Danas NAGELĖ. Apdovanojimai už abejotinus darbus

 Keserauskas Soviene Prezid.   Prezidentės apdovanoti Tarybos vadovai Šarūnas Keserauskas ir Jūratė Šovienė. Arūno Bernacko koliažasValdantieji paskelbė karą augančioms kainoms. Viena iš priemonių kovoti su brangimu, jų nuomone, yra konkurencijos tarp prekybos tinklų didinimas, nes dabar konkurencijos nėra. Kitaip tariant, akivaizdžiai mestas akmuo į Konkurencijos tarybos daržą. Jai ne kartą priekaištauta ir dėl to, kad pro pirštus žiūrima į įtartinai sutartinai kainas didinančias degalines, kai naftos kainos nukritusios, dėl galimo kartelio farmacijos srityje ir t.t. Tačiau pernai prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybinį apdovanojimą įteikė… šios tarnybos vadovui Šarūnui Keserauskui, o šiemet – jo pavaduotojai Jūratei Šovienei.

Š.Keserauskas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių gavo už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies garsinimą. . J.Šovienė turėjo pasitenkinti kuklesniu apdovanojimu – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Beje, pastaroji su būriu kitų žmonių apdovanota šiemet švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, Vasario 16-osios išvakarėse. Prezidentės dekrete sausai paaiškinama, už ką – ji „reikšmingai prisidėjusi prie sąžiningos konkurencijos Lietuvoje apsaugos“. Kad apdovanojami valstybinių institucijų vadovai, tai jau nebestebina, tačiau kai taip įvertinami ir jų pavaduotojai, ir dar dirbantys nuolat kritikuojamose kontorose, gana retas reiškinys. Tačiau išsiaiškinti tikras apdovanojimo priežastis, pasirodo, nėra taip paprasta. Nors, atrodytų, turi būti lengva, nes valstybės apdovanojimai teikiami visos valstybės vardu.

Pasirodo, ką reikia apdovanoti, šalies vadovui siūlo Valstybės apdovanojimų taryba, kurią sudaro 9 ordinų kavalieriai, į tarybą parinkti paties Lietuvos prezidento. Tiesa, taryba ne pati sugalvoja kandidatus, o sulaukia siūlymų iš premjero ar ministrų, kuriems savo ruožtu pasiūlymus gali teikti kiti. Vienos iš tarybos narių – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovės Teresės Birutės Burauskaitės – „Vakaro žinios“ teiravosi, kas ir už ką pasiūlė medalį skirti J.Šovienei. Ir išgirdo keistą atsakymą.

„Yra įvairūs teikimai. Yra žmonės, kurie turi teisę oficialiai teikti kandidatus – premjeras, ministerijų galvos. Tai turbūt ir viskas, daugiau nebežinau. Mūsų taryba tėra patariamasis organas. Šimtaprocentė prezidentės prerogatyva yra įrašyti ką nors naują arba ką nors iš kandidatų išbraukti. Mes tik padedame surinkti medžiagą. Mūsų tarybą sudaro įvairių sričių atstovai, todėl, pavyzdžiui, kultūros atstovas pateikia platesnę informaciją apie kultūrininkus. Visa surinkta medžiaga pateikiama prezidentei ant stalo. Kas ir už ką pasiūlė apdovanoti J.Šovienę? Tikrai neatsimenu. Bet, net jei ir atsiminčiau, tikrai nesakyčiau, nes tokia informacija yra konfidenciali. Toks yra mūsų tarybos susitarimas“, – tvirtino T.B.Burauskaitė.

Interviu su žurnalistu, buvusiu prezidento, premjero, Seimo patarėju ir atstovu ryšiams su visuomene, Valstybės apdovanojimų įstatymo kūrėju Viliumi KAVALIAUSKU:

– Valstybės apdovanojimų taryba yra sutarusi, kad informacija, kas ir už ką teikia valstybiniam apdovanojimui konkretų asmenį, yra konfidenciali. Kodėl tai slepiama nuo visuomenės?

