Eligijus Dzežulskis-Duonys. Šeimos politikos būtinybė

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Šeimos politikos būtinybė Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininko Eligijaus Dzežulskio-Duonio pranešimą, skaitytą Raudondvaryje pristatant visuomeninį judėjimą „Lietuva yra čia“.

Kodėl šeima tokia svarbi? Kodėl ji svarbiausias ekonominės, socialinės ir kultūrinės valstybės politikos centras?

Pagal ilgaamžę filosofinę ir politinę tradiciją šeima biologine ir dorovine prasme pagrįstai laikoma visuomenės ląstele. Šeimoje gimęs vaikas turi išaugti dora asmenybe ir geru piliečiu, todėl šeima, vaizdžiai tariant,  yra tarsi antrosios, kultūrinės dvasinės įsčios, kuriose per laiką subręsta kiekvienas gimęs žmogus.

Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje iškyla šeimos politikos būtinybė?

Moderniojoje industrinėje ir paslaugų visuomenėje šeima nebėra gamybinis vienetas ir tam tikrų pajamų gavėja, bet vien vartotoja, taigi išlaidų turėtoja. Ekonomizmo ir vartojimo ideologijos paveiktoje visuomenėje vaikai apskritai tampa gryna ekonomine našta. Jei viskas skaičiuojama ir verčiama pinigais, tai vaiko auginimas šeimai irgi įgyja grėsmingą piniginę išraišką. Deramai užauginti vaiką iki 18 metų tėvams kainuoja, tarkime, apie 100 tūkstančių Eurų (maistas, drabužiai, lavinimas, gydymas, pramogos ir t. t.). Koks ideologiškai paveikto proto žmogus gali savanoriškai ryžtis tokioms išlaidoms? Vyraujančio instrumentinio racionalumo požiūriu daug racionaliau ir naudingiau įsigyti šuniuką ar dažniau keisti savo automobilį.

Jei nenorime tad girdėti, kad vaikus augina tik turčiai ar asocialūs asmenys, turime vykdyti pamatuotą ir tvarią šeimos politiką. Vis labiau suprantama, jog privalu reikalauti ne vien individualių, bet ir šeimos teisių, kuriančių šeimoms tinkamą teisinę, ekonominę, socialinę, finansinę ir, stebintis dabarties realijomis, tikrai joms saugią aplinką.

Daug kas atrodo paprasta: ES ir Lietuvos biudžeto pinigais labiau remti ne imigrantus ir pabėgėlius (ką irgi reikia daryti), bet atsakingai vaikus auginančias Lietuvos šeimas. Tam reikalinga aiškiai išreikšta politinė valia. Tačiau ne mažiau svarbu valstybėje kurti šeimai palankią emocinę intelektinę atmosferą – tokią, kuri skatintų jaunimą ne tik gyventi, dirbti Lietuvoje, bet ir joje kurti šeimas. Apie šeimą būtina kalbėti palankiai, pristatyti teigiamus šeimyninio gyvenimo pavyzdžius, ramiai aiškinti kylančias problemas ir nesusipratimus, užuot beatodairiškai trimitavus apie šeimose pasitaikantį smurtą arba niekada nesibaigiančius vienišo ir savy užsisklendusio vartotojo malonumus. Kas nuolat daroma skaitomiausiose medijose ir žiniasklaidos priemonėse.

Teigiamą šeimos vaizdinį ypač svarbu matyti (ir girdėti) jauniems žmonėms, besirengiantiems kurti šeimą ir neretai pasiduodantiems abejonėms dėl santuokai ir šeimai priešingos ir jos esmę iškreipiančios propagandos žiniasklaidoje. Būtent pastarieji dalykai neretai sukelia ilagalaikių ir tvarių įsipareigojimų baimę bei skatina pasiduoti trumpalaikiams troškimams bei aplinkybėms, kaip ir nuolat ieškoti vis naujų, vien individui pasiekiamų ir momentinę laimę žadančių galimybių. O juk širdies gelmėje kiekvienas mūsų nori mylėti, būti mylimas ir drauge su mylimu žmogumi pasenti nugyvenus ilgą ir prasmingą gyvenimą, kuriam vaikai teikia tikrąjį (papildomą) džiaugsmą ir laimę. Tai nepalyginti svarbiau nei turėti kuo daugiau daiktų ar įgyti kuo daugiau kad ir labai išskirtinių paslaugų, kaip ir nepaliaujamai mėgautis vienais ar kitais dalykais. Deja, žmogus dažniausiai yra „protingas po laiko“.  Nenorėdami visada būti protingais po laiko, viltingai gęžiamės į šeimos politiką.

