Netrukus Lietuva vėl rinks atkurtos valstybės prezidentą. Iki šiol jų buvo keturi, nors asmenybių, siekusių šio posto, priskaičiuojama keliskart daugiau. Artėjant rinkimams, panūdome juos prisiminti ir prakalbinti. Nedrįsdami spėlioti, laimėjome ar pralaimėjome, išrinkę tuos, kuriuos išrinkome, tačiau suteikdami progą palyginti vienų ir kitų prioritetus.Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas MATULEVIČIUS buvo vienas iš septyniolikos kandidatų 2002 metų prezidento rinkimuose. Sekėsi šiaip sau – surinko 2,22 proc. rinkėjų balsų.
– Kiekvienas mylintis Lietuvą, šiandien laikomas radikalu, – jūs esate ne toks?
– Žinoma, kad populistas ir radikalas, iš baltų varnų giminės. Atsimenu vieną atvejį, regis, 2002 metais, kai Seime balsuojant dėl Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko uždarymo tik penki balsai buvo „prieš“ – a.a. J.Veselkos, S.Buškevičiaus, mano ir dar dviejų parlamentarų, – tokiais atvejais pasijunti nejaukiai ir net galvoji, o kas, jei dauguma teisi. Tačiau laikas parodė, kad tiesa buvo mūsų pusėje, nes elektros atžvilgiu likome „ant ledo“. Labai nuoširdžiai sakau: būti mažuma nėra jauku. Niekad nesakau esąs superidealistas, esu susiformavęs, objektyviai situaciją vertinantis žmogus, šioks toks ekonomistas, mokantis ir pajuokauti, kad iš dviejų vagių geresnis tas, kuris privogtą gerą palieka Lietuvoje, o ne išveža į užsienį.
– Klausimas ekonomistui: kaip išeina, kad šitiek metų pumpuojami Lietuvon Europos Sąjungos pinigai, kad auga BVP, o skurdas kaip buvo, taip ir lieka didžiausia problema? Kur dingsta pinigai?
– Jie niekur nedingsta, jie, kaip liaudis sako, yra įsisavinami. Nors nesakau, kad viskas iš ES buvo altruistiška (ten irgi turi savo interesų), bet iš tikrųjų mes gavom didžiulę paramą, mes gavom milijardus tam, kad susikurtume modernesnį ūkį, kad bent priartėtume prie išsivysčiusių Europos valstybių lygmens. Ir jeigu protingai būtų buvę suplanuota, sustyguota, jeigu būtų pasitarta, kaip naudingiau Lietuvai juos išleisti, gal ir rezultatai būtų kiti. Deja, pas mus viskas segmentuota, deja, viskas gabaliukais, deja, nebuvo didelės rimtos diskusijos, kur pirmiausia juos nukreipti, todėl turime, ką turime.
– Jūsų tonu galima pajuokauti: vagia tai vagia, bet, ačiū Dievui, pinigai lieka Lietuvoje…
– Žinoma, su humoru galima ir taip pasakyti, iš dviejų blogybių renkantis mažesnę.
– Kodėl niekas už tai nepasodintas?
– Nepamiršiu kaip po 2000-ųjų teisininkai, Seimo Antikorupcijos komisijoje nebaigtas po dešimt ir daugiau metų trunkančias bylas teisino įstatymų stoka. Kartais atsiverčiu Baudžiamąjį kodeksą, o ten parašyta: vogti draudžiama, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Ne, sako, reikia specifinių įstatymų. Sakau, gal reikia įrašyt, kad Petrui, Jonui draudžiama vogt? Pritaikykite šitą straipsnį ir pradžiai užteks. Aš nesakau, kad visus reikia traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet tiesiog reikia išgryninti kai kuriuos procesus. Štai jums pavyzdys, „MG Baltic“ koncerne dirba buvęs prokuroras ir niekam neužkliūva tokia amorali praktika. Kodėl gi Seimas negalėtų pasmerkti tokios praktikos, kad galų gale būtų pamoka jaunimui, kad taip elgtis negalima.
– Jūsų ketinimas eiti į prezidentus 2002 metais, matyt, buvo gana rimtas, nes ir 2009 metais bandėte pakartoti šį ėjimą. Kokių idėjų turėjote?