– Viskas turi būti atvira, neturi būti paslapties. Teikti apdovanojimams teisę turi tik valstybės institucijų vadovai. Jei nori teikti koks nors entuziastas, Valstybės apdovanojimų taryba neturi tokio siūlymo priimti. Entuziastas galėtų to pasiekti nebent tik per atitinkamos srities ministrą. Ir dar įstatyme yra išimtis, kad prezidentas apdovanojimą gali teikti savo nuožiūra, be jokių pristatymų. Aš pats rašiau šį įstatymą, kuris nuo 2002 m. veikia. Tikrai jame jokių konfidencialumų nenumatyta. Konfidencialūs yra tik patys tarybos posėdžiai, į juos galima neįsileisti žurnalistų, kad šie prieš faktą nežinotų, kas bus apdovanojami. Visa kita yra vieša, visa valstybės veikla yra vieša.

– T.B.Burauskaitė tikina, kad tai yra konfidencialu.

– Sunku suvokti, kodėl ji taip sako. Kai prezidentu buvo Valdas Adamkus, aš parašiau didžiulę knygą, kas už ką yra apdovanotas. Norėjosi parodyti, kad turime vertų žmonių, tokių, kurie daro žygdarbius. Man leido rašyti, bet bijau, kad dabar manęs prezidentūra neįleistų. Knyga – 1900 p., bet viskas baigėsi, kai prezidentavo V.Adamkus.

– Lietuvoje priimta apdovanoti ne tik už žygdarbius (ištraukė skęstantį, išgelbėjo iš gaisro ir t.t.), bet ir už gerą darbą. Tačiau paprastai, neskaitant žymių kultūros atstovų, už gerą darbą apdovanojami tik valstybinių institucijų vadovai. Negi nėra gerai dirbančių vaikų darželių auklėtojų, mechanikų, vairuotojų?

– Šioje srityje daug kas keista. Pavyzdžiui, buvo sutarimas, kad negali būti apdovanojamas žmogus, užimantis bet kokį politinį postą. Deja. Kas yra apdovanoti Vyčio kryžiumi? Pasirodo, pas mus yra be galo daug narsių politikų. Jie gavo keliskart vertesnius apdovanojimus nei S.Darius ir S.Girėnas, nei žuvę partizanai. Tai – apdovanojimų ir valstybės diskreditavimas. Deja, dažnai valstybės apdovanojimas tampa asmeniniu atsilyginimu. Tai – pats baisiausias dalykas, todėl viešumas yra labai svarbus. Dabar dažnai niekas nežino, kas už ką yra apdovanoti. Aš pats turiu vienintelį apdovanojimą, ir žinau už ką – už kunigo Ričardo Mikutavičiaus žudiko suėmimą. Būtų gerai, kad ir visi žinotų.

– Dabar paaiškinama, kad apdovanojimas, pavyzdžiui, skiriamas už prisidėjimą prie sąžiningos konkurencijos apsaugos. Bet jei tai yra tiesioginė žmogaus funkcija, ar normalu, kad jis apdovanojamas už tai, kad tiesiog dirba savo darbą?

– Žmogus sėdi savo darbo vietoje, gauna algą ir dar, ko gero, nelabai mažą. Būtent už savo darbą. O ordinas yra ypatingo asmeninio nuopelno požymis. Tai ir įstatyme įrašyta. Dabar kažkodėl už darbą valstybės tarnyboje apdovanojama, o, kaip minėjote, geram mechanikui ar darželio auklėtojai tai negresia. Nors tarpukario Lietuvoje valstybės apdovanojimus teikdavo ir, pavyzdžiui, geriems ūkininkams, kurie gamindavo gerą sviestą eksportui ir taip padėdavo Lietuvai gauti tuo metu svarbios valiutos. Jei žmogus yra geras kranininkas ir galvoja, gal jam išvažiuoti į Vokietiją, kur gaus penkiskart didesnę algą, o gal iš patriotizmo likti Lietuvoje, tai negi gaila tokiam apdovanojimo? Tai paskatintų pasilikti, nes žmogus jaustų, kad yra vertinamas. Tačiau pas mus apdovanojimai žarstomi ne tiems, kas juos labiausiai vertina. Pavyzdžiui, žarstomi sportininkams, o paskui paaiškėja, kad apdovanotasis kokių nors tablečių buvo prisirijęs. Gal padarykime atskirus sporto apdovanojimus ir juos dalinkime? Štai paaiškėjo, kad „Žuvėdros“ treneriai turėjo po keturis valstybinius ordinus. Jie – puikūs žmonės, „Žuvėdra“ – puikus kolektyvas, bet štai, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentai neturi net po vieną ordiną. Nė vienas universiteto rektorius neturi ordino. Kur čia prioritetai?

