D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

D.Stancikas: „Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys“

Šį birželį Lietuvoje pasirodė dvi knygos apie tą patį istorinį laikotarpį: „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ ir Daliaus Stanciko „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ta proga pakalbinome D. Stanciką.

Kaip vertinate naująją R. Vanagaitės knygą?

Nusivyliau. Jos kalbinamas vokietis Ch.Dieckmannas vertinamas kaip solidus, rimtas mokslininkas, mokantis lietuviškai, tad galintis naudotis ir lietuviškais šaltiniais, tačiau radau rimtų klaidų ir tas mane nustebino. Kita vertus, jau pradėdamas skaityti knygą spėjau, kad Vanagaitė ją leido kaip dar vieną propagandinį leidinį ir knygą pabaigęs lieku prie savo nuomonės: šia knyga bandoma pateisinti ankstesnius Vanagaitės „Mūsiškius“, kurių tikslas – kompromituoti 1941 m. sukilimą ir lietuvišką administraciją. Priminsiu, kad ta knyga labai džiaugėsi Kremlius. Beje, naujoje knygoje Vanagaitė giriasi, kad Dieckmanas parašė įžangą jos „Mūsiškių“ rusiškam variantui. Tiesa, Vanagaitė eilinį kartą nutyli, kad tik lietuviškame „Mūsiškių“ variante nurodomas vienas autorius, o štai rusiškame, lenkiškame ir t.t. – jau du autoriai – Vanagaitė ir Efraimas Zurofas. Jau vien tas faktas yra neskanus – tai kieno tie „mūsiškiai“ – Vanagaitės, Zurofo ar…?

Gal galite paminėti bent kelias dr. Dieckmanno klaidas?

Pirmiausia, Dieckmanno teiginys, kad „Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta didžiausias procentas žydų“ neatitinka tikrovės ir Holokausto enciklopedijoje skelbiamų skaičių.

Toliau Dieckmannas aiškina, neva Lietuvių aktyvistų frontas pasitraukė į antinacinį pasipriešinimą tik 1943 m., nors tai nutiko 1941 m. rudenį. Labai esminė klaida, nes atrodo, kad 1941 m. Birželio sukilimą organizavusi ir Laikinąją vyriausybę sudariusi jėga trejus karo metus nesipriešino naciams, kolaboravo. Pagal tokius teiginius žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky visus LAF narius skelbia blogiečiais.  Nors iš tiesų jau po kelių nacių okupacijos mėnesių, kai tapo aišku, kad vokiečiai nepripažins Lietuvos nepriklausomybės, pagrindinė LAF dalis pasivadino „Lietuvių frontas“ ir perėjo į antinacinį pogrindį. Ją naciai persekiojo, jos lyderis, Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius buvo priverstas veikti slapyvardžiu Brazaitis, net trys Laikinosios vyriausybės ministrai įkalinti, vienas už žydų gelbėjimą vėliau buvo pripažintas Pasaulio teisuoliu. Kodėl tokių svarbių faktų nėra Dieckmanno-Vanagaitės knygoje? 

Ką reiškia Dieckmano teiginys „kai (Šiaulių apskrities viršininkas) Urbaitis dėl humanistinių įsitikinimų atsistatydino, jį pakeitęs Jonas Noreika pasiūlė griežtesnį planą – iš visų žydų atimti ir kilnojamąjį, ir nekilnojamąjį turtą“? Iš jo peršasi išvados, kad ne naciai, o lietuviai sprendė žydų turto klausimą ir, antra, kad gerietis Urbaitis buvo humanistas, o blogietis Noreika – Holokausto vykdytojas. Tačiau tai netiesa: vokiečiai nuo pat pradžių labai aiškiai apibrėžė lietuviškos administracijos ribas: „išima iš lietuvių įstaigų kompetencijos žydus bei vokiečius ir jų turtą“ ir lietuviams draudžia spręsti šiuos klausimus. Antra, savo knygoje pateikiu įrodymus, kad sukurtas mitas, jog Urbaitis pasitraukė iš neva humanistinių paskatų, neatitinka tikrovės. Urbaitis teigė priešingai – apskrities viršininku dirbo iš humanistinių įsitikinimų, nes taip manė padėsiąs kitiems. Teiginyje, kad „Noreika pasiūlė griežtesnį planą“, teisybės lygiai tiek, kiek ir Dieckmano teiginyje, neva „Noreika įsakė išsiųsti Šiaulių žydus į Žagarės getą. Ten jie buvo nužudyti.“