– 2009-aisiais buvo tik noras, aš nekandidatavau. Įdėjų buvo labai daug. Ir tada, ir vėliau ne kartą kalbėjau ir siūliau prezidentams Algirdui Brazauskui, Valdui Adamkui, Rolandui Paksui ir Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, kuris labai norėjo būti prezidentu, kad turime susitvarkyti du itin reikšmingus dalykus: visų pirma, užbaigti Konstituciją, kuri „nei skusta, nei lupta“, ir drauge pastatyti į vietą Konstitucinį Teismą, kuris niekieno nerinktas uzurpavo valdžią, tarp kitko, patiems politikams leidus. Juk Konstitucijoje aiškiai įrašyta, kad Konstitucinis Teismas tik aiškina, ar įstatymai atitinka Konstituciją, ar ne, apie jokias „dvasias“ ten neparašyta, ir jo teises išplėtė jau pats Konstitucinio Teismo įstatymas. Būtumėt mačiusi, koks kilo triukšmas Seime po siūlymo jį riboti…
– Patartumėt ar nepritartumėt Lietuvai pirkti elektrą iš Astravo atominės?
– Ir sunkus, ir lengvas klausimas: aš įtariu, kad mes tą elektrą pirksime, bet per Latviją. Kalbama, kad baltarusiai derasi su latviukais, kad šie pirktų elektrą mainais už baltarusių siūlomas padidintas krovas jų uostams. Mano tėvukas sakydavo: gyvenkime kaip broliai, derėkimės kaip žydai. Žiaurus dalykas, kai pagalvoji, kad Lietuva už laivo „Independence“ nuomą moka per ofšorinę kompaniją, tarytum skatindama tuos, kurie slepia mokesčius. Ką mes darome, ponai? Skatiname nusikaltimą, padedame nusikaltėliui, juk tarptautinėje teisėje – tai baudžiami dalykai. Apie tai visi kažkodėl nutyli.
– Ar, jūsų nuomone, vertėtų riboti krašto apsaugos sistemos finansavimą?
– Ši tema daug kam nepatinka ir nėra paranki, bet, sakykite, kas tarėsi, kaip išleist papildomai gautus milijonus krašto apsaugai? Gerai, padidinom finansavimą, bet apsidairykime, kas aplinkui dedasi – tankų mūšiai jau praeityje. Kita vertus, Lietuvėlė nepajėgi nei kariauti dideliame kare, nei galų gale laimėti tame kare, tai kam tada mokėti už tuos „boxerius“ arba „vilkus“ (pėstininkų kovos mašinas – D.Š.) šimtus milijonų, kada tuos šimtus milijonų galima investuoti į vaikus, jų ugdymą, į jų ginklavimą šiuolaikinėmis technologijomis ir panašiai. Juk jeigu tektų kariauti, turėtume kariauti naujoviškame kare.
– Tačiau kone kasdien mums primenama, kad tuoj tuoj kažkas Lietuvą užpuls…
– Paskui pasakysiu, kodėl nepuls, na, o tie, kurie kursto šią psichozę, praktiškai tarnauja ne Lietuvai. Aš galvoju, kad psichozės kurstymas yra naudingas ne mūsų valstybei, bet Rusijai. Jie sako, aha, žiūrėkit, mes nesiruošiam pulti, bet mums grasina, vadinasi, reikia atsakyti tuo pačiu. Aš gerbiu visas valstybes su viena sąlyga, kad jos irgi gerbtų mus. Ar mes kada pasakėm Rusijai: ponai, mes su jumis palaikysime normalius kaimyniškus santykius, jeigu jūs išsigydysite „vyresniojo brolio“ sindromą? Tiesą sakant, tą „vyresnio brolio“ sindromą stebime ir iš savo partnerių Europos Sąjungoje, – visi mėgsta pamokyt. Reikia ne ginklais žvanginti ir kelti žmonėms neviltį (jos ir taip gana pradiniame kapitalizme, kuriame gyvename), – žmones reikia nuteikti viltingai, optimistiškai. Ir užsienio politikoje daugiau laimėtume demonstruodami ne tuščią kovingumą, bet taikos iniciatyvas. R.Pakso žygiui į Maskvą, gal ir galėtum ką prikišti, tačiau jo pokalbio su Rusijos prezidentu idėja labai graži. Jei Lietuva su tokia iniciatyva eitų į pasaulį, tai jau būtų užsienio politika, rimta, siūlanti gėrį, grožį, taiką… Tegu neišgirs dešimt kartų, tegu neišgirs dvidešimt kartų, bet gal 21 kartą ir išgirs.
