Dovilas Petkus. Landsbergio-Palucko paktas

  Už poros savaičių Lietuva rinksis, kokiems lyderiams patikėti savo ketverių metų ateitį. Kandidatai rinkiminėje kovoje meta savo paskutines kortas, mėgindami iš paskutiniųjų atkreipti rinkėjų dėmesį, pabrėždami savo programinius ir idėjinius skirtumus. Visgi, buvusio premjero Gedimino Kirkilo straipsnis, kuriame teigiama, jog daugybę metų tarpusavyje konkuravusios G. Lansbergio Lietuvos konservatorių ir G. Palucko socialdemokratų partijos jau susitarė dėl bendros koalicijos už uždarų durų, sudaro įspūdį, jog politinė sistema mūsų šalyje jau sulaužyta ir nepriklausomai nuo deklaruojamų skirtumų, rinkėjų laukia stambiausia politinė išdavystė per tris nepriklausomybės dešimtmečius. 

Rinkimai  – tik priedanga?

Kaip žinia, bet kurios srities tobulėjimą garantuoja sveika konkurencija, o politika šiuo atveju ne išimtis. Tikra politinių jėgų konkurencija demokratinėje visuomenėje užtikrina, jog partijos, norinčios patekti į valdžią, yra priverstos sukti galvą, kaip geriau atstovauti savo rinkėjų interesus. Tik vykstant idėjų susidūrimui, galime turėti normalią diskusijos galimybę bei tikėtis gerovės valstybės kūrimosi. Deja, panašu, jog vieša paslaptimi tapęs Landsbergio – Palucko paktas tokią, šalies vystymą ir demokratijos kokybę užtikrinančią konkurenciją ruošiasi naikinti.

Konservatorių ir socialdemokratų partijos per šiuos trejetą dešimtmečių buvo dažniausiai valdančiąsias koalicijas formuojančios ir didžiausias ištikimų rinkėjų grupes turinčios partijos. Jų nariai ir rinkėjai nemėgo vienas kito, bet būtent ši savybė garantuodavo, jog bent nominaliai egzistuojanti „kairė“ ir „dešinė“ būdavo priverstos savo rėmėjams pasiūlyti kažką naujo. Dabar tampa aišku, jog šie rinkimai yra priedanga, po kurių uoliausi konservatorių ir socialdemokratų rinkėjai gali likti kaip niekad nuvilti ir išduoti, partijų lyderiams sukirtus rankomis. 

Dažnai iškeliama problema, jog rinkėjai esą pernelyg nesigilina į partijų programas. Visiška tiesa, jog partijų idėjomis besirūpinančių balsuotojų nėra dauguma. Kita vertus, sunku pasakyti, kaip pagrindinių „ne populistinėmis“ save vadinusių partijų susijungimas valdžioje galėtų paskatinti Lietuvos žmones aktyviau pradėti domėtis partijų skirtumais. Toks politinės sistemos sulaužymas, sukuriant vadinamąją „vaivorykštės“ koaliciją iš esmės bylotų tik apie tai, kad Lietuvos politikoje nebėra nieko nei „konservatyvaus“, nei „socialdemokratiško“, tik elementarus postų ir privilegijų siekis ir dar mažiau prasmės gilintis į politinių jėgų skirtumus. 

Tokio pobūdžio konservatorių ir socialdemokratų susitarimai įmanomi tik todėl, jog šių partijų lyderiai yra pernelyg atitrūkę nuo savo partijos palaikytojų ir jos aktyvių narių. Balsuojantys už šias partijas vis dar mano, jog jos skiriasi, dauguma šių partijų nariai taip pat, tačiau lyderiai savo balsuotojus ir partijos narius laiko nieko vertais asmenimis, kurių pažiūras galima ignoruoti, susitariant tarpusavyje dėl būsimo vyriausybės kabineto. 

Kaip tokia sąjunga atsispindės Seimo balsavimuose jau galime nuspėti. Vienas iš pavyzdžių – tos pačios lyties partnerysčių įteisinimas. Abiejų politinių partijų rėmėjai nepritaria partnerysčių legalizavimui, nepritaria ir dauguma partijos narių abiejose politinėse organizacijose, kas buvo atskleista partijos narių nuomonės tyrimuose prieš keletą metų. Nepaisant to, dviejų asmenų: G. Landsbergio ir G. Palucko, nusiteikimas tokias partnerystes įteisinti ir spaudimas savo frakcijų nariams bei vyriausybei šiuo klausimu gali nulemti sprendimą, kurio demokratiškai nepalaiko nei balsuotojai, nei partijų nariai. 

