Geroji Naujiena: kas ieško gyvenimo, tas ieško Gyvojo Dievo – Jėzaus Kristaus

Geroji Naujiena: kas ieško gyvenimo, tas ieško Gyvojo Dievo – Jėzaus Kristaus Sugrįžęs pas Dievo žmogų, Naamanas išpažino Viešpatį

Naamanas nuėjo žemyn prie Jordano ir septynis kartus pasinėrė, kaip buvo jam liepęs Dievo žmogus Eliziejus. Tada jo kūnas pasveiko ir tapo kaip kūdikio kūnas: jis tapo švarus nuo raupsų.

Po to Naamanas su visa palyda sugrįžo pas Dievo žmogų ir, stojęs prieš jį, išpažino: „Dabar tai žinau, kad visam pasauly nėra kito Dievo, tiktai Izraely. Priimk tad iš savo tarno padėkos dovaną!“

Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam patarnauju, aš nieko neimsiu!“ Ir nors Naamanas labai jį maldavo, tasai atsisakė priimti.

Tuomet Naamanas prabilo: „Jei šito negali įvykti, tai leisk savo tarnui paimti tiek žemių, kiek gali panešti pora mulų; daugiau tavo tarnas jokiam kitam dievui nebeaukos deginamųjų ir skerdžiamųjų aukų, tiktai vienam Viešpačiui“.(2 Kar 5, 14–17)

* * *
Savo išganymą Viešpats apreiškė pagonims

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. –

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. –

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit!  (Ps 97, 1. 2–3ab. 3cd–4)

* * *
Jei ištversime, su Kristumi ir karaliausime

Mylimasis! Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam lyg piktadariui. Bet Dievo žodis nesurakinamas! Todėl aš visa pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie pasiektų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove. Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės, bet jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti. (2 Tim 2, 8–13)

* * *
Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“

Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.

Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“

Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“ (Lk 17, 11–19).

* * *
Dėkodami Viešpačiui už malonę Jį sutikti ir pažinti, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.
Jo Žodžiu pastiprinti ir išgelbėti kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje kreipkimės į Viešpatį: teapvalo Jis mus nuo sielos raupsų – netikėjimo, nevilties ir nemeilės. Ir teišrauna iš mūsų širdžių baimę – į jos vietą testoja ryžtas ir viltis. Ir dėkingumas: už gyvenimą – su Dievu jo turime apsčiai ir amžiną, už meilę – dovaną, kuria dalydamiesi ir tampame Jo vaikais, už įkvėpimus – kryptį, kuria sekdami, tikime, pasieksime Dangiškojo Tėvo namus.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Tavo tikėjimas išgydė tave!

Sekmadienio homilija

Antroji Karalių knyga pasakoja apie raupsais sirgusį Aramo karaliaus kariuomenės vadą Naamaną. Viltį praradęs vyras, išgirdęs apie darbais galingą pranašą Elišą, galbūt galintį ir jį išgydyti, su didelėmis dovanomis išsiruošė į kelionę. Pranašas neatliko jokių magiškų veiksmų, bet tik paliepė sergančiajam pasinerti į Jordano upės vandenis, ir tai padaręs vyras pasveiko. Naamanas atsidėkodamas norėjo pranašą apdovanoti, bet šis atsisakė dovanas priimti: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam patarnauju, aš nieko neimsiu! […] Tada Naamanas tarė: „Tavo tarnas niekad daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus Viešpatį“ (2 Kar 5, 16–17).

Išgijęs vadas įtiki į Dievą: „Dabar žinau, kad visame pasaulyje nėra kito Dievo, tiktai Izraelyje“ (2 Kar 5, 15). Galime įsivaizduoti šio vyro džiaugsmą ir dėkingumą Dievui, kai jis pamatė, jog jo kūne nelikę nė mažiausių raupsų žymių. Nuo dabar jis visiems liudys apie jį išgydžiusį Dievą.

Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Jėzaus kelionę į Jeruzalę, pamini dešimtį išgydytų raupsais sirgusių vyrų, iš kurių tik vienas svetimtautis sugrįžo padėkoti. Ta proga Jėzus tarė išgydytajam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19), o apie kitus devynis Jėzus pasakė: „Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ (Lk 17, 18)

Dėkingumas Dievui yra brandaus tikėjimo ženklas. Kur trūksta šitokio tikėjimo, žmogus nejaučia reikalo už viską, kas nutinka jo gyvenime, dėkoti Dievo Apvaizdai. Mes turime brandų tikėjimą tik tuomet, kai Dievui dėkojame ne tik už patirtas regimas malones, bet už visą mūsų gyvenimo kelią, kuriame paprastai netrūksta ir džiaugsmo valandų, ir erškėčių spyglių.