– Kasmet dalinami ir Sausio 13-osios apdovanojimai. Iš kur vis atsiranda žmonių, kurie iki šiol nebuvo įvertinti? Jei nebuvo įvertinti nepelnytai – tai turėtų juos žeisti. Tačiau ar tai ne toks atvejis, kaip buvo su Leninu, kuris nešė rąstą su, rodos, septyniais žmonėmis ir tai buvo įamžinta? Po to buvo prašyta atsiliepti tų, kurie kartu su Leninu nešė rąstą. Pasirodo, kad kartu nešė, atrodo, 1119. Rąstas turėjo būti kilometro ilgio…

– Kai mes priiminėjome įstatymą, Sausio 13-osios medalį norėjome išbraukti, nes kam jau įteikta, tai įteikta. Tačiau vis atsiranda koks nors patriotas, kuris parašo, kad dar žino nusipelniusių, todėl prezidentas Valdas Adamkus pasiūlė palikti tą medalį. Kai prieš dvejus metus dirbau pas premjerą Algirdą Butkevičių, parašė žmogus. Jis prašė moterį apdovanoti Sausio 13-osios medaliu (kad mes teiktume apdovanojimui), nes ji nešiojo kavą savanoriams – tokiam vadui, tokiam vadui, tokiam vadui. Teikdami apdovanojimui mes prisiimame atsakomybę, todėl susiradau tuos vadus. Jie ir sako: taip, nešiojo. Perklausiau, ar jie asmeniškai turi Sausio 13-osios medalius? Sako, ne, kas gi duos. Todėl išeina savotiškas paradoksas. Atrodo, Klaipėdos savanoriai buvo toli nuo kruvinų įvykių, tačiau buvo pasiruošę būti iškviesti. Tačiau apdovanojimų negavo, o jie siūlomi žmonėms, nešiojusiems kavą.

Sausio 13-osios medaliui buvome pristatę daugybę žurnalistų. Sausio 13-osios naktį dirbau „Eltos“ direktoriaus pavaduotoju, visą naktį lakstėme po Vilnių, perdavinėjome informaciją „Reuters“, fotografai po tankais lindo, kad tik nuotraukos pasklistų po pasaulį. Nė vieno iš „Eltos“ neapdovanojo. Po to ir galvojame, ką padarė kai kurie kiti, kurie buvo apdovanoti. Dabar kartais pamatai kokį žmogų, kuris tokį pat medalį nešioja, tai savąjį iškart įsikiši į kišenę.

– Tačiau dabar žurnalistai apdovanojami, valstybės atkūrimo šimtmečio proga – iškart net keli….

– Bet apdovanojami tie, kurie… Nežinau, kaip čia gražiai pasakyti. Tie, kurie tarnauja valdžiai ir taip spaudos principus pažeidžia. Jei esame profesionalai, neturime taip dirbti. Kai Lietuvoje 1991-1992 m. vyko tos revoliucijos, buvau daugybės užsienio leidinių bei naujienų agentūrų bendradarbis. Tačiau mane tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas pasikvietė dirbti spaudos atstovu. Iškart visi užsieniečiai manęs atsisakė, nes praradau žurnalisto statusą, mat pradėjau tarnauti. Niekas man pinigų nebemokėjo, nebespausdino, nes pradėjau dirbti valdžiai. Dabar daug žurnalistų dirba savo leidiniuose ir už tai gauna valstybės apdovanojimus. Žurnalistas gerą vardą užsidirba sunkiu darbu ne vienus metus ir labai lengva tą gerą vardą vienu poelgiu sugadinti. Visi prisimename liūdną Algimanto Čekuolio benefisą per referendumą dėl naujos AE statybos. Gal jam sumokėjo, gal medalį pažadėjo – kas ten žino.

Respublika.lt