Arvydas Anušauskas. LEGENDA DEZINFORMACIJOS SPĄSTUOSE

Kodėl būtent vienas garsiausių kovos su okupantais, už nepriklausomos Lietuvos atstatymą 1941-1951 metais dalyvių – Juozas Lukša-Daumantas, pateko į dezinformacinės kampanijos sūkurį, yra kelios priežastys:
 Rusija visą lietuvių kovą su sovietine okupacija mėgina diskredituoti, ne tik nepripažindama 1940-1990 m. okupacijos, bet ir visus lietuvių kovotojus už nepriklausomybę vadindama nacistinių okupantų kolaborantais ir Holokausto dalyviais.
 Bet kuris, 1940-1953 m. kovos už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą judėjimas, kuris buvo įspraustas į to meto geopolitinius rėmus ir neturėjo didelių pasirinkimų šioje kovoje, Sovietų Sąjungoje, o dabar Rusijoje, a priori siejamas pirmiausia su pagalba Vokietijai II pasauliniame kare, o po 1945 m. – su vokiškųjų kolaborantų nusikaltimų slėpimu.
 Bet kuri 1940-1945 buvusi lietuvių pogrindinė organizacija, kuri siekė pasinaudoti Molotovo-Ribentropo paktu susaistytų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos konfliktu ir gauti iš to naudos kovai už valstybinę nepriklausomybę, Rusijoje iš karto įrašoma į morališkai smerkiamų sąrašą, net akivaizdžiai ignoruojant Molotovo-Ribentropo paktą ir Rytų Europos pasidalijimą tarp Stalino ir Hitlerio 1939-1941 m.
 Veikusių pogrindinių organizacijų nariai ar šalininkai a priori apkaltinami antisemitinėmis nuostatomis, ignoruojant jų asmenybes, asmenines nuostatas, net dalyvavimą žydų gelbėjime. Stengiamasi jiems priskirti atsakomybę už nusikaltimus, su kuriais jų nesieja jokie dokumentai ar liudijimai, siekiant bent palikti šių nusikaltimų kontekste įrašytus jų vardus. Užmirštamas faktas, kad sovietinės struktūros ilgus dešimtmečius pačios ignoravo Holokausto nusikaltimus, o kartais, savo saugumo struktūrų poreikiams išnaudodamos perverbuotus kolaborantus ar už nusikaltimus žmoniškumui atsakingus asmenis, laiku netyrė kai kurių rezonansinių Holokausto nusikaltimų.
 Rusijoje neigiama okupuotų tautų teisė į savigyną, ginantis nuo komunistinio režimo inspiruoto Raudonojo teroro. Ignoruojama jų teisė rinktis savigynos būdus prieš okupantus, kurie vykdė nusikaltimus žmoniškumui ir genocido nusikaltimus, taikė tarptautinės teisės draudžiamus kariavimo metodus prieš civilius gyventojus, nepripažino ginkluoto pasipriešinimo dalyvių kombatantais.
 Rusijoje ignoruojamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vidinės sandaros demokratiškumas, kombatantams būdingų principų laikymasis (uniformuoti kariai su atpažinimo ženklais), karo meto baudžiamosios teisės normų laikymasis, deklaruotas atsakomybės už nusikaltimus vokiškosios ir sovietinės okupacijos metais principas.
 Rusijoje iki šiol ne tik buvo slepiami nusikaltimų žmoniškumui ir genocido nusikaltimų kaltininkai, bet ir nuo visuomenės slepiami totalitarinės Sovietų Sąjungos valstybės ir saugumo institucijų dokumentai, kuriuose yra aprašyti kovos su ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu būdai, metodai ir rezultatai. Kiekvienas sovietinių represinių struktūrų darbuotojas, kad ir kokius nusikalstamus žmoniškumui ar karo nusikaltimus jis būtų padaręs slopindamas ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, ar dalyvavęs civilių žmonių trėmimuose, iš anksto įvardijamas kaip „kovotojas prieš fašizmą“ ir II pasaulinio karo dalyvis, taip diskredituojant tikruosius II pasaulinio karo kovos su nacizmu dalyvius.
