Architektas Valentinas MAZURONIS, suskubęs padirbėti ir seimūnu, ir aplinkos ministru, ir par ir aplinkos ministru, ir partijos vedliu, ir europarlamentaru, šiandien yra laisvas menininkas, iki paryčių galintis užsisėdėt prie brėžinių. Tačiau, kad ir kaip geistų, nuo valstybės reikalų jis negali ir, matyt, jau nebegalės būti laisvas – ne veltui pastangas, kuriomis į dabartinę padėtį įstumtas miškas, vadina juodžiausiu darbu ateities kartoms– Jeigu jau kalbamės Valstybės dienos išvakarėse, leiskit užduoti naivų klausimą, kurio išvengėt jūs ir kiti kandidatavę į prezidentus: kam reikalinga valstybė? Iš debatų man liko toksai įspūdis – tam, kad gintų piliečių teisę gerai pavalgyti ir daugintis?..
– Na, pirmas dalykas – žmogus turi būti pavalgęs. Visuomenės gerovė, gyvenimo kokybė yra svarbu, bet tai toli gražu ne viskas. Tai tik kevalas, kurį turi užpildyti istorinė atmintis, kalba, etninė kultūra, tradicinis gėrio, blogio suvokimas, kitaip sakant, tautinis identitetas. Jei to nebus, gali daugintis kaip triušis ar nusišerti kaip banginis, – valstybė neišsilaikys.
– Turit galvoje Tautą?
– Mūsų valstybės tikslas, mano nuomone, ir yra išsaugoti tautinį identitetą bei jį stiprinti; tą mes šiandien esame visiškai apleidę. Paimkime kad ir paskutinius atvejus, kai Vilniuje buvo sudaužyta Jono Noreikos-Generolo Vėtros paminklinė lenta arba netylančios diskusijos dėl Kazio Škirpos veiklos vertinimo. Jūs man pasakykit, kur mūsų valstybės pozicija šitais klausimais?
– Tikriausiai pogrindyje.
– Mano nuomone, dabar labai lengva bet ką vertinti dabarties žvilgsniu, užuot pasvėrus žmonių veiksmus iš praeities kolizijų. Ir jeigu žmogus kovojo už Lietuvos valstybės atstatymą, už Nepriklausomybės atkūrimą, ir jeigu, žinoma, jo rankos nėra suteptos nusikaltimu prieš žmogiškumą, nėra suteptos krauju, – tokius žmones mes turime ginti. Nes kas, jeigu ne mes, gins mūsų žmones? Kas gins mus? Juk gindami juos, mes giname save, savo istorinį palikimą ir žiūrėjimą į priekį.
– Netikite, kad kas keistųsi, pasikeitus prezidentams?
– Manau, kad kažkas keisis. Mano nuomone, D.Grybauskaitės tikslas buvo traiškyti visas politines jėgas, išskyrus konservatorius, ir, galima sakyti, jai tas sekėsi – visos partijos yra ištaškytos ir šiandien būti partiniu ar dalyvauti politikoj tapo tarsi gėdingas reikalas. Taip smukdoma partinė valdymo sistema. Gera ji ar bloga, bet ji – valstybės pagrindas; ją, žinoma, reikia tobulinti, reikia siekti, kad kuo daugiau protingų žmonių ateitų į Seimą, nes kuo protingesnius rinksime į valdžią, tuo geriau gyvensime.
– Prieš išvykdamas į Briuselį minėjote įsirašęs į visuomeninius gamtos inspektorius, žadėjote ginti Lietuvos gamtą. Pažadą tesite?..
