Danas NAGELĖ. Prof. Adas JAKUBAUSKAS: Valstybė iš tikrųjų yra griaunama. Su Vito TOMKAUS trigrašiu

Politikų valia iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovų atstatydintas prof. Adas Jakubauskas yra totorių kilmės, tačiau dėl Lietuvos identiteto naikinimo išgyvena daug labiau nei dažnas lietuvis. Jam skaudu dėl tradicinių vertybių mindymo, dėl to, kad demokratijos mūsų šalyje beveik nebeliko, kad vyrauja tik viena nuomonė, o kitokios turėtojams keliamos bylos, todėl tikisi, kad žmonės susitelks į naują sąjūdį. Tačiau dėl to jam jau klijuojama Rusijos agento etiketė, jis nebepageidaujamas buvusiuose postuose.Viešai išreiškėte nuomonę, kad atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atnaujinimo sąjūdį. Kam to reikia ir koks tai būtų sąjūdis – ar tik dar viena nauja partija? – „Vakaro žinios” klausė Ado JAKUBAUSKO.

– Tai turėtų būti vertybinis sąjūdis, nes didžioji Lietuvos dalis nepatenkinta išrinktųjų veiksmais, kadangi į valdančiąją koaliciją pateko mažumos išrinkti politikai. Labai gaila, bet Lietuvoje apie 50 proc. žmonių iš viso nedalyvauja rinkimuose. Todėl nėra atstovaujami jokiu pavidalu.

Ar Lietuvos atnaujinimo sąjūdis turėtų būti partija, ar judėjimas? Jei būčiau pakviestas tapti naujo sąjūdžio telkėju, manyčiau, kad tai turėtų būti visuomeninis judėjimas. Tačiau jei pasimatytų, kad tokiu būdu neįmanoma atstatyti tradicinių Lietuvos vertybių, būtų galima pagalvoti ir apie naujos partijos įkūrimą.

Bet, visų pirma, reikėtų į vieną vietą sutelkti visus judėjimus, kurie bando stiprinti šeimą, remti bendruomenę, kurie vadovaujasi tradicinėmis vertybėmis, tokius kaip naujasis judėjimas, kuris organizuos šeimų ralį. Juos apjungus į vieną judėjimą ir įtaka būtų didesnė, politikai labiau įsiklausytų. Tačiau bėda ta, kad tų judėjimų yra nemažai, kai kurie tampa partijomis, tačiau tarpusavyje nesusišnekama. Kiekvieno tokio darinio vadovas turi asmeninių ambicijų, o jas reikėtų palaidoti dėl Lietuvos interesų. Ir tas judėjimas turėtų ateiti iš žmonių, o ne politikų, tik taip būtų galima išjudinti užsistovėjusią pelkę.

Matome, kad ir prieš pastaruosius Seimo rinkimus susikūrė daug partijų partijėlių, kurių lyderiai nesusišnekėjo tarpusavyje ir žmonių balsai buvo prarasti. Visos jos iš esmės pasisakė už tą patį – tradicines vertybes, todėl, jei būtų susivienijusios, gal būtų ir kažko pasiekusios. Čia, kaip minėjau, reikia atsisakyti ambicijų, nes už jas svarbesnis yra Tautos išlikimas.

Esate užsiminęs, kad Lietuvoje bandoma perrašyti istoriją. Kam tai reikalinga?

– Kai atėjau dirbti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, pas mane iš karto su vizitu atvyko du ambasadoriai – Izraelio ir JAV. Ir abu bandė spausti bei diktuoti, kaip Lietuva turi savo istoriją traktuoti. Buvo didžiulis spaudimas ir daugybė priekaištų dėl įvairių paminklinių ženklų, tarp jų – ir generolui Jonui Noreikai-Vėtrai.

Man labai keista, kai užsienio valstybių ambasadoriai bando kištis į kitos suverenios valstybės reikalus, ypač – į istorinę atmintį. Izraelio ambasadoriui pasakiau žodžius, kurie jį privertė paraudonuoti: „Gerbiamas ambasadoriau, jūs atėjote spausti. Paspausti nepavyks, tačiau turite įsisąmoninti, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugoma 17,5 kilometro bylų. Sutarkime, kad istorija yra mokslas, istorija turi būti tiriama nešališkai, nepolitizuotai. Jei tarp tų 17,5 kilometro bylų atsiras jums nepalanki informacija, mes ją turėsime analizuoti.”

Po šių žodžių buvo kelių sekundžių pauzė, diplomatas paraudo, pakėlė galvą ir pasakė: „Suprantu.”

Negali svetimos valstybės diktuoti, kokią Lietuva turi turėti istoriją.