Tenka kartotis: žydų likimas buvo išimtinai vokiečių kompetencija, tad žydus į Žagarės getą išsiųsti nurodė ne Noreika, o nacių komisaras H. Geweckė. Geweckė taip pat sugriežtino ir savo pirmtako nacių komisaro Konovskio (o ne Urbaičio) planą dėl atimamo žydų turto. Juokingiausia, kad kitoje vietoje Dieckmanas pats tai patvirtina, taip paneigdamas ankstesnius teiginius: „Rugpjūčio 13 dieną Šiauliuose vyko lietuvių ir vokiečių administracijų vadų posėdis. Jame dalyvavo ir ką tik paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika. Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke dalijo nurodymus, ką daryti su Šiaulių apygardos žydais.“ Taigi tai – Geweckės, o ne Noreikos nurodymai.

Kaip vertinti tokias šiurkščias klaidas?

Įsivaizduokite, kas būtų, jei jas darytų ne istorikas, o teisėjas? Todėl knygoje ir rašau, kad vokiečių teismai nuo kaltinimų dėl dalyvavimo Holokauste išteisino tikruosius Šiaulių apskrities getų kūrėjus ir vadovus nacius H. Geweckę, jo pavaduotoją E. Bubą, Šiaulių koncentracijos stovyklos vadovą H. Shliofą, o štai kai kurie istorikai Holokausto dalyviu paskelbė Joną Noreiką, vykdžiusį jų ūkinius nurodymus, o pogrindyje vadovavusį antinaciniam pasipriešinimui. Taip yra todėl, kad minėti naciai turėjo galimybę teisme apsiginti, o J. Noreikai, paguldžiusiam galvą už mūsų laisvę, tokia galimybė nesuteikta.

Bet kodėl išteisino tuos, kurie iš tiesų steigė ir vadovavo Šiaulių getui?

Todėl, kad tuo metu getai buvo suvokiami kitaip nei dabar. Savo knygoje svarbiausiu laikau skyrių „Kaip buvo suvokiami getai“, nes 1941 metais, kaip tai dabar neatrodytų paradoksalu, getai buvo vienintelė galimybė žydams išlikti gyviems. Kitokių išeičių naciai žydams nepaliko: arba esi gete, arba – negyvas. Už slapstymąsi – mirties bausmė. Šiaulių apskrities viršininkas Urbaitis manė, kad įkūrus getus baigsis SS-esininkų siautėjimas, kad gete veiks vokiška tvarka ir žydai ten bus apsaugoti. Kodėl turime manyti, kad lygiai taip pat nemąstė ir Noreika? Net Dieckmannas teigia, kad „Hitleris neplanavo Holokausto iš anksto. Daug kas išsirutuliojo Antrojo pasaulinio karo metu, sąveikaujant skirtingiems vokiečių kariuomenės ir administracijos padaliniams. Pirmiausia vokiečiai norėjo izoliuoti žydus nuo kitų gyventojų. Svarbus veiksnys – išnaudojamas žydų darbas. Vėliau būtent dėl šitos priežasties getai išliko taip ilgai. 1941 metų pavasarį vokiečiai sakė, kad tik laimėjus karą bus galima nuspręsti, ką daryti su jiems pavaldžiais žydais. Iki tol getai turėjo būti kaip improvizuotos izoliacijos stovyklos į jas suvarytiems žydams kontroliuoti ir išnaudoti.“ Knygoje pateikiu žymiai daugiau šio teiginio pagrindimų.

Esu skaičiusi, kad litvakai kaltino Noreiką dėl moralinių dalykų, neva jis užėmė į getą uždaryto žydo namą?

Dieckmannas su Vanagaite taip pat skleidžia šį gandą, nepagrįsdami jokiais šaltiniais: „Pats Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika su šeima įsikraustė į apleistą žydų namą ir ten gyveno.“ Ir dar nurodo adresą: „Vilniaus gatvė 260“. Tačiau pagal 1942 m. gegužės mėn. 27 d. visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo duomenis, Jonas Noreika su šeima gyveno Šiauliuose, Vilniaus g. 265 name, bute Nr. 1. Taigi, ne 260, o 265, ir ne name, o tik viename bute. Dr. Julius Šalkauskas liudijo, kad Noreikos šeima nuomavosi butą jo tetos, lietuvės, namuose, glaudžiai bendravo su jų šeima, o Noreiką suėmus naciai net dvi savaites tame name laikė pasalą – bandė pagauti Noreikos bendražygius pogrindininkus. 

