Gediminas JAKAVONIS. Kodėl Lietuvoje pralaimi tautinė idėja?

lietuva-lietuvos vaikams  lietuva -trispalve- Rinkimai į Europos Parlamentą ne juokais išgąsdino eurofederalizacijos stūmėjus, kai ne vienoje šalyje laimėjo tautinius interesus ginantys nacionalisnteresus ginantys nacionalistiniai judėjimai. Kodėl Lietuvoje rinkėjai balsus atidavė partijų, kurioms tautinės idėjos tebuvo tik figos lapas, atstovams?Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo į Lietuvos Respublikos prezidentus kandidatavęs judėjimo „Lietuva yra čia“ lyderis Arvydas JUOZAITIS, šio judėjimo atstovas, etnologas Jonas VAIŠKŪNAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius RUDYS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 G.JAKAVONIS: Kalbamės jau praėjus visiems rinkimams, kai jau galima diskutuoti ramiau, be emocijų. Prisiminkime ir Europos Parlamento rinkimus, kuriuos, žiūrint į tendencijas, neretoje šalyje laimi tautinių, nacionalistinių politinių pažiūrų atstovai, kurių su kiekvienais rinkimais Europarlamente tik daugėja. Lietuvoje tautiniai judėjimai – ar tai būtų savivaldos rinkimai, ar tai būtų parlamento rinkimai – laimėjimais pasigirti negali. Gerbiamą Arvydą Juozaitį reikėtų pristatyti kaip vieną iš Tautos šauklių, kaip nacionalinio judėjimo pradininką. Man jis asocijuojasi su tuo laikotarpiu, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo „perestrojka“, o mes Lietuvoje įkūrėme Sąjūdį. Matau, kad mes dabar esame atsidūrę lyg ir kitoje imperijoje. Apie tai ir norisi pakalbėti. Taigi, palyginkime, kas vyksta Europoje ir pas mus Lietuvoje.

 A.JUOZAITIS: Pats pastebėjimas, kad turime imperinio pobūdžio mechanizmą, daug ką sako. Į jį pakliuvę žmonės sąžiningai atsiskaito, ką jie ten daro, plėsdami imperijos galias. Tos imperinės galios negali būti tokios, jeigu valstybėse demokratija yra, o ji tikrai yra. Demokratijos neįmanoma užgniaužti taip, kaip norėtų Briuselio imperinis mechanizmas. Mes tam imperiniam mechanizmui labai greitai paklusom šokdami nuo vilko ant meškos. Tą meškos paslaugą, sakykime tiesiai, atlieka konservatoriai. Jų partija iki šios dienos yra uzurpavusi daugelio rinkėjų, tremtinių, politinių kalinių vaikų ir vaikaičių politinę sąmonę, neva tai yra patriotinė jėga. Bet tai yra tik kevalas, o vaisiaus vidus yra gerokai papuvęs arba visai supuvęs. Tai yra neoliberalistinių jėgų įsitvirtinimas per konservatorių partiją. Jie, eidami į Europos Parlamentą, o vėliau dalyvaudami įvairiose komisijose, veikia kaip imperinė galia. Klausimas yra toks – kodėl jie šitai daro? Todėl, kad jiems tai leidžiama. Tą meškos paslaugą konservatoriai daro stebėtinai ilgai. Žinau, kad konservatorių partijoje labai populiaru smerkti Antaną Smetoną. Tai rodo, kad neoliberalistiniam jaunimui nei tauta, nei valstybė, nei religija nieko nebereiškia. Reiškia tik įdomus ir patogus gyvenimas, kuris tęsiasi maksimum iki 40 metų, o paskui ateina prablaivėjimas. Konservatoriai vadovu įsitaisė agresyvų, neoliberalų jaunuolį, kuris, padedamas senelio, ir toliau formuoja Lietuvos sąmonę. Mes turime tai įveikti demaskuodami Tėvynės Sąjungą. Tas demaskavimas yra bjaurus dalykas. Latvijoje jau seniai yra susivienijusios nacionalinio intereso jėgos, Estijoje taip pat. Suomijoje, kur sąmonė, atrodo, tikrai amerikonizuota, stipriausia suomių partija. Lenkijoje yra tiek sustiprėję nacionalinio intereso pamatai, kad noeliberalizmas, nors ir laimėdamas miestuose, nelaimi totaliai. Ką dabar lenkai padarė? Jie tiesiog su visais nacionaliniais projektais skatina gimstamumą ir stiprina tautinį pagrindą. Pas mus nėra nieko panašaus. Jau nekalbu apie Vengrijos pavyzdį, kuris demonizuojamas Europoje, o iš esmės jis yra pavyzdžio vertas. Pas mus viskas susiveda į tą, literatūriškai pasakius, prakeiktą lietuvišką nuolankumą. Su tokia pačia energija šokom nuo vilko ant meškos. Norėčiau pasakyti tiek, kad lietuviškas instinktas ieškoti pono niekur nedingo. Net ir prezidento rinkimai parodė, kad mums įdiegtas pono įvaizdis. Nes buvo išrinktas pats turtingiausias, pats labiausiai turtus demonstruojantis žmogus. Viskas yra teisinga, išrinkome tai, ko esame verti. Ir Europos Parlamente mūsų tautinių jėgų, kurios padėtų Europai tapti tėvynių sąjunga, nėra. Šiuo metu šis projektas yra žlugęs.