Pokario pasipriešinimas yra labai sudėtingas reiškinys, negalima demonizuoti arba, atvirkščiai, išbalinti kai kurių įvykių ar veikėjų, neatsižvelgiant į visus turimus faktus. Man labai keista, kad, kalbant apie generolą Vėtrą, nebuvo atsižvelgta į kunigo Borevičiaus liudijimus (kunigo Jono Borevičiaus liudijimai atskleidžia, kad J.Noreika vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose, – red. past.), nebuvo nuvažiuota į Vokietijos archyvus. Ir, neatsižvelgus į visus faktus, priimamas sprendimas, kad tas žmogus – juodas. Taip negalima. Negalima prisidengiant kilniais tikslais perrašyti istoriją. Ir perrašyti neteisingai, politizuotai.

Abiem ambasadoriams sakiau: „Labai gaila, kad KGB karininkų veikalais remiamasi iki šiol, nors jų alkūnės yra kraujyje. Karininkų knygos apie partizaninį judėjimą, žiūrint iš KGB taško…” Keista, kad kai kurios JAV ir Izraelio institucijos remiasi šitais veikalais.

– Tačiau valdžioje sėdintys politikai istoriją irgi vertina neobjektyviai. Štai profesorius Valdas Rakutis turėjo pasitraukti iš Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų vien todėl, kad priminė istorinį faktą – „holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose”.

– Kitoks požiūris Lietuvoje neleistinas, net jei remiesi faktais. Profesoriaus V.Rakučio atžvilgiu sukeltas ažiotažas buvo keistas. Keisčiausia, kad pasitraukti ragino ne istorikų bendruomenė, motyvuodama, kad gal profesorius pernelyg interpretavo ar suplakė faktus, o politikai, kurie istorijos iš viso neišmano.

Kitaip tariant, dabar yra temų, kurioms uždėtas tabu – žydų istorija, Stambulo konvencijos kritika, LGBT…

– Deja, atėjome į tokį atspirties tašką, kad kalbame apie demokratijos plėtrą, tačiau jei tai netinka kažkokioms grupėms, prasideda didžiulis spaudimas ir demokratiniai mechanizmai nebeveikia. Labai liūdna.

Ta proga priminsiu, kad ne aš sugalvojau sakinį, kurį taip tampė visa žiniasklaida: „Markso ir Engelso šmėkla tebeklaidžioja po Europą, tik jau nebemojuoja raudonomis vėliavomis, bet, kaip ir visos bakterijos, ji mutavo”. Jį parašė labai iškilus Vokietijoje gyvenantis žmogus Olafas Pasenau (Lietuvoje veikiančios vokiečių bendrijos „Vilko vaikai” įkūrėjas, – red. past.).

Ta šmėkla tikrai tebeklaidžioja, tik ji įgavusi kitą pavidalą: nebegalima kliudyti nieko, jei tai nepatinka tam tikroms grupėms ar įtakingiems žmonėms.

– Dabar veikiama ne tik prieš istoriją, bet ir prieš šeimą, kalbą. Negi nesuvokiama, kad taip griaunami valstybės pamatai? O gal tai daroma sąmoningai?

– Plyta po plytos valstybė iš tikrųjų yra griaunama, jos pamatai ardomi. Ir jeigu tos vertybės, buvusios lietuvių Tautos pagrindu tūkstantį metų, bus paplautos, po 50 metų valstybės nebeturėsime. Viskas daroma, kad taip ir atsitiktų.

Štai dabar jau kalbama apie narkotikų dekriminalizavimą. Koks bus lietuvių Tautos genofondas tokiu atveju po 50 metų? Arba jei bus atsisakyta tradicinių vertybių, kurios tvirtina šeimą, visuomenę, jei jos bus nebepopuliarios ir visi, kurie jų laikysis, bus vadinami kažkokiais ne tokiais, kas tada lauks?

– Įvairios mažumos – ne tik lytinės, bet ir, pavyzdžiui, tautinės – dažnai kalba apie Lietuvą kaip apie šalį, kurioje yra didelė diskriminacija. Jūs esate Lietuvos totorių bendruomenės vadovas, jaučiate, kad dėl tautybės būtumėte diskriminuojamas?

– Na, ačiū Dievui, į totorius tikrai nežiūrima kažkaip kitaip. Vien jau dėl tos priežasties, kad Lietuvos totoriai dalyvavo visuose be išimties karuose ir visuose be išimties sukilimuose iš pradžių už Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, paskui – už Lietuvos Respubliką. Netgi Augustino Voldemaro įsakyme nr. 1, kuriame kalbama apie Lietuvos kariuomenės įsteigimą 1918 m. lapkričio 23 d., kaip vienas kariuomenės steigėjų minimas Aleksandras Suleimanas Chaleckis. Totoriai yra integrali Lietuvos visuomenės dalis nuo amžių amžinųjų, jie yra Lietuvos patriotai, kurie nuo lietuvių skiriasi tik kilme bei religija. Paanalizavus istoriją, matome, kad totoriai irgi buvo Lietuvos valstybės statytojai, gausiai šią žemę palaistę krauju, kovodami už Lietuvą. Dėl to mes čia jaučiamės kaip namie, nejaučiame jokios diskriminacijos.