Dieckmannas, vėlgi, nepateikdamas jokių įrodymų, aiškina, neva „Holokaustas Lietuvoje didele dalimi yra susijęs su žydų turto grobstymu ir šiame procese masiškai dalyvavo vietos gyventojai“. Tačiau šią` išvadą neigia betarpiškas įvykių dalyvis, daug žydų išgelbėjęs daktaras Domas Jasaitis: „Aš turėjau artimus santykius su žydų atstovais. Jie nepareiškė nė vieno nusiskundimo, kad lietuviai pasisavintų jiems patikėtas saugoti vertybes“.

Kita vertus, kai kalbama apie tuos laikus dažniausiai nutylima, kad turto grobstymai, žmonių varymai iš namų prasidėjo ne per nacių okupaciją, o metais anksčiau – per pirmąją sovietų okupaciją, ir čia nukentėjo labai daug lietuvių. Pagaliau, ir naciai atiminėjo turtą ne tik iš žydų, bet ir iš lietuvių, lenkų, rusų. Yra išlikę liudijimų, kad „eilė lietuvių įmonių, prekybos įstaigų buvo padovanotos vokiečiams (pvz., Kaune „Guma“), miestuose vokiečiai patinkamus namus ėmė, nepaisydami, ar namas buvo suvalstybintas ar ne. O generalinio komisariato politinio skyriaus viršininkas tokių namų savininką, kuris buvo lietuvių savivaldos pareigūnas, išmetė su mažais vaikais iš namo per pusę valandos“.

Apibendrinimas būtų toks: tuo laikotarpiu turto atėmimas ar nusavinimas buvo žiauri kasdienybė, nesietina vien su žydais. Todėl keistai atrodo Dieckmano filosofavimas, kad „egzistuoja ir toks reiškinys kaip antisemitizmas po Holokausto. Manau, nemažai lietuvių – kaip ir daugelis vokiečių – namuose tebeturi žydų daiktų. Tą žino ar bent numano. Savo kaltės jausmą jie slopina, slepia po stalu – ir vis dėlto jaučia kaltę bei gėdą.“ Belieka klausti: yra žinių, kad kai kurių ištremtų lietuvių ir žydų turtą nusavino komisarai žydai, ar jie taip pat jaučia gėdą? Savo knygoje rašau apie muziejų, pavadintą „Venclovų namai“, kuris iki šiol įrengtas sovietų ištremto ir įkalinto lenkų karininko namuose. Ar jaučia dėl to gėdą garsusis mūsų intelektualas Tomas Venclova? Kaip suprantu – ne. Užtat labai aktyviai kartu su Vanagaite ir Dieckmannu smerkia Joną Noreiką ir jo neva „užgrobtą žydų namą“.

Turiu būtinai paminėti dar vieną Dieckmanno–Vanagaitės netiesą, neva „nėra ženklų, jog Noreika ir Škirpa būtų prieštaravę Holokaustui“. Šią netiesą paneigia žydų gelbėtojų D. Jasaičio, kun. J. Borevičiaus liudijimai, žinios apie žydų rabino Y. Y. Schneersohno išgelbėjimą. Suprantama, kodėl nematoma šių liudijimų, nes jie iš esmės griauna jau paskelbtas išvadas, neva „Noreika ir Škirpa buvo fašistai“, „norėdami suprasti Holokaustą, turime aptarti Lietuvos fašistų istoriją“: ne Vokietijos nacių, o „Lietuvos fašistų“! – čia vis Dieckmanno frazės.

Kiek žinau, Jūsų knyga išleista už privačias lėšas, o ši Vanagaitės knyga iš esmės buvo išleista už mūsų visų pinigus – už tas lėšas, kurias Lietuva įsipareigojo mokėti Geros valios fondui, vadovaujamam F. Kukliansky ir A. Bakerio. Abu šie „geros valios“ atstovai neseniai viešai apšmeižė legendinį partizaną Juozą Lukšą. Kaip Jūs tai vertinate?