G.JAKAVONIS: Tauta ir kultūra – lyg sinonimai. Jūs, gerbiamas Jonai, atstovaujate mūsų etnologijai, tradicijoms. Paskutinius Europos Parlamento rinkimus faktiškai laimėjo „valstiečiai-žalieji“. Pirmasis referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams buvo vienas jų „arkliukų“, su kuriais jie ėjo į rinkimus, antras „arkliukas“ buvo dėl lenkiškų raidžių rašymo. Tačiau jie visas tas idėjas paleido ir nieko iš to neišėjo…

 J.VAIŠKŪNAS: Rinkimus laimėjo ne tik „valstiečiai-žalieji“. Valdžia yra kaip „Prokrusto lova“, į kurią ateinama ir užmirštama, kas žadėta, arba tie įsipareigojimai, programos būna nenaudingi. Pavyzdžiui, paimkime Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Krikščioniškomis vertybėmis ten nekvepia, konservatoriškomis vertybėmis – taip pat. Iš esmės tai yra apgaulinga partija, kur viešpatauja liberalai. „Valstiečiai-žalieji“, manau, taip pat susiduria su tomis pačiomis problemomis, nes jie nėra vienalytė partija. Ji priėmė žmonių, kurių ir pats Ramūnas Karbauskis negali kontroliuoti, todėl ten sudėtinga padėtis. Tačiau kas gali pasakyti, kad ir mes, atėję į valdžią, sugebėsime įgyvendinti visas idėjas, kurias iškėlėme? Juk Seime, kaip ir visoje Lietuvoje, aplinkybės yra tokios, kad yra didžiulis pinigų spaudimas. Arvydas minėjo, kad Europos Sąjunga yra tarsi meška, pas kurią atbėgome. Pabėgome nuo žadėjusio suėsti vilko, tačiau mes žinojome, kaip su tuo kovoti. Bet meška pasiūlė medaus, t. y. pinigų. Ta galia šiandien iš tikrųjų egzistuoja. „Valstiečiai-žalieji“ kerta miškus taip, kaip dar niekas nekirto. Kokie ten yra „Ikea“ pinigai, aš nežinau, bet realybę valdo pinigai, o idėjos eina iš paskos. Lietuvoje jos labai smarkiai vėluoja ir negali pakelti žmonių. Galiu pasakyti, kodėl. Nes nėra vienybės. Pagrindinė vienybės sąlyga yra išorinis pavojus, grėsmė. Lietuvoje tiek žiniasklaida, tiek ir visi kiti kalba, kad viskas yra labai gerai, įvedėme eurą, viskas kyla. Žmonės jaučia, kad to nėra, tačiau masinė sąmonė paveikta, kad čia gyvename puikiai ir nėra dėl ko kovoti. Tuos, kurie kelia klausimus ir tiesiai šviesiai nurodo, kokios yra problemos, po vieną marginalizuoja. Antras dalykas – etninė kultūra, kuri išugdoma atskirai. Yra valstybių, kurioms taip pat neįžvelgsi didelės grėsmės, pvz., Suomija ar kitos Skandinavijos šalys.