Pirmaeiliai tad šiandienės šeimos politikos uždaviniai / siekiniai yra šie:

• šeimai kaip vienetui, o ne konkrečiam dirbančiam individui (jei jis šeimos narys) skirta darbo užmokesčio ir iš jo išskaičiuojamų mokesčių sistema;

• orų pragyvenimą teikiantis motinystės ar tėvystės atostogų išmokų dydis, nepriklausomai nuo turimo darbo stažo, socialinio draudimo, etc.;

• išmokos už vaikus iki pilnametystės, skatinančios tikrą demografinį atsigavimą, ir lygiagrečiai vykdoma abortų mažinimo programa;

• lankstesnis ir galbūt trumpesnis, įstatymais įteisintas tėvų, auginančių mažamečius vaikus, darbo grafikas;

• reali finansinė parama savarankiškam būstui įsigyti – būstui, kuris yra tinkamas šeimos gyvenimui, nes yra proporcingas šeimos nariui skaičiui – juk šeima ir namai yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai.

Dabartinėje Lietuvoje turime vieną ar kitą, daugiau ar mažiau vykusį šeimos politikos fragmentą, bet neturime tvarios ir sistemiškos, nuosekliai plėtojamos visumos. Dėl jos trūkumo šeimos neretai išgyvena sunkumų ar net suyra. Suirusios šeimos reiškia šaknų netekę vaikai, likimo valiai palikti garbaus amžiaus asmenys, elgesio gairių stokojantys paaugliai ir jaunuoliai. Tuomet visų jų tarpusavio santykius grindžia apmaudas ir neapykanta, kurie visuomenėje prasiveržia smurtu ir agresija, kas valstybei grįžta didžiuliais teisėsaugos, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos kaštais.

Šeima yra tokia natūrali ir savaiminė, kad bet kokie bandymai išardyti šeimą naikina tarsi ir patį gyvenimą. Todėl Genderizmo ideologijos bei atitinkamų konvencijų (Stambulo) brukimas yra nepriimtinas. Jų peršamas nuo biologiškumo atsietos ir nuo individo pasirinkimo priklausomos socialinės tapatybės konstravimas, kaip ir translytiškumo propagavimas nepaiso sveiko proto argumentų.

Tačiau tiek krikščionišku, tiek sveiko proto požiūriu, šeimos institutą būtina ginti ne vien dėl jo natūralumo. Gindami tradicinę šeimą, giname pačią visuomenę ir kiekvieno asmens laisvę. Juk jei valdžia savo teisės aktais gali nustatyti naujas šeimos sampratas ir priversti jų laikytis, tai ji iš principo gali koreguoti, o tai reiškia – sugriauti bet kurį laisvos ir organiškos visuomenės santykių tipą: ji gali bandyti perkeisti tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, gydytojų ir pacientų, pardavėjų ir pirkėjų, etc. santykius.

Vadinasi, kaip lygiavertes įteisinti homoseklualias ar kitokias santuokas bei šeimas reiškia ardyti natūralų socialinį audinį ir griauti patį laisvės pamatą. Dar daugiau, tai reiškia bandyti perkurti žmogišką tikrovę. O iš čia vienas žingsnis į visišką žmogaus prigimties neigimą ir, pasitelkus valstybės galią, į bandymą naujai tą prigimtį apibrėžti. Kitais žodžiais, tai akivaizdus mėginimas perdaryti žmogų pagal kažkieno valią, viziją arba interesą. Čia pat visu savo svoriu ima alsuoti totalitarinė diktatūra, kurios žiaurumą ir tragizmą  jau esame išgyvenę.  Štai kodėl gyvybiškai svarbu saugoti ir ginti šeimą, gyvybę ir asmens orumą – tai politiškai susiorganizuojančios bendruomenės pamatai, jos laisvės pagrindas.

Pagaliau nei skyrium paimtas švietimas, nei teisingumo siekis, nei kultūros plėtojimas, nei kalbos ir Tėvynės meilės puoselėjimas, nei aplinkos tausojimo ar sveikos gyvensenos paskata nebus vaisinga, jei nebus stiprios ir darnios, lietuviškai kalbančios, pirminę žmogaus mokyklą formuojančios, kultūrą ir tradicijas perteikiančios, sveikai gyvenančios, saikingai vartojančios ir teisingumą ugdančios šeimos. Taigi šeimos gerovė yra esminis dalykas Lietuvos ateičiai. Stipri ir darni šeima reiškia stipri ir darni Lietuva.