– Žadėjot pasakyti, kodėl V.Putinas Lietuvos nepuls.
– Vien tas mane kartais ramina, kad Putino tankų čia nebus, nes mūsų valdžioje jis turi pakankamai savo žmonių. Kam pulti savus?
– Nepriklausomos Lietuvos istorijoje yra juodų dėmių, tamsių vandenų – neišaiškintų sąmokslų, net nusikaltimų. Kaip tos paslaptys veikia Lietuvos šiandieną? Ar nevertėtų galų gale imti jas ir išviešinti?
– Kai buvau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas ir perėmiau tyrimą dėl saugumo pareigūno Vytauto Pociūno žūties, pastebėjau baisų dalyką, – praktiškai nusikaltimus valstybės viduje. Vos tik prakrapštėme tą votį, Jėzau, kokios buvo pagundos ir ko tiktai nesiūlė, tik, Matulevičiau, užglostyk. Nuo komiteto pirmininko daug priklauso, kad nebūtų padarytos išvados. Priėjome iki tokių dalykų, kad sėdint su patarėju dviese vieną vakarą, sakau, reikėtų paprašyt, kad kas patikrintų tam tikrą informaciją prieš atiduodant ją į viešumą, bet mes nerandame ko paprašyt, nes nėra kuo valstybėje pasitikėt… Praėjo dešimt metų ir kartais vienas ar kitas žurnalistas manęs vis dar paklausinėja apie tą istoriją. Vadinasi, mes pajudinome rimtus dalykus, tačiau teisybės nežinome iki šiol. Reikėtų kartą ir visiems laikams išsiaiškinti tas paslaptis, nes teisybė pati yra vertybė. Aš labai tikėjausi, gal Dalia Grybauskaitė, kovinga moteris, ne tik šiuo atžvilgiu, bet tikrai daug ką valstybei naudinga padarys. Žiūriu, kad ne. Paskui supratau, kodėl. Biografija. Neišpažinti, viešai neišsakyti dalykai. Dabar kažkas panašaus vyksta ir dėl buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės, kurios sprendimas skolintis nepagrįstai didelėmis palūkanomis padarė didžiulę žalą mūsų valstybei. Ir su tokia „uodega“ žmogus eina į prezidentus! Aš gerbiu prezidentą V.Adamkų, tačiau neišspręstas klausimas dėl trejų metų gyvenimo Lietuvoje prieš jam tampant kandidatu vis dar yra pajuokos objektas. Ir ne dėl jo kaltės – tiesiog reikėjo šitą klausimą sąžiningai apsvarstyti Seime, priimti atitinkamą sprendimą, ir niekas nebūtų prieštaravęs jo kandidatūrai. Visuomet geriau, kai panašūs nutylėjimai ar išsisukinėjimai būna išaiškinti, – kaip sakoma, suklysti galima, bet gyventi nuodėmėje yra blogai.
– Kokia jūsų nuomonė apie nacionalinį transliuotoją, kam jis atstovauja?
– Vienai chebrytei, labai gudriai sužaidusiai su prezidentūra ir jos šeimininke D.Grybauskaite. Kai mane klausia, ką manau apie D.Grybauskaitę ir Vytautą Landsbergį, patariu atsakyti į paprastą klausimą pačiam: jei pagal oficialią versiją ponas Landsbergis yra patriotas „numeris vienas“ (neva tas, kuris, kaip „Google“ skelbiama, įkūrė Sąjūdį), tai kaip jis gali draugauti su buvusia Burokevičiaus partijos nare, – juk pažiūrų takoskyra buvo žiauri.
– O kas tąsyk priešas „numeris vienas“?
– Mes patys, pamiršę, kad esame nedidelė tauta ir neturime prabangos taip ėstis, kaip ėdamės dabar. Vienas didžiausių priešų ir bėdų yra ta, kad stinga lyderystės, stinga bandymų daryti viską, kad susitartume.
– Kokio prezidento reikia Lietuvai?
– Mano požiūris labai kietas: aš už stiprų prezidentą. Užtat visą laiką sakiau, kad Tautos išrinktas teisėtas prezidentas Rolandas Paksas yra kaltas dėl to, kad leidosi nuimamas nuo posto. Prezidento gali neperrinkti, gali jį nušauti, jei gerai dirbs (tas irgi gali būti), bet jokia šutvė nieku gyvu negali jo pašalinti.
respublika.lt