasmet per Lietuvą nusirita atgarsiai ginčų dėl partizanų ar kitų laisvės kovotojų vertinimo. Įvairios organizacijos, inteligentų rateliai ir mažumų atstovai rašo skundus bei reiškia pasipiktinimus dėl to, kad Lietuva pagerbia savo didvyrius, žuvusius dėl Nepriklausomybės idealo. Kartais garsiau, kartais tyliau.Štai ir šią vasarą nuvilnijo tokia pasipiktinimo ir šmeižto banga dėl iškilaus partizano Juozo Lukšos-Daumanto metų paskelbimo. Dažnai sunku suvokti, kodėl tai vyksta. Dažnas ir nesuvokiame, atrodytų, juk ne pats svarbiausias klausimas ta istorija. Bet žmogus nori ir turi būti ne tik sotus. Jis turi gerbti save ir būti kitų gerbiamas. Juo labiau tas galioja valstybei. Todėl kai perrašoma mūsų istorija ir dėsningai visada taikomasi paniekinti tuos, kurie jai nusipelnę, būtina suklusti.
Politikoje labai retai kas vyksta atsitiktinai. Todėl kai jau dešimtmetį nuolatos bandoma įteigti Lietuvai, jog tai krauju susitepusių kovotojų ir žydšaudžių šalis, būtina suprasti to priežastis ir tinkamai pasipriešinti. Lietuvos laisvės kovų juodinimas mūsų pačių, o, svarbiausia, pasaulio ir Vakarų partnerių akyse, neatsitiktinai maždaug sutapo su Rusijos kariniu agresyvėjimu pradžioje Gruzijoje, o vėliau ir Ukrainoje.

Dabar jau suvokta bei plačiai žinoma, kad mūsų ne draugai kariauja informacinį karą šalyse, kurių visuomenių lojalumą ir norą gintis siekia palaužti. Visos Baltijos šalys akivaizdžiai yra tokio karo taikiniai.

O pagrindinis tokio propagandinio karo frontas yra būtent istorija. Viena melo linija žadina sovietmečio nostalgiją, kala į galvas gerai pažįstamą nuostatą – „prie ruso buvo geriau“. Ji apeliuoja į ekonominius žmonių sunkumus, natūralų jaunystės dienų ilgesį. Objektyviai ne visiems ekonominė situacija pagerėjo nepriklausomoje Lietuvoje.

Siūloma apsimesti, kad jeigu buvo pigus benzinas, šildymas, paskyros mašinai, orderiai butui, tai visi kiti gyvenimo aspektai – skundimas, baimė, melas, technologinis atsilikimas – nebesvarbu. Antroji linija subtilesnė ir žadina panieką bei gėdą tam, kuo iš tiesų turėtume didžiuotis.

Lietuvos piliečiams visais būdais siekiama įrodyti, kad garbingi mūsų istorijos epizodai – Nepriklausomybės kovos 1918–1920 m., Birželio sukilimas, partizaninis karas 1944–1953 m., galiausiai net ir Sąjūdis – buvo gėdingi, nukreipti prieš kitataučius, taikius gyventojus ir geriausiu atveju bereikšmiai, nulemti išorinių aplinkybių.Tiesmuka antilietuviška propaganda gali paveikti tik visuomenės dalį, panirusią į Rytų šalių transliuojamus televizijos kanalus. Tačiau didžiajai daliai Lietuvos visuomenės šis istorijos perrašymas siūlomas nepalyginamai subtiliau – pačios Lietuvos visuomenės veikėjų ar trečiųjų šalių atstovų, „ekspertų“ rankomis.

Nėra abejonių, kad didelė dalis jų rezistentų juodinimu užsiima nuoširdžiai ir „iš idėjos“, o ne norėdami pasitarnauti mums priešiškoms jėgoms. Tačiau koks pastarosioms skirtumas? Jos tuo mielai naudojasi. Gi dalis Lietuvą šmeižia sąmoningai, derindami veiksmus. Galbūt svarbiausias klausimas: kam viso to reikia?