– Buvau ir tebesu visuomenininkas ir man labai gaila, kai matau procesus judant visai ne ten link, kur linkėtum. Iš tikrųjų valstybinio miškų valdymo sistemos sunaikinimas – tai Dalios Grybauskaitės, Sauliaus Skvernelio afera, šiandien sudaranti prielaidas pardavinėti valstybinį mišką 20-40 proc. žemesnėmis nei rinkos kainomis. Valstybinio miško pardavinėjimas žemesnėmis nei rinkos kainomis, mano nuomone, ir yra vagystė. Iki tol urėdijos naudojosi elektronine miško pardavimo sistema, kuri padėdavo pirkimų metu surasti didžiausią kainą siūlančių pirkėjų, dabar, masiškai atleidus urėdus iš darbo be galimybės įsidarbinti naujai steigiamoje organizacijoje, šis procesas centralizuotas, jis atsidūręs vienose rankose. Buvo išnaikintas visas miškininkų luomas, miškininkų elitas buvo sunaikintas. Dauguma miškininkų, kuriuos man teko pažinti dirbant ministru iš tikrųjų buvo (ir yra) vieni didžiausių Lietuvos patriotų. Kaip po bolševikinės revoliucijos, kai sunaikinus inteligentiją, valdžia darė, ką norėjo; taip ir Lietuvoje tas pat vyksta miškų atžvilgiu.
– Jūs kalbate apie miškų ūkio valdymo reformos pasekmes?
– Vadinamosios reformos, už kurią, beje, balsavo ir konservatoriai. 2018 metais visos 42 Lietuvos miškų urėdijos būtų šventusios šimto metų sukaktį, tačiau vietoj šventės sistema buvo sugriauta, urėdai apšmeižti neskaidria veikla ir atleisti, o likusieji darbuotojai buvo priversti pasirašyti raštus, kad jie niekam nepasakos, kas vyksta organizacijoje. Visos vadinamosios reformos esmė ir prasmė yra pinigai. Vyriausybė priėmė sprendimą, kaip žinot, kad atitinkamomis sąlygomis mediena gali būti pardavinėjama iki 40 proc. pigiau negu rinkos kaina. Kodėl, manote, S.Skvernelis važiavo į vadinamojo medienos klasterio Naujojoje Akmenėje atidarymą ir įmūrijo kapsulę ateities kartoms?.. Neatmetu galimybės, kad šitais bėgiais judama į dar didesnę aferą – į stataus miško pardavinėjimą. Tai reikštų, jog būtų suardyta miško ruošos sistema ir pramonininkai, Lietuvos ar užsienio, sudarę sutartis, sakysim, su švedų kirtėjais, imtų šeimininkauti mūsų giriose. O aplinkos ministrai, tiek Kęstutis Mažeika, tiek jo pirmtakas Kęstutis Navickas, yra klapčiukai, jie vykdo, kas jiems pavesta, ir visiškai negalvoja apie Lietuvos miškui iškilusias grėsmes: viena vertus, vyksta valstybinių miškų perleidimas į privačių kompanijų rankas, kita vertus, supirkinėjami privatūs miškai, sudarantys pusę Lietuvos miškų. Šiandien mane ima juokas, kai Seime pradedama šnekėti apie tai, kad galų gale reikia nustatyti leistiną miško pirkimo normą – pusantro tūkstančio hektarų , – jei neklystu, trys užsienio kompanijos masiškai supirkinėja privačius miškus.
– Ar nevertėtų perkant medieną suteikti tam tikrų nuolaidų saviems verslininkams, kurie, sakysime, gamindami baldus, sukurtų taip trokštamą papildomą pridėtinę vertę?
– Man juokingai skamba pramonininkų argumentas – neva eksportuodami ne medieną, bet jos gaminius, duodame didesnę naudą valstybei. Tada jūs man pasakykit, kodėl mes išvežame pieną, mėsą? Juk tiek viena, tiek kita yra žaliava – ir gaminiai, ir žaliava turi rinkos kainą. Tai yra spekuliacija kaip ir siūlymas saviesiems medieną pardavinėti pigiau. Ką reiškia pigiau – vadinasi, valstybė negaus tam tikrų įplaukų į biudžetą. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir gražiai skambantis variantas, bet, kita vertus, esame bendroje ES rinkoje ir toks sprendimas prieštarautų jos nuostatoms. Lenkai buvo pabandę joms nusižengti, bet po ES nuobaudų jiems nieko neliko kaip tik savo sprendimą atšaukti. Kur kas produktyvesnis kelias – ieškoti būdų kaip be nuostolio valstybei sudaryti kuo palankesnes salygas vietiniam verslui kurtis ir plėtotis. Nors, kai pagalvoji, kas yra vietinis ir ne vietinis verslas? Kur kieno pinigai guli?