Keturi Lietuvos piliečiai žydai pareiškė, kad būtina stabdyti šias išmokas ir keisti to fondo vadovus – tam labai pritariu. Noriu pažymėti, kad ne tik partizanų atžvilgiu, bet net savo šeimos istorijos atžvilgiu ponia Kukliansky lengvabūdiškai žongliruoja skaudžiais faktais. Štai viename interviu (jis vadinasi „Kalbėdami apie partizanus išgerkime raminamųjų“) aiškindama, kodėl apšmeižė J. Lukšą-Skirmantą, F. Kukliansky teigia: „Gerbiamieji pasipiktinę kritikai, jūs gyvenate savo namuose Lietuvoje. Mano tėvai taip pat galvojo, kad jie gyvena savo namuose, savo Lietuvoje. Tėvelio šeima Kuklianskiai prie Ančios ežero Veisiejuose ir greta esančiame Bor–Babrų dvare. Mamos šeima – Taubesai – gyveno savo name Šiauliuose, Vilniaus g. 154, prie nuosavo malūno. „Saugodamas“ nuo negerų žmonių Lietuvos didvyris ir humanistas, o dabar jau net ir žydų gelbėtojas, Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika juos sukėlė į getą. Į tą, iš kurio prie duobių nuvedė Šiaulių apskrities policininkai. Ta proga pats J. Noreika persikėlė į gretimą jau nužudyto žydo namą. Juk nestovėti namui tuščiam?“

Kokia žinia paskleista? Kad Noreika nužudė Kukliansky mamos ir tėvo šeimas, ir greičiausiai tam, kad užgrobtų sunaikintų žydų turtą. Tačiau anksčiau Faina Kukliansky pasakojo, kad jos močiutė (tėčio mama) išvažiavo į Alytų ir nebegrįžo („kalbėta, kad ją kartu su kitais Alytaus inteligentais nužudė nacių talkininkai lietuviai, bet tikslių žinių apie jos likimą nėra iki šiol“), kad senelis su jos tėvu ir dar dviem vaikais pateko į Gardino getą, iš kurio pabėgo, išsislapstė miške ir liko gyvi. O štai mamos šeima buvo uždaryta į Šiaulių getą, kurį likvidavus pateko į Štuthofo ir Dachau lagerius, iš kurių jie taip pat grįžo gyvi, išskyrus tetą, mirusią nuo bado Štuthofe.

Tad kuo čia dėtas Noreika? Juk Šiaulių apskrities viršininko kompetencijai nepriklausė Šiaulių miestas (tuos reikalus tvarkė Šiaulių burmistras Linkevičius), tad Noreika nieko negalėjo „sukelti“ į Šiaulių getą ir su šiuo getu Noreika susijęs nebent tuo, kad, kaip liudija žydų gelbėtojas kun. Borevičius, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybe organizavo žydų gelbėjimo Šiauliuose tinklą. Ir vėliau už savo antinacinę veiklą buvo įkalintas tame pačiame baisiame Štuthofo lageryje. Savo knygoje pateikiu motyvus, kodėl nėra jokio pagrindo netikėti kun. Borevičiaus liudijimu. Ir visa tai ponia Kukliansky žino, ji yra advokatė, sovietmečiu dirbo milicijos tardytoja, tad savo darbuoe yra išmokusi labai tiksliai ir atsargiai vertinti faktus. Kodėl šiuo atveju elgiasi kitaip?

Savo knygoje rašote, kad KGB net amerikiečiams sugebėdavo pateikti savo klastotes.