Tikėjimas lenkia mus dėkoti Dievui ir už tai, kur ne visada įžvelgiame Dievo Apvaizdos vedimą. Tačiau mūsų gyvenime neįvyksta nieko atsitiktinio, ko nebūtų Dievo numatyta ir leista. Kai mums viskas gerai klojasi, dažniausiai prisimename pareigą padėkoti Dievui. Tačiau kai mus prislegia koks nors kryžius, dažnai sugebame tik aimanuoti. Šitai liudija, kad žmogaus tikėjimas dar yra labai nebrandus.

Palaimintojo Teofiliaus gyvenime buvo džiugių akimirkų, kai minios žmonių džiaugsmingai sveikino sugrįžusius iš Solovkų lagerio. Tačiau buvo ir itin sunkių momentų, kai reikėjo atlikti alinnačius katorgos darbus Lodeinoje pole miškuose. Palaimintasis giliai suvokė, kad katorgos darbai jį labiausiai priartina prie Viešpaties, todėl niekuomet nedejavo, bet už viską dėkojo Dievui.

Už kančios patirtį mes turime būti ypač dėkingi Dievui, nes tai yra ugnis, nuvalanti mūsų savimeilės ir puikybės rūdis. Nekentėjęs ir tik malonių dalykų iš Dievo laukiantis žmogus tikėjime tebėra didelis kūdikis.
Labai gražią tikėjimo pamoką duoda apaštalas Paulius. Būdamas kalėjime, jis rašo vyskupui Timotiejui: „Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam, lyg piktadariui. […] Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 8–11).

Pasitikrinkime, kaip reaguojame išbandymų valandomis ir kai viskas sekasi ir net būname giriami? Teisingas atsakymas leis susivokti, kokį turime tikėjimą ir ar jau esame nors kiek pasirengę vykdyti Jėzaus uždėtą misiją – skelbti ir liudyti už mus mirusį ir prisikėlusį Jėzų.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Šv. Bernardas Klervietis († 1153). Svetimtaučio atsidėkojimai

Dar ir šiandien matome, kaip dažnas įžūlokai prašo dalykų, kurių manosi stokojąs; tačiau labai retą pažįstame, kas dėkotų už gautas malones. Galima suprasti, kodėl nuolatos atkakliai prašome; tačiau prašymo poveikį visiškai nuneigiame, pasirodydami nedėkingi. Nors kartais gailestingumas ir reiškiasi tuo, kad nedėkingiesiems neduodama to, ko jie prašo, teneatsitiks mums taip, kad būtume tuo rūsčiau teisiami už nedėkingumą, kuo nedėkingesni už gautas dosnias malones būtume pasirodę. Vadinasi, šiuo atveju gailestingumą reiškia gailestingumo nesuteikimas.

Laimingas tasai samarietis, kuris žinojo neturįs nieko, ko nebūtų gavęs; todėl jis išsaugojo jam patikėtą brangenybę ir dėkodamas grįžo pas Viešpatį. Laimingas, kas gavęs atskirų malonės dovanų grįžta pas tą, kuriame slypi visų malonių pilnatvė, ir mes, kai nepasirodome nedėkingi, savyje paruošiame vietą tai malonei, idant taptume verti dar didesnių dovanų. Mat gyvenime tobulėti mums trukdo vienintelis dalykas – mūsų nedėkingumas.

Todėl laimingas tas, kuris, jausdamasis esąs svetimšalis, net ir už pačias menkiausias dovanas atsidėkoja toli gražu ne menkai, neabejodamas gavęs jas už dyka ir neslėpdamas, kad jos skiriamos nežinomam svetimšaliui. O mes, apgailėtini vargšai, – nors pradžioje, kol dar laikome save svetimšaliais, būname gana dievobaimingi, gana pasišventę ir nusižeminę, – vėliau labai jau lengvai pamirštame, kaip už dyka ką nors gavome, ir piktnaudžiaudami savo neva artima giminyste su Dievu nebekreipiame dėmesio, ką nusipelnėme išgirsti: kad Viešpaties namiškiai taps jam priešais (Mt 10, 36).

Taigi karštai meldžiu, mano broliai, vis labiau ir labiau nusižeminę lenkimės po aukščiausiojo Dievo ranka ir stenkimės kuo labiausiai vengti niekingiausios ydos – nedėkingumo. Visa širdimi atsidavę be paliovos dėkokime, idant pelnytume mūsų Dievo malonę, vienintelę, kuri gali išgelbėti mūsų sielas. Parodykime dėkingumą ne tik žodžiu ar liežuviu, bet ir darbu, ir tiesa; juk Viešpats, mūsų Dievas, reikalauja, kad dėkingumą ne išsakytume, o išreikštume.