– Premjeras, klausiamas dėl sumažintų medienos kainų, atsimuša klausimu – ką, sako, bene geriau, jeigu ji bus supūdyta. Negi mediena tapo nepaklausi?
– Absurdus kalba, dūmus leidžia į akis, bandydamas pateisinti savo dalyvavimą toje aferoje. Jeigu rinka tampa perpildyta tam tikrų prekių, jų kaina savaime krenta, tačiau šiuo atveju yra kitaip.
– 2019-2023 metais Vyriausybė planuoja kirtimus padidinti 6 procentais, nors kai kurių žinovų nuomone, Lietuvos miškingumas iš tikrųjų yra mažesnis, nei skelbiama statistikoje. Tai tiesa?
– Tie procentai rodo, kad visų mūsų turto, didžiulio turto, perleidimas Lietuvos ir užsienio pramonininkams ir perdirbėjams – yra tas vektorius, kuriuo juda sistema. O dėl miškingumo turbūt galioja statistikos principas – kaip skaičiuosi: ar skaičiuosi pagal miško paskirties žemę ar pagal realiai augantį mišką. Nesu didelis ekspertas, kad sakyčiau vienaip ar kitaip, bet miško paskirties žemė gali būti ir iškirstas miškas, ir tik užsodintas miškas. Žinoma, miškas turi būti kertamas, tačiau jis neapibrėžiamas vien ekonomine verte. Tiek vietiniam, tiek užsienio pramonininkui Lietuvos miškas tėra vien pragmatinis interesas, lentų ir skiedrų gamybos aikštelė; valstybėse, kurios nuėjo globalistiniu keliu, kur girininkų ir eigulių iš viso nesama, medžiai auginami ir tręšiami kaip morkos lysvėse ar karpiai tvenkiniuose. Lietuviui miškas buvo ir, manau, yra ne tik skiedrų ar malkų darymas, jis – vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių jo pasaulėjautą kartu su ten giedančiais paukščiais, žvėrimis, su miško gyvenimu ir metų kaitos ratu. Daugelis miškininkų gyveno miške, puoselėjo jį, saugojo, o juos išstūmusiems pramonininkams į gelminę jo vertę – nusispjaut. Sunku įvertinti pinigais tą praradimą, – mano nuomone, tai pats juodžiausias darbas, kuris padarytas Lietuvos miškams. Aš neatsimenu, kad prieš tai kas būtų tokį nusikaltimą prieš Lietuvą padaręs.
– Turbūt brakonieriavimas, kuriam ministru būdamas uždėjote kietą apynasrį, yra kur kas mažesnis blogis?
– Neabejotinai. Skaitau užsakomuosius straipsnius, kur giriamasi išaugusiais pelnais ir su dideliu nerimu žiūriu, kas bus su mūsų miškais rytoj. Pelnams padidinti didelio sumanumo nereikia – padidini kirtimų normas, daugiau kerti, daugiau parduodi, tą ir padarė mūsų Vyriausybė. Anksčiau dalis gautų pinigų eidavo į biudžetą, dalis likdavo ir buvo skiriama miškų sodinimui, puoselėjimui, kelių tvarkymui ir kitiems dalykams. Šitą dalį sumažinus iš karto milijoninėm sumom daugiau įplaukia į biudžetą pinigų, bet pažiūrėjus į visa tai 10-20 metų perimetru, matai sugriautos sistemos, sunaikintos regioninės struktūros nuostolius žmogui, gamtai, valstybei. Juk jos neatstatysi. Už jokius pinigus.
respublika.lt