Tas buvo labai keista – tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vyko šaltasis karas, bet JAV Teisingumo departamento specialusis skyrius OSI, vadinamieji „nacių medžiotojai“, tampriai bendradarbiavo su KGB, naudojosi jų medžiaga, dažnai – pakišamomis klastotėmis. Knygoje pateikiu vieną tokio nešvaraus bendradarbiavimo pavyzdį, apie kurį man medžiagą pateikė JAV gyvenantis advokatas Povilas Žumbakis – buvusio Šiaulių kalėjimo viršininko A. Virkučio bylą. KGB pakišo amerikiečiams klastotę, neva Virkutis nacių laikais buvo labai žiaurus kaliniams žydams, nors iš tiesų buvo priešingai – kalėjimo administracija labai stengėsi sušvelninti nacių nustatytą nežmogišką kalėjimo režimą, ypač pagerinti maitinimą. (Šis atvejis paneigia dar vieną Vanagaitės knygoje skleidžiamą Dieckmanno netiesą, jog lietuvių administracija nustatydavo kaliniams žydams itin mažas maisto normas. Savo knygoje netiesiogiai paneigiu ir Dieckmanno teiginį, kad nėra nė vieno atvejo Vokietijoje ir Lietuvoje, kad naciai persekiotų už tai, jog kažkas atsisakė šaudyti nekaltus žmones. Šiaulių kriminalinio kalėjimo viršininkui Juozui Brajeriui atsisakius skirti savo pavaldinius žydų šaudymui, šis buvo įmestas į sunkvežimį kartu su myriop vežamais žydais. Taip pat yra duomenų, kad 1941 m. rugsėjo 27 d. vokiečiai sušaudė lietuvių savisaugos dalinio kapitoną Kirkilą ir 12 lietuvių karių už atsisakymą šaudyti žydus.)

Tačiau svarbiausia klastotė buvo OSI pateiktame kaltinime JAV teismui. Cituoju advokatą Žumbakį: „ OSI kaltinime prieš A. Virkutį parašyta, kad iki 1940 metų Virkutis vadovavo Šiaulių kalėjimui. Toliau rašoma, kad 1941 m. jis vėl pradėjo dirbti kalėjimo viršininku. OSI praleido labai svarbius faktus – tai, kas įvyko Lietuvoje tarp 1939 ir 1941 metų: sovietų okupaciją, per kurią A. Virkutis buvo atleistas iš darbo, nepriklausomybės paskelbimą 1941 m. birželio 23 d. ir Lietuvos laikinosios vyriausybės nurodymą visiems grįžti į savo darbo vietas, buvusias iki sovietų okupacijos. A. Virkutis grįžo vadovauti kalėjimui kaip ir kiti administracijos darbuotojai. Bet OSI tai sąmoningai nutylėjo ir tai nebuvo netyčinė klaida.“

Supratote? Praleidus minėtus faktus Virkutis buvo pateiktas kaip nacių kolaborantas, nes atrodė, kad jis grįžo į darbą prie vokiečių valdžios. Su šita istorijos problema mes susiduriame iki šiol, nes vakariečiai nežino labai svarbių mūsų istorijos faktų apie pirmąją sovietų okupaciją, apie lietuvių bandymą išsikovoti laisvę 1941 m. birželį ir todėl jais lengva manipuliuoti.

Bet kodėl taip nutiko, kodėl amerikiečiai taip patikliai priimdavo KGB medžiagą?

Todėl, kad amerikiečių specialųjį skyrių OSI konsultavo tuometis garsus Izraelio veikėjas Icchakas Aradas, kuris Izraelyje vadovavo Jad Vašemo memorialui – šis memorialas ir sprendžia, ką pripažinti Pasaulio teisuoliu, o ką ne. Aradas savo prisiminimuose rašo, kad kai įkūrė Jad Vašem memorialą, pas jį atvyko KGB generolas ir pasiūlė bendradarbiauti gaudant nacius. Aradas sutiko, nes jau turėjo tokios draugystės patirtį – 1944–1945 m. kartu su NKVD naikino Lietuvos partizanus (Aradas yra litvakas, kilęs iš Švenčionių). Spėju, kad būtent Aradas ir atvedė amerikiečiams KGB-istus.

Tame pačiame OSI skyriuje dirbo ir Saulius Sužiedėlis, kuris šiandien Lietuvoje propaguoja Arado knygas. XXI a. pradžioje buvo nutarta Lietuvoje įsteigti tarptautinę mokslininkų komisiją, kuri vertintų nacių ir sovietų nusikaltimus, ir šiai komisijai vadovauti kažkodėl paskirtas politikas, Seimo narys E. Zingeris. Zingeris į šią komisiją ir pasikvietė Aradą, Sužiedėlį, jau minėtą Vanagaitės bendraautorių Dieckmaną, JAV pilietį Bakerį (šis, kaip minėjote, kartu su Kukliansky apšmeižė J. Lukšą-Skirmantą) – ir štai visa ši kompanija „atstatinėjo istorinę tiesą ir teisingumą“ Lietuvoje. Kai pernai dar vienas JAV gyvenantis litvakas Gochinas nusprendė pamokyti Genocido tyrimo centrą, kaip reikia vertinti Joną Noreiką, ir padavė Centrą į teismą, ši Komisija puolė viešai vertinti Centro atsakymus Gochinui. Bet juk tai akivaizdus politiko, Seimo nario Zingerio ir jo komisijos kišimasis į teisminį procesą, spaudimas teismui! Keista, kad Seimas į tai niekaip nereagavo, nors Seimas kaip tik ir yra Centro steigėjas.

