Dalius Stancikas. Atsargiai – KGB minos

Dalius Stancikas. Atsargiai – KGB minosPastaruoju metu kilusius istorinius skandalus iš esmės nulėmė visuomenės noras tiesiogiai, be tarpininkų (istorikų), nagrinėti „plikus“ KGB archyvus. „Mums nereikia vertėjų“, – dažnai atrėžiama aiškinant, kad slaptųjų tarnybų dokumentai nėra paprasta knyga, kad juose slypi užslėptų minų, kurias imant plikomis rankomis galima gerokai susižeisti.

Žinių agentūra, skelbdama informaciją apie KGB agentus, nekreipė dėmesio į svarbų Genocido tyrimo centro perspėjimą, kad „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis KGB agentų žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais“. 

Žurnalistai nepaskelbė ir labai svarbios Centro išvados, susijusios su KGB agentų žurnale pažymėtu kun. Vincu Sladkevičiumi: „su sovietų saugumu bendradarbiauti atsisakė (darbo byla net nebuvo užvesta), dėl to buvo ištremtas.“

Kodėl kun. V. Sladkevičių kagėbistai vis dėlto įrašė į agentų sąrašus, galime tik spėlioti: kai kurie tokie rašytiniai „agentai“ atsirasdavo ir dėl asmeninių (karjeristinių) kagėbistų motyvų – dėl noro pasigirti prieš viršininkus atlikus užduotį. Tuomet visi, net kagėbistai, vykdė penkmečio planus, o agentų verbavimas buvo vienas iš svarbiausių darbo rodiklių – ataskaitas kasmet tikrino Maskva.

KGB darbuotojai visus, sutikusius bendradarbiauti asmenis, savo dokumentuose vadino agentais, tačiau ar teisinga laikyti agentu (šnipu) tą, kuris realiai neteikė jokių žinių?

Pagarsėjusi bylų „tyrėja“, kuri remdamasi plikais, iš KGB bylų ištrauktais faktais, rašo „sensacingas“ knygas ir skelbia straipsnius, neseniai pranešė naują sensaciją: partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas. Ji neva radusi kagėbistų užrašą, kad Ramanauskas sutikęs bendradarbiauti. „Išdavikas“, – praneša visuomenei „tyrėja“ ir dar kartą apkaltina istorikus, neva slėpusius nuo visuomenės šį neva itin svarbų faktą. Tuo tarpu tikrasis istorijos tyrėjas tą „išdavystę“ supranta kaip paprastą karinę gudrybę: jau susiruošusiam partizanauti (įsigijusiam ginklus) mokytojui A. Ramanauskui tai buvo vienintelis kelias ištrūkti iš saugumiečių būstinės ir dešimt metų didvyriškai kautis už Tėvynės laisvę.

Profesionalus (sąžiningas) istorijos tyrėjas visuomet pabrėš, kad negalima dėti lygybės tarp bylose įvardijamų agentų. Būtų gerai, kad tą skirtį pajustų ir visuomenė. Vieni agentai, teikdami šias amoralias paslaugas, darydavo karjerą, užsidirbdavo pinigų ar kitaip pelnydavosi patogesnį gyvenimą (kaip, pavyzdžiui, į užsienį pasprukęs agentas „Haris“ – Julijus Slavinas, savanoriškai už pinigus ir galimybę išvykti į užsienį šnipinėjęs Stasį Lozoraitį jaunesnįjį, bandęs nuteikti JAV administraciją prieš Lietuvos nepriklausomybę, rašęs agentūrinius pranešimus apie Lenkijos „Solidarumo“ veikėjus ir pan.), o kiti agentai buvo tiesiog okupacinės sistemos aukos, bėgančios nuo mirties ar gelbstinčios savo artimuosius (nemažai tremtinių moterų pasirašė bendradarbiavimo sutartis tik tam, kad gautų duonos kąsnį iš bado mirštantiems savo kūdikiams). 

Taip pat turėtume skirti ir svarbą žinių, kurias suteikdavo agentai arba suimtieji asmenys. Pavyzdžiui, pogrindininkai žinojo, kad kankinamam itin sunku atlaikyti nieko neišduodant, todėl būdavo sutarę sakyti tai, kas ir taip kagėbistams buvo žinoma. Žmonėms, pirmą kartą skaitantiems KGB bylas, tokia informacija gali atrodyti kaip baisi išdavystė, tuo tarpu patyręs bylų tyrėjas iškart perpras šią kalinio gudrybę. Būta agentų, kuriuos KGB išbraukdavo iš savo sąrašo dėl nesvarbių duomenų teikimo – jie sąmoningai pranešdavo tik tai, ką visi ir taip žinojo. Buvo agentų (apie tai savo analizėse rašo Genocido tyrimo centras), kurie partizanų pavedimu užsiverbuodavo ir teikdavo priešams klaidinančias žinias. Archyvuose yra likę KGB vado E. Eismunto perspėjimai kagėbistams, kad kai kurie sąjūdininkai, sutikdami tapti agentais, iš tiesų dirba Sąjūdžiui, o ne KGB. 

Tad pabaigai būtų tokios išvados.

Klaidinga vertinti KGB duomenis tiesmukai, paėmus iš jų bylų „plikus“ duomenis, be platesnio ir gilesnio konteksto – nesvarbu, ar ten minimas komunistų, ar nacių režimas (kagėbistai ypatingai siekė ir tebesiekia šmeižti 1941 m. sukilėlius ir Lietuvos laikinąją Vyriausybę, taip keršydami už sovietinių okupantų varymą iš Lietuvos. Ypač aktyviai tokią šmeižimo veiklą KGB buvo išvysčiusi praeito šimtmečio šeštame–septintame dešimtmečiuose, kuomet per priedangos organizacijas lietuviams pametėdavo antisemitinę, o žydams – lietuvius kompromituojančią „informaciją“.)

Kagėbistai buvo svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda. 1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, kagėbistai (emegėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų, o 1985-aisiais skelbė, kad nušauta net 25 tūkstančiai civilių asmenų. Kita vertus, kagėbistai ataskaitose gražindavo savo nuopelnus ir juodindavo priešus siekdami kilti asmeninės karjeros laiptais ar girdamiesi prieš Maskvą.

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama“, – savo dienoraštyje rašė A. Ramanauskas-Vanagas, tačiau, kaip jau minėta, ne visi KGB dokumentuose minimi agentai dirbo tą juodą darbą. Neteisinga būtų pasiduoti visuotiniam smalsumui žinoti agentus, bet pamiršti pagrindinius veikėjus – Komunistų (bolševikų) partijos vadus ir jiems tarnavusius etatinius kagėbistus (jų sąrašai skelbiami Genocido tyrimo centro puslapyje), nes būtent šie veikėjai įvairiais būdais bandė palaužti žmones, būtent jie už virvučių tampė tą visą agentų tinklą, būtent jie ir yra atsakingi už sovietų genocidą Lietuvoje.