Kam tas šmeižtas, tos kampanijos prieš partizanų ir Birželio sukilimo vadus, konfliktai su visuomene ir jos pačios sukiršinimas tarpusavyje? Tikslas tikrai nėra teisybės paieškos ar kerštas konkretiems asmenims. Per partizaninio karo vadus ir Birželio sukilimo organizatorius, metant žydšaudystės ir kolaboravimo su naciais šešėlį jų atminimui, mėginama visą antisovietinę ir antinacinę rezistenciją paskelbti buvus nacių kolaborantais. Tai reikštų, kad mūsų laisvės kovotojai – karo nusikaltėliai, o represijos prieš juos – paprasčiausia kova prieš nacių pakalikus bei banditus. Pagrįsta ir teisėta, skirta taikiems gyventojams apsaugoti.

Šis šmeižtas itin nuoseklus ir apgalvotas. Šiandien akivaizdžiai bandoma sulipdyti savotišką „Nacių grandinę“. Ji turėtų loginiu ryšiu sujungti visus antisovietinio pasipriešinimo dalyvius – nuo 1940 metų Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), surengusio pirmąjį istorijoje sukilimą prieš sovietinę okupaciją, per įvairias vėlesnes laisvės kovos organizacijas iki pat Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ir jo 1949 m. vasario 16 d. paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos.

Daugybė partizanų buvo ankstesnių pasipriešinimo okupacijai organizacijų dalyviai ir steigėjai, jų biografijos neišvengiamai seka į 1940–1941 metus, kur ieškoma ir randama ryšių su LAF. Tų ryšių radus, skalambijama, kad partizanai buvo nacių kolaborantai, mat LAF`as propagandos mašinos jau gana drąsiai įvardijamas pronacistiniu.

Kad tai šmeižtas, net iš pažiūros patriotiški istorikai nebedrįsta sakyti. Jų strategija – teisintis, esą partizanai LAF`ui nepriklausė. Taip mąstydami, ne tik atiduodame pusę rezistencijos į šmeižiančiųjų rankas.

Pirmiausiai tuo nusileidžiame grubiam melui ir išduodame tiesą. Turime ne teisintis, o atpažinti ir paaiškinti visuomenei, ypač jaunimui, ir užsienio partneriams šią melo grandinę. Turime perkirsti šią grandinę, nes jos iš tiesų niekada nebuvo. Ji kalama šiandien – Lietuvai priešiškų veikėjų. 2016 metais ateidamas į Seimą gerai supratau netoleruotiną situaciją, kada valstybė istorinės atminties politiką paliko savieigai.

Turėjau bendraminčių, kurie taip pat ją suprato ir girdėjo mano argumentus. Todėl jau 2017 metais Seime atkurta Valstybės istorinės atminties komisija. Stiprindami šią liniją po metų sujungėme ją su kita, persidengiančios tematikos, bet taip pat iki šiol buvusia tik laikinąja – Laisvės kovų komisija.

Pirmąkart Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija tapo nuolatine, o ne laikinąja, taigi turinčia visai kitą statusą ir galimybes. Istorinės atminties klausimai, istorinės tiesos sklaida švietimo sistemoje ir visuomenėje pirmąkart tapo vienu iš valstybės prioritetų.

Taip suformuotas pagrindas priešintis veikimui prieš Lietuvą ir (ne mažiau svarbu) pozityviais veiksmais gaivinti, skleisti bei puoselėti mūsų tautos istorinę atmintį. Kita vertus, būtina toliau tirti ir viešinti tuos, kurie nusikalto žmogiškumui.

Akivaizdu, kad tai tik darbo pradžia. Ji nebus baigta tol, kol nebus sutraukyta prieš mus visus nukreiptos propagandos kalama „nacių grandinė“.

delfi.lt

pozicija.org