Bet ten yra etninė kultūra, tradicija, kurios yra nepakirstos. Mūsų žmonės balsuoja už jėgą, už piniguočius, kad ir už nusikaltusius piniguočius, kurie yra korumpuoti ir turi galią. Mes dabar turime šansą vienytis ir tam mums šiandien reikia dėti visas pastangas. Trečias faktorius – iki šiol nebuvo asmenybių. Bet turime Arvydą ir bandome peršokti tą barjerą su judėjimu „Lietuva yra čia“, tačiau kartelė kasdien keliama į viršų, kad būtų kuo sunkiau.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Audriau, jūs – buvęs signataras. Sąjūdis, bent jau aš taip įsivaizduoju, buvo kuriamas kaip išsivaduojamasis judėjimas. Kas mums atsitiko? Kodėl pas mus neatsiranda tikro vienijančio lyderio, nors ir tarp jūsų, Signatarų klube, yra puikių žmonių?

 A.RUDYS: Apie tai galėčiau kalbėti ir atsakinėti į jūsų klausimus akademinę valandą, bet pabandysiu dėstyti tezėmis. Pirmas dalykas, kai tik Lietuvoje atsirado galimybė laisvai spausdinti, laisvai skelbti idėjas, įsikūrė atviros Lietuvos fondas, kuris disponavo labai dideliais pinigais ir jo finansuojamas inteligentijos sluoksnis gavo išėjimą į viešumą. Bet buvo viena sąlyga – kad jis platins liberaliąją ideologiją. Antras dalykas, atsiradus judėjimo laisvei, daug jaunų žmonių iš Lietuvos buvo pakviesta į užsienio valstybes, kuriose jie gavo stipendijas, mokėsi liberaliosios ekonomikos, liberaliosios filosofijos, žurnalistikos. Kitaip sakant, liberalios ideologijos. Didelė dalis sugrįžusių pradėjo skleisti tą ideologiją. Vis dėlto pirmoje stadijoje, kai žodis „visuomeninis“ buvo labai populiarus ir labai teisingas, reikėjo griauti to meto valstybinę sistemą po visuomeninių organizacijų struktūromis, kurios daugiausia buvo finansuojamos iš užsienio irgi liberalių demokratinių fondų. Štai, Lietuvos radijas ir televizija. Buvo sudaroma visuomeninė taryba, tokių žmonių, kurie atstovautų tautinėms idėjoms, neliko nuo pirmos kadencijos. Spauda labai greitai atiteko verslo sluoksniams, spauda pasidarė oligarchinė arba ėmė atstovauti užsienio kapitalui. Savaime aišku, kad verslas, didysis kapitalas, yra absoliučiai nesuinteresuotas nacionalinės valstybės buvimu. Natūralu, kad Lietuvos spauda pasidarė antinacionalinė. Turiu minty, kad atinacionaline tapo ne tik valstybine prasme. Iš jos pašalintos tautiškumo idėjos. Jeigu jų nėra viešojoje erdvėje, tai atrodo, kad jų nėra visiškai. To ir pasiekta. Aš prisimenu, kokia fantastiškai puiki buvo Meilės Lukšienės vadovaujamos darbo grupės parengta tautinės mokyklos koncepcija. Rezultatas – mes turime absoliučiai priešingą, kosmopolitinės mokyklos koncepciją, įdiegtą realiame gyvenime. Tik lenkų rinkimų akcijos valdomuose rajonuose mokyklos veikia pagal M.Lukšienės koncepciją, jos principus. Jie rūpinasi savo mokinių tautiškumo išlaikymu.

Politikai Lietuvoje irgi didžiąja dalimi priklauso nuo stambių monopolijų pinigų ir nuo Europos Sąjungos skiriamų pinigų. Kaip žinote, į duodančią ranką niekas nekanda. Vadinasi, Lietuvos politinis elitas, kurio pajamos daugiausiai yra iš stambių šaltinių – iš verslo arba Europos Sąjungos perskirstymo būdu, tikrai yra nenusiteikęs lietuvių tautos išlikimo klausimu dirbti rimčiau, bent jau nuoširdžiai. Aš pritariu šiandien Arvydo ir Jono lūpomis nuskambėjusiems žodžiams, kad Lietuvoje po 1990 m., kai buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba, neliberalių politinių jėgų valdžioje dar nebuvo. Po to visuomet valdžią turėjo tik liberalios jėgos, nepaisant pavadinimo. Pradedant Darbo partija ir baigiant Tėvynės sąjunga. Tai, kad Lietuvoje keičiantis ūkio struktūrai pakito rinkos reikalai ir atsirado daug žmonių, kurie neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, o bankų sistemos krizė privedė prie to, kad nebuvo galima susimokėti už gautas paskolas, didelė dalis ypač jaunų žmonių buvo priversta išvykti į užsienį. Visi šie dalykai ir duoda tai, kad Lietuvoje tautinės jėgos dar kol kas negali sulaukti politinio palaikymo iš visuomenės. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau ir Lietuvą pasieks ta banga, kuri ritasi šiuo metu per Europą.