Ar tokie Komisijos nariai gali būti objektyvūs?

Tokį klausimą keliu ir savo knygoje. Mano atsakymas toks – šią komisiją būtina kuo skubiau panaikinti, ji negali formuoti Lietuvos istorijos politikos, nes Lietuvos istoriją vertina iš Izraelio, Rusijos, JAV ar kažkieno kito, bet tik ne iš Lietuvos, ne iš lietuvio pozicijų. Esmė ta, kad tą patį faktą skirtingai gali interpretuoti žydai, rusai, lenkai ir lietuviai, todėl Europos Parlamente ir buvo priimta rezoliucija, kad niekas negali monopolizuoti teisės į teisingą istorijos vertinimą. O Zingerio komisija tą teisę monopolizuoja.

Imkime tokį pavyzdį: žydams sovietų okupacija atrodė kaip išsigelbėjimas nuo nacių, lietuviams nacių okupacija atrodė kaip išsigelbėjimas nuo sovietų. Sovietų tardymo metu Noreika sakė, kad pogrindine veikla buvo artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Domu Jasaičiu (abu buvo antinacinio pasipriešinimo Šiauliuose vadai, abu steigė žydų gelbėjimo tinklą): „Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Priėjome išvados, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų Sąjungą.“

Žydams ar rusams toks lietuvio interesas, tokie „atsargūs kontaktai“ su vokiečiams atrodo kaip nusikaltimas, kolaboravimas. Panašų mąstymą sovietai sugebėjo įpiršti ir amerikiečiams: jei sovietai su amerikiečiais kartu kovojo prieš Vokietiją, tai Sovietų Sąjungos priešai yra ir JAV priešai. Virkučio byla yra pavyzdys, ką mes turime nuolat sau ir pasauliui priminti: Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuva buvo kitokioje padėtyje nei didžioji dalis Europos. Jei Prancūzija, Anglija ar JAV sprendė paprastąją lygtį su vienu nežinomuoju – priešintis Vokietijai ar ne, tai Lietuvai reikėjo spręsti gerokai sudėtingesnę lygti su dviem nežinomaisiais – kaip gyvai pralįsti tarp dviejų žiaurių grobuonių. Kaip rašė J. Ambrazevičius-Brazaitis: „Lietuvos priešas Nr. 1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr. 2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį.“ Ar pajėgūs tai suprasti žydų tyrėjai?

Vokiečių, žydų ar rusų tyrėjui sunku paneigti F. Kukliansky teiginį, kad „Lietuvių aktyvistų frontas buvo suformuotas kaip nacistinės Vokietijos talkininkas“ (Vanagaitės bendraautoriui, žydų tyrėjui Zurofui LAF-as smerktina organizacija vien todėl, kad kovojo prieš komunistus, tarp kurių buvo ir žydų). Tik tas tyrėjas, kuris mato istoriją per Lietuvos prizmę, gali suvokti, kad LAF-as buvo sukurtas tam, kad 1941 m. Lietuva, pagal 1918 m. pavyzdį, pasinaudotų karu tarp vokiečių ir rusų ir dar kartą pabandytų pralįsti pro susidariusį geopolitinį plyšiuką. 1918 m. pavyko, 1940 m. – ne. 1990 m. pasaulio galingieji Sąjūdį taip pat mokė neskelbti nepriklausomybės, nes tai neva kenkia geopolitiniams interesams, neva gali sutrukdyti Gorbačiovui reformuoti imperiją – ir vėl nepaklausėme, vėl lindome pro plyšį ir galiausiai padėjome sugriauti sovietų imperiją. O juk galėjo baigtis kitaip, galėjome vėl būti istoriškai „kalti“.