 Stengiamasi ignoruoti 1940-1941 m. sovietinės okupacijos tragiškas pasekmes Lietuvos visuomenei, ekonomikai ir kultūrai, kai buvo suskaldyta visuomenė, į valdžios postus iškelti Nepriklausomoje Lietuvoje už įvairius nusikaltimus teisti asmenys, suvalstybintas ne tik lietuvių, bet ir žydų asmeninis bei bendruomeninis nekilnojamas turtas, konfiskuotos gyventojų santaupos užsienio valiuta ir auksu. Marginalizuota didelė, nepriklausomos Lietuvos laikais turėjusi vidutines pajamas ar buvusi pasiturinti visuomenės dalis, pritaikant jai (net ir jų vaikams) pačias įvairiausias represines priemones, jas teisinant ir pagrindžiant komunistine ideologija. Visa tai parengė dirvą lengvesniam dalies lietuvių įsitraukimui (ar net tuometiniam to įsitraukimo ar antisemitizmo pateisinimui)į nacistinių okupantų saugumo struktūrų organizuotus Holokausto nusikaltimus nuo 1941 m. birželio.
Žinant šiuos dezinformacijos idėjinius pagrindus, ir tai, kad istorijoje dažniausiai yra neišvengiami patys įvairiausi prieštaravimai, konfliktai ar asmenybių lūžiai, galima suprasti, kodėl Juozas Lukša-Daumantas tapo dezinformacijos taikiniu. Tai jis 1941 m. balandžio mėn. įsijungė į pogrindinę studentų grupę, kovai už Lietuvos nepriklausomybę esamomis geopolitinėmis sąlygomis. Tai jis 1941 m. birželio 4 d. buvo sovietinio saugumo suimtas ir tapo jų nusikaltimų liudininku Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o sukilimo metu išsilaisvinęs iš kalėjimo – vėliau įsijungė į antinacinę rezistenciją. Tai jis 1945 -1947 m. aktyviai įsijungęs į lietuvių ginkluoto pasipriešinimo gretas, 1947 m. pradžioje demaskavo vieną garsiausių ir labiausiai užkonspiruotų sovietinio saugumo MGB agentų- Juozą Albiną Markulį- „Erelį“. Tai jis 1947 metais du kartus įveikė „geležinę uždangą“, perdavė į Vakarus informaciją apie lietuvių pasipriešinimą, okupantų brutalų terorą ir net lietuvių katalikų laišką popiežiui. Tai jis 1950 m. parašė vienintelę tam metui memuarinę knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, apie Lietuvos partizanus. Tai jis buvo NATO šalies, Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnybos CIA operacijos kodiniu pavadinimu „AECHAMP“ dalyviu 1949-1950 metais ir iš Vakarų Vokietijos buvo permestas desantu į Lietuvą 1950 m. spalio 4 d. atsiuntė apie dešimt radiogramų, kuriose demaskavo sovietinio saugumo opeaciją (nors CIA to ir neįvertino). 1950 m. jam Lietuvos laisvės kovos sąjūdis suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardas ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Tai apie jį iš Lietuvos sovietinis saugumas siuntė dezinformaciją į D.Britaniją jau 1951 m.. Tai jis žuvo nuo sovietinio saugumo agentų smogikų rankų 1951 m. rugsėjo 4 d. Ir taip J.Lukša tapo dabartinės Lietuvos pasipriešinimo simboliu, apie kurį yra kuriami filmai, kuriam yra statomi paminklai.
Anusauskas Luksas Noreika
Anusauskas . Luksas Dusanskis
P.S. pirmoje nuotraukoje – KGB 1989 m. J.Lukšos suėmimo 1941 m. bylą siunčia Kauno KGB skyriaus viršininkui plk. G.Bagdonui. Atsitiktinai?
2-oje nuotraukoje- N.Dušanskis skelbia J.Lukšos paiešką 1949 metais. 
veidaknygė