Tačiau, tarkime, kai kurie lenkų kilmės Lietuvos politikai, žydų bendruomenės atstovai šneka kitaip, vis akcentuodami diskriminaciją.

– Nenoriu minėti pavardžių, tačiau matau tam tikrų apraiškų, kai norima, kad rusentų tam tikri angliukai, jog neužgestų laužas, nes jei užges laužas, nebus temos, apie ką šnekėti. Ir tai tikrai neprisideda prie bandymo gerai sugyventi.

– Jums bandoma klijuoti Rusijos tarno etiketę. Nes pasisakote prieš globalizaciją, prieš tradicinių vertybių naikinimą.

– Dabar labai lengva priklijuoti prorusiškumo etiketę. Jei tik žmogus neįtinka, tai jis iš karto apšaukiamas Rusijos agentu ir tai puikiai suveikia. Tačiau aš penkerius metus buvau persona non grata – man buvo draudžiama įvažiuoti į Rusiją. Nežinau, gal ir dabar dar toks esu.

Pirmą kartą manęs neįleido į Dagestaną, kur vyko Nogajų pasaulinis kongresas (tai buvo 2015 m.). O nogajai yra Krymo totorių dalis. 2016 m. bandžiau nuvažiuoti į Astrachanę bei Kazanę – buvusius totorių chanatus, kurie buvo likviduoti 1552 m. Esu įsitikinęs, kad totorių žemės iki šiol yra okupuotos Rusijos ir iš to taško veikiu iki šiolei. Niekada nenutraukiau ryšių su totorių inteligentija, juolab pasisakančia prieš režimą, su totorių opozicija.

Todėl prikabinti man prorusiškumo etiketę yra mažų mažiausiai nesąžininga.

Vito Tomkaus trigrašis:

Patikslinsiu: Valstybė jau seniai sugriauta – dabar ardo jos pamatus. Valstybingumą praradome kartu su nacionaline valiuta, lietuviškais bankais, žiniasklaida, savarankiška politika, o šiandien jau naikinamos pamatinės vertybės, nes Šeima – visuomenės ląstelė. Vėžys, prisidengęs LGBT linksmais šūkiais, jau iš vidaus ėda visuomenės ląsteles, kad Lietuva niekada nebegalėtų atsikurti ir prisikelti. Kas tuo suinteresuoti, Tamsta puikiai žinote: jų ambasadoriai pas Tamstą asmeniškai apsilankė. Lankėsi jie kadaise ir pas mane, o kai su jų sąlygomis nesutikau, kaip ir Tamsta, atsidūriau visuomenės užribyje. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nes iki tol priklausiau Pasaulio leidėjų asociacijos elitui. Kaip matot, civilizacijos griovėjai yra labai įtakingi ir galingi. O dėl buvusių KGB’istų išmonių tikrai neverta kreiptis į mūsų valdžią, kurios ištakos driekiasi iš pačios KGB, pradedant buvusia Prezidente ir baigiant dabartine Seimo pirmininke. O Tamstos siekis telkti Tautą yra labai sveikintinas. Kuo galėsiu – tuo padėsiu. „Respublika” visada parems Tamstą kovoje su išprotėjusiais globalistais. Telkite ir telkimės vardant Lietuvos. Sėkmės!

Mano galva, lengviausia ir efektyviausia, ką mes dar galime šiandien padaryti: kuo skubiau suorganizuoti Referendumą dėl… referendumų. Kad, sumažinus privalomų parašų kiekį ir atsisakius patariamojo referendumo sąvokos, Tauta įgautų stiprų įrankį prieš nužmogėjusią ir parsidavusią valdžią, kuri tarnauja bet kam, tik ne Lietuvos interesams. (Šitaip jau seniai yra valdoma Šveicarija ir, kaip matot, gana sėkmingai.) O valdžios ir jai palankios žiniasklaidos kontrargumentai dėl tokių visaliaudinių referendumų brangumo ir lėšų taškymo, patikėkit, yra niekiniai: bet kuris ekonomistas lengvai paskaičiuos, kad korumpuota valdžia šimtą kartų daugiau ištaško ES ir LT biudžeto kasdien be jokių referendumų ir visaliaudinio pritarimo.

Ir liaukimės pagaliau vieną kartą taikstytis su rusofobiškais išpuoliais: tai parsidavėliai rusofobai seniai privalo teisintis prokurorams, kodėl skatina smurtą prieš kitataučius. Man rusų Tautos siekis išlikti savimi, su savo papročiais ir tradicijom, yra sektinas pavyzdys kaip Žmogui nedegraduoti ir išsaugoti savo Valstybę. Kai išsirinksime valdžią, kuri tai supras ir įsisąmonins, prižadu, kad į svetimas valdžias nebesidairysiu. O pabaigai priminsiu: ne viskas auksas, kas Sorošo delne žiba. Kitaip jis nesmirdėtų…

respublika.lt