Tik lietuvis tyrėjas gali suprasti ir paaiškinti paradoksą, kodėl dalis antinacinės ir antisovietinės „Lietuvos laisvės armijos“ narių kovėsi kartu su vokiečiais fronte prieš sovietus, nes juos laikė pavojingesniais už nacius. Tik lietuvis tyrėjas gali paneigti, kad LAF buvo antisemitinė organizacija ir, kaip rašau knygoje, tai geriausiai įrodo itin aktyvaus LAF nario, žydų gelbėtojo Domo Jasaičio pavyzdys.

Vanagaitės knygoje vokietis Dieckmanas, nuolat kalbėdamas apie lietuvių antisemitizmą, aiškina, kad „Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka laikėsi itin antisemitinių pažiūrų ir teigė, kad žydai kenkia lietuvių tautai.“ Tačiau Dieckmanas nutyli visą to meto istorinį kontekstą, nutyli, kad vadinamasis Kudirkos antisemitizmas buvo pasekmė tuo metu tarp žydų vyravusio antilietuvizmo: atvykęs į Šakius dirbti „laisvai praktikuojantis gydytojas“ V. Kudirka susidūrė su milžinišku žydų gydytojų pasipriešinimu, jam buvo daromos net kliūtys išsinuomoti butą. 1905 m. „Vilniaus žiniose“ buvo rašoma: „Šakių miestelis apgyventas galima sakyti vienais tik žydais, amatai ir visa prekyba tebėra žydų rankose, nors kelios pavienės ypatos iš lietuvių ir bandė čionai įsteigti sankrovėlę, bet neilgai tegyvavo – išnyko: priežastis gal yra, kad sunku čionais kovoti su įsiviešpatavusiais žydais ir jų didele vienybe“. Ir taip būta visuose Lietuvos miestuose, tai ir lėmė vadinamąjį „ekonominį antisemitizmą“.

Deja, šiandieninis ponios Kukliansky ir panašių žydų bandymas bet kokiomis priemonėmis (net ir šmeižiant Lietuvą tarptautiniu mastu) įsiviešpatauti Lietuvos istorijos vertinimuose, neskatina geresnių lietuvių ir žydų santykių. Atkreipkime dėmesį: Izraelis istoriją pasakoja tik per savo prizmę, jis nepasmerkė lietuvių genocidą vykdžiusių KGB-istų, priešingai – jiems suteikė politinį prieglobstį, atmetė Lietuvos teisininkų prašymus. Dar daugiau – žydai net Pasaulio teisuoliais skelbia ne visus žydų gelbėtojus, bet tik tuos, kurie jiems politiškai palankūs (žydų gelbėtojo ukrainiečių metropolito Andrejaus Šeptickio pavyzdys). Ir šiuo atveju litvakų bendruomenė pritariamai tyli. Panašiai su savo piliečiais elgiasi ir rusai. Lenkai taip pat labai aiškiai pareiškė: Lenkijos istorija bus traktuojama per lenkiškąją prizmę.

Tai nereiškia, kad mes, lietuviai, turėtume eiti žydiškuoju ar rusiškuoju keliu, teisingumą traktuodami pagal tautybę. Lietuvos partizanai svarbiausiame savo dokumente, LLKS Tarybos deklaracijoje, dar vadinamoje partizanų konstitucijoje, labai aiškiai pabrėžė: „Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą“ (išskirta D.S. – Tiesos.lt past.). Tuo ir turėtume vadovautis neskirstydami nusikaltėlių pagal tautybę. Tačiau Lietuvos istoriją pasauliui privalome rodyti ne žydo, ruso ar amerikiečio, bet lietuvio žvilgsniu, nes niekas kitas už mus to nepadarys. Ir pasaulio istorija dėl to bus skurdesnė, ir mažiau objektyvi.

Pagaliau, tai yra mūsų tapatybės, orumo ir būties klausimas. Būties ta prasme, kad mažos tautos negali išgyventi be tautiškumo, jei norite – be nacionalizmo idėjos. Vokietis Dieckmanas griežtai smerkia tautiškumą, priekaištauja dėl jo lietuviams (bet ne žydams!), nes jis nesuvokia, kad tautiškumo idėja didelėms tautoms, tokioms kaip vokiečiai, rusai ar anglai, yra labai pavojinga, lemia imperines ambicijas , o štai mažoms tautoms tai yra bene vienintelis išlikimo kodas.