Dar vienas pavyzdys gali būti ir užsienio politika. Nepaisant to, jog absoliuti dauguma partijų narių ir Lietuvos visuomenės palaiko dabartinį santykių puoselėjimą su Lenkija, TS – LKD ir socialdemokratų lyderiai (drauge su Vokietija) ketina Lenkijai taikyti sankcijas, dėl esą nepakankamai gerai toje šalyje veikiančios demokratijos. Jeigu prieš dešimtmetį tautinių mažumų klausimai dar kėlė pagrįstų aistrų tarp Vilniaus ir Varšuvos, šiandien, kai Lenkijos premjeras nebeturi jokių pastabų Lietuvai, o vietos lenkai nebekelia papildomų reikalavimų, tokio pobūdžio Lenkijos puolimas, vykdomas dviejų politinių lyderių atrodo absurdiškai. Nepaisant to, šių politikų asmeniniai nusistatymai prieš eurofederalizacijai prieštaraujančius lenkus ir noras įsiteikti Briuselio elitui yra aukščiau visko, kas gali nutikti Lietuvos santykiams su artimiausiais kaimynais. Tokiu būdu, dviejų žmonių nuomonė ir asmeniniai susitarimai taps aukščiau bet kokių partijų, politinių ideologijų ar net šalies interesų. Politinė sistema galutinai taps tik asmeninių draugysčių priedanga, sunaikinant tautos ir partijų atstovavimo tvarką. 

Kas tars lemiamą žodį?

Be jokios abejonės visoje rinkimų dėlionėje svarbūs išlieka ir valstiečiai bei  R. Karbauskis, kurio pasipiktinimas dėl socialdemokratų suokalbio su konservatoriais turi pagrindo. Verta pripažinti,  kad nuolat kaltintas populizmu valstiečių ir žaliųjų lyderis išlieka nuoseklus, laikydamasis centro kairės pozicijų ir natūraliai tikėdamasis, jog socialdemokratai, taip pat pristatantys save kaip kairiąją partija, neturėtų griauti politinės sistemos, eidami išvien su konservatoriais. Rinkimų tiesiojoje, panašu, jog Lietuva savo ateitį galės patikėti arba R. Karbauskio partijai, arba neaiškiam politiniam junginiui tarp konservatorių ir socialdemokratų. 

Į kurią pusę pasvirs galutinis vyriausybės formavimo kelias, gali priklausyti ir nuo mažųjų partijų rezultatų. Gali būti, kad nei valstiečiai nei konservatoriai – socialdemokratai nesurinks pakankamai balsų formuoti daugumai. Todėl tokios ant patekimo į parlamentą laviruojančios politinės jėgos kaip: Darbo partija, LLRS – KŠS, Laisvė ir Teisingumas, Liberalai ar naujai įsisteigusios Nacionalinio susivienijimo ir Laisvės partijos gali tapti lemtingais balsais, nulemsiančiais į kurią politinės galios pusę kryps artimiausių Lietuvos ketverių metų sprendimai. 

Galutiniame koalicijų tvirtinimo klausime savo žodį tars ir Respublikos prezidentas G. Nausėda. Prezidentas pernai buvo pabrėžęs, jog nepritars vadinamos „vaivorykštės“ koalicijos formavimui ir politinės sistemos laužymui. Nepaisant ribotų prezidento galimybių, reikia tikėtis, jog šalies vadovas padarys viską, jog gerovės valstybės kūrime būtų išlaikyti politinės sistemos rėmai, o ne vadovaujamasi asmeninėmis politikų draugystėmis. Balsuodami galvojame apie daugelį klausimų, tačiau šįkart turėtume atsakyti sau ir į dar vieną: kaip mano balsas padės išsaugoti politines skirtis ir demokratiją Lietuvoje. Politinę konkurenciją norinčios ištirpinti partijos ir lyderiai, dėl postų paminantys savo partijų idėjines šaknis, neturėtų pelnyti mūsų balso.