Tai reikli meilė, – sakė senieji lietuviai. Iš piliečių, o ypač iš Seimo narių, ji reikalauja drąsos ir pasiaukojimo.
Ir štai, pirmas rimtesnis šios meilės išbandymas, tekęs jauniesiems parlamento nariams, ir šitaip gėdingai susimauta.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas šį trečiadienį ketino ištirti galimą išpuolį prieš konstitucinę Respublikos tvarką – Valstybės saugumo departamento ir Respublikos prezidento darytą spaudimą krašto apsaugos ministrui, kad šis Lietuvos karinės žvalgybos vadovu paskirtų VSD direktoriaus draugą pulkininką Saulių Guzevičių.
Prieš komiteto posėdį jaunąjį komiteto pirmininką Lauryną Kasčiūną aplanko prezidento patarėjas Darius Kuliešius – būsimas tyrimo liudininkas. Prieš posėdį pirmininkas sulaukia ir VSD apartamentuose naktis kadaise leidusios žurnalistės skambučio: žurnalistė perduoda VSD įspėjimą, pasidomi keliais parlamentaro biografijos faktais. Ir visas parlamentinis nagrinėjimas subliūkšta.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui išklausius buvusį krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį, komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas žurnalistams pareiškia (daugiau skaityti ČIA):
„Mes nusprendėm ir sukūrėm komitete grupę žmonių, kurie ruoš pasiūlymus, įstatymų projektus, pasikonsultuodami su Kašto apsaugos ministerija, dėl AOTD direktoriaus [karinės žvalgybos vadovo] tvarkos keitimo aiškumo, detalumo ir demokratiškumo linkme. Pavyzdžiui, nuskambėjo idėja, kad tai turėtų būti krašto apsaugos ministro siūlymas, susiderinus su kariuomenės vadu, gavus NSGK pritarimą ir Vyriausybės sprendimu.“
Ką šis pareiškimas reiškia? Ogi tai, kad dar ketverius metus turėsime nesavarankišką, VSD šantažuojamą ir valdomą Lietuvos parlamentą. Parlamentą, kuris ne tik neturi drąsos ginti mūsų teisių ir laisvių, ginti Respublikos, bet ir yra pasirengęs prisidėti prie jos tolesnio ardymo. Juk gerai suprasdamas, kad nėra pajėgus atsispirti VSD spaudimui, Laurynas Kasčiūnas pasiūlo savo ir savo komiteto paslaugas pertvarkant, politizuojant ir VSD įtakon perimant Lietuvos karinės žvalgybos vadovo skyrimą.
O labiausiai liūdina slaptųjų tarnybų spaudimą ir šantažą patiriančių politikų, žurnalistų, viešų asmenų tyla.
Dalis žurnalistų gerai žino, kad VSD generalinio direktoriaus per Respublikos prezidentą į karinės žvalgybos vadovus neseniai keltas pulkininkas Saulius Guzevičius tikrai nėra piliečių teisių ir laisvių gerbėjas, Respublikos mylėtojas. Vadovaudamas Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamentui pulkininkas, matyt, nepasitikėdamas VSD pajėgumais, mėgino pats kontroliuoti viešąją Lietuvos erdvę: nurodinėjo privačių leidinių redaktoriams, kuriuos Vilniaus universiteto profesorius jų leidiniai galintys kalbinti, o iš kurių „dėl netinkamų pažiūrų“ turintys viešo žodžio teisę atimti.
„Tikrai negalime priekaištauti pulkininkui Sauliui Guzevičiui dėl tėvo – LTSR valstybės saugumo liaudies komisaro, NKVD pareigūno Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, – sako kolegos, – bet kodėl reikėtų tėvo nuostatomis remtis laisvoje Lietuvos Respublikoje?“
Ir, regis, jokios vilties, kad dabartinis Seimas bent pamėgintų į tokius klausimus atsakyti.
Šiandien šventiškai išpuoštų Respublikos prezidento rūmų nuotrauka.