G.JAKAVONIS: Visa Europa juda, o mes – ne. Jeigu kalbėtume apie komercines televizijas, patylėčiau, bet kai tas idėjas pradeda skleisti mūsų visuomeninė televizija, atrodo, kad šiandieninė LRT – ne žinių, ne naujienų tarnyba, o vienos valdžioje esančios partijos propagandinis aparatas. Kad ir kas būtų, iš tų ekranų visuomet kalbės Tėvynės sąjungos atstovai.

 V.RUBAVIČIUS: Visi šie pamąstymai yra kaip lazda su dviem galais. Tie dalykai, kurių mes tikimės, ta banga, kuri kažką pakeltų, gali ir nušluoti. Klausimas, ar mes beturime gynybinės ir kultūrinės galios apskritai tai tautinei savipratai ir saviraiškai, nes mes išgyvename didelę tragediją – emigraciją. Emigracija nėra tiktai skaičiai, tai yra kūrybingiausių, talentingiausių, produktyviausių žmonių išvykimas. Ar mes nuo to sustiprėjame kaip tauta, ar susilpnėjame, atsakymas yra neabejotinas. Daugelis dalykų, kurie čia vyksta, aš manau, aiškintini didžiuliu mūsų gyvybinės galios nuotėkiu. Mes ištautėjame, o netekę tiek gyvybinės galios taip pat ir nutautėjame. Kai kam gali pasirodyti, kad tas liberalizmas yra kažkoks baubas. Tačiau jis ne baubas, nes į jį metėsi būtent Sąjūdžio pirmeiviai. Tai buvo susiję su laisvės apžavais ir pan. Tačiau yra ir kitas mechanizmas, kiek žiauresnis, kuris yra tomis idėjomis pridengiamas ir tos idėjos tampa prievartos dalyku. Klausimas, kas čia pas mus Lietuvoje galėtų pakilti ir galėtų skleisti tą tautinės savipratos energiją. Ar yra tokie visuomenės sluoksniai ir kokiuose sluoksniuose matytumėm tą jėgą. Atsakymų mes nelabai matome. Jeigu bandytume svarstyti mūsų valstybės socialinę visuomenės struktūrą ir mentalitetą, susiklosčiusį per 30 metų, tos gyvenimo taisyklės įstatymuose nesurašytos. Per 30 metų buvo svarbiausia turtėti, išsilaikyti. Kaip mes laisvinomės ir pradėjome kurti savo valstybę, taip mes ir gyvename. Ir to niekaip iš savęs neišguisime. Mes tik galime vieną dalyką bandyti suprasti, kodėl mes taip gyvename. Priežastys glūdi tame perėjime į kapitalizmą, mūsų pačių išsilaisvinime. Bandydami tai suvokti, bandytumėm ir patys keistis. Kai suvoki savo ydas, atsiranda galimybė tas ydas ištaisyti. Kokias pagrindines ydas aš matau? Vienas dalykas, kad neįkūrėme ir dabar nekuriame valstybės. Mes atėjome iš administracinių teritorinių vienetų ir politinis elitas čia buvo administratoriai, jie nebuvo politikai. Politikais juos pavertė tas trumpas laisvinimosi tarpsnis ir po to vėl visi tapo administratoriais. Pasikeitė labai nedaug. Kodėl pirmieji europietiškiausi žmonės staiga pasirodo buvę komunistinės nomenklatūros veikėjai? Todėl, kad jiems tereikėjo pakeisti tik vieną žodį. Internacionalizmas išliko, baubas nacionalizmas išliko. Pasirodo, kad veikia ta pati ideologinė schema, labai tinkanti ir Europos Sąjungai. Tik Europos Sąjungoje yra pinigai. Su tuo gerai administruojančiu pinigus ir valdančiu vadinamąją tautą Europos Sąjungoje buvo daug lengviau kalbėti. Todėl administratoriams pasipylė didžiulis pinigų srautas.

Kodėl mes taip atsiliekame ir ką parodė šie rinkimai? Jie parodė didelę mūsų savimonės stoką. Aš tą stoką siečiau ne su tuo, kad prezidentu išrinko tą ar ne tą. Pažiūrėkime, kas buvo siūlomi, kas buvo iškelti į Europos Parlamento rinkimus? Tuos kandidatus kėlė politinis, ekonominis elitas, kuris tarsi turi vienaip ar kitaip reaguoti į europinius veiksmus, į tą įtampą, kuri yra Europoje, į raginimus peržvelgti Europos ideologiją. Ta ideologija išsisėmė, ji naikina pačią Europą. Visi mūsų kandidatai į EP buvo tie, kurie nori tik dar greitesnės eurofederalizacijos.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Arvydai, kuriate judėjimą, tad kur turi būti tie taškai sudėlioti, kad nebūtume vėl paskutiniai? Mes, lietuviai, įpratę žiūrėti iš aukšto į visas Rytų tautas ir nuleisti galvas prieš vakariečius. Europa mato savo bėdas, o pas mus tarsi niekas jų nemato. Ką reikėtų keisti Lietuvoje?

A.JUOZAITIS: Nemato, nes nenori matyti. Ta Europos mėsmalė viską sumalė, iš normalaus mėsos gabalo jau padarė faršą. Ar galima grąžinti jį į mėsą? Baisus klausimas, reikalaujantis didelio stebuklo. Tačiau mes šitą darome. Socialinės valstybės ir nacionalinės valstybės gimimas sutampa. Čia yra kultūrinis stereotipas. Buvo „Tautų pavasaris“ XIX amžiuje. Nespėjusios atgimti XIX a., atgimė po Pirmojo pasaulinio karo. Imperijoms žlugus, atsirado antrasis „Tautų pavasaris“. Trečiasis „Tautų pavasaris“ tarsi yra dabar. Tačiau dabar jis yra liūdniausias, nes veda į niekur. Tie du pavasariai kažkur atvedė. Šalia šių „tautų pavasarių“ buvo ir socialinės valstybės gimimas. Tai yra Oto fon Bismarko Vokietija, paskui – imperija. Ką ji garantavo? Ji garantavo visiems piliečiams padorų socialinį gyvenimą ir pensijas pirmą kartą pasaulio istorijoje. Todėl, kad jie kūrė valstybės žmones, patriotus. Patriotizmas ir socialinis aprūpinimas yra tie du sparnai, ant kurių reikia skristi. Jei vieną pakerti, tai ir kitas krenta. Ką mes turime daryti šitą žinodami? Jeigu socialinio sparno nebus, nacionalinis irgi vienas neplasnos. Judėjimas „Lietuva yra čia“ jau visa tai išbandė, mes suartėjome su Smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijų susivienijimu, kuriam vadovauja alytiškė Dalia Matukienė. Ten yra 47 asociacijos, apie 200 tūkst. darbo vietų. Kitas akcentas – socialinio verslo įstatymas, kurį ruošia Smulkaus ir vidutinio verslo asociacijos. Tomis idėjomis ir remsimės kurdami politinį judėjimą „Lietuva yra čia“. Vyksta rimti dalykai, trys ar keturios partijos gali susivienyti, spręsdamos smulkaus ir vidutinio verslo atgaivinimo, visos įstatyminės bazės problemas. Jeigu mes, trys-keturios partijos, tą padarysime, viskas turės būti nukreipta į socialinius klausimus. Mes neturime kitos išeities, kaip tik naudotis tautine ideologija, tautine terminologija, tautine programa. Visiškas siaubas – socialinė bazė yra kertama kasdien, Dainų šventės ateitis su klaustuku, nes nebėra nei kam dainuoti, nei kam šokti, niekaip neatgaivinamos Rasos. Mes tuos metus turime išnaudoti ne tik propagandai, bet ir pakelti visus žmones, kurie yra nusivylę, visus profesorius, net ir verslininkus, kad metus pasiaukotų. Tai mano patriotinė, tautinė, socialinė auka. Aš vesiu į Seimą, nes nemanau, kad mes virtome faršu.

G.JAKAVONIS: Visi tie tautiniai judėjimai visuomet būdavo įvardijami kaip nacionalistiniai. Nacionalizmas siejamas su hitlerine Vokietija, su neigiama nuomone. Tačiau tai nėra tas pats, su tokiu supratimu vienom ar kitom priemonėm jau pradėta kovoti. Kovai reikia tam tikros struktūros, gal net ir sąmokslų teorijos. Aš buvau liudininkas, kai buvo renkami parašai dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Atrodė, kad rimta kompanija susirinko, o po kiek laiko visi buvo supjudyti. Ar tai nedaroma specialiai, kad visi tie tautiniai dalykai nepakiltų?

J.VAIŠKŪNAS: Iškyla klausimas, ar galima vienytis tomis aplinkybėmis, kurios yra šiuo metu? Jei nebus vienybės, kuri yra būtina sąlyga, nepakanka laimėti rinkimus ir ateiti į valdžią. Jeigu nebus vienybės, tuomet nieko nebus. Visų pirma, vienija asmenybės. Tačiau kyla klausimas, ar gali asmenybės vienytis? Mes dabar matome asmenybes politiniame lauke, jeigu jos negali vienytis, tai ir jų atstovaujamos jėgos, jų pažiūros iš principo vienytis negali. Kai yra keturios ar penkios asmenybės, labai paprasta tarp jų pastatyti, pvz., pilietį „R“, kuris veikia, kad nebūtų to susivienijimo. Klausimas asmenybėms, ne liaudžiai, ne Tautai, ne filosofams, – ar dvi asmenybės gali susivienyti? Pvz., Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas. V. Radžvilas atsakė, kad galėtų susivienyti su bet kuo, kas ne „vatnykas“. Padėtis yra tokia, kad tos vienybės iki pat Europos Parlamento ir prezidento rinkimų pabaigos mes neturėjome. Klausimas yra individualistinis – ar pas mus yra kūrėjų, filosofų, išminčių, kurie kelia Tautą, kurie patys vienas su kitu gali susivienyti. Jeigu tai įvyktų, būtų pakankama sąlyga, kad gali vienytis ir kiti. Kas yra vienybė? Tai yra galėjimas su kitokių pažiūrų žmogumi eiti atlikti bendros užduoties. Gali net būti liberalas ir tautininkas. Bet kur yra įmanomas susikalbėjimas, jeigu yra vienijanti idėja.

A.RUDYS: Kokia yra problema? Yra būsena, kurioje pasilikti nebegali, o iš jos išeiti yra keletas kelių. Jeigu yra vienas kelias, tai nebus jokios problemos. Reikia apsispręsti, ar dabar Lietuvai yra išlikimo problema. Aš esu pabrėžęs, kad lietuvių generalinis ir globalinis, nacionalinis interesas yra Tautos išlikimas, iš kurio viskas turi plaukti. Tie, kurie tai supranta, ar gali susivienyti, ar negali? Reikia pasirinkti vieną kelią, kad išeitumėm. Manau, Lietuvoje tikrai yra lyderių, kuriems visa tai yra aktualu.

V.RUBAVIČIUS: Klausimas yra toks, ar mes suvokiame, kam yra reikalinga valstybė ir kas tai yra per darinys? Ar tas klausimas, kodėl yra svarbi tauta, yra svarbus daugeliui žmonių? Labai sunku yra suvokti dabartinėmis sąlygomis, kodėl tauta yra svarbi. Kas yra tauta? Juk mes esame individai. Labai sunku paaiškinti, jog dedant individą prie individo lietuvių tautos vis tiek nebus. Atsakymas toks, kad tautos nėra. Tauta yra nereikalinga. Ką mes matėme iš vienos kandidatės į prezidentus pasisakymų? Kad tokie dalykai kaip tauta ir valstybė jau yra neįdomūs. Mąstymas apie tautą apsunkina gyvenimą. Mąstyti apie tautą pirmiausia turi mokyti šeima ir mokykla. Mūsų mokykla buvo ištautinta labai anksti. Mūsų istorikai ir šiaip kultūrininkai yra labiau linkę įtikėti Lenkijos istorija, lenkybės pranašumu prieš lietuvybę, o A.Smetoną niekinti, nes jis buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės kūrėjas. Aš visada remiu ir palaikau tuos žmones, kurie stiprina nacionalinę savimonę.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

respublika.lt