Ateikite prie vandens, klausykitės – ir jūs gyvensite
Štai ką sako Viešpats: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateina ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais! Ateikite pas mane, ausis ištempę, klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui
Štai liudytoju tautoms aš jį padariau, genčių kunigaikščiu ir valdytoju. Ir tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti: ir tautos, kurios tavęs nepažįsta, bėgs pas tave – dėl Viešpaties, tavojo Dievo, ir Izraelio Šventojo, nes jis tau suteiks tokią garbę.
Ieškokite, Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti! Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą. Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – Viešpaties žodis.
Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad teiktų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos: jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, ko siųstas“ (Iz 55, 1–11).
Štai mane gelbėja Dievas;
juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė –
jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų.
Dėkokite Viešpačiui!
Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą!
Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;
tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauk, Sione, –
didis tavyje Izraelio Šventasis (Iz 12, 2–6).
Mylimieji! Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli Dievą Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir jo įsakymus vykdome. Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti.
O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!
Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.
Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria. Jeigu priimame žmonių liudijimą, tai Dievo liudijimas didesnis. O Dievo liudijimas toksai: jis yra paliudijęs apie savo Sūnų (1 Jn 5, 1–9).
Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas pasilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.
Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane.
Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo.
Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 7–11).
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visada ir visur Tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve, kad nuostabiais ženklais palydėjai Jėzaus krikštą Jordano upėje. Balsui iš dangaus nuaidėjus, mes tikime, kad Tavo Žodis gyvena tarp mūsų, o Šventajai Dvasiai tarsi balandžiui nusileidus, suprantame, kad Tavo Sūnus Kristus yra pateptas džiaugsmo aliejumi ir atsiųstas nešti vargdieniams gerosios naujienos. Todėl drauge su dangaus galybėmis mes čia, žemėje, garbiname Tavo didybę nepaliaujama giesme: Šventas...
Padaryk, kad ir mes, Tavo įsūnytieji vaikai, iš vandens ir Šventosios Dvasios atgimę, visada vykdytume Tavo valią.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje – vesk, Viešpatie, mūsų tautą teisumo takais, kad ir mūsų gyvenimuose skleistųsi Tavo ištikimoji Meilė.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Jėzaus krikšto sekmadienis
Tik ką šventėme Jėzaus Gimimą, o šį sekmadienį minime jo Krikštą. Tarp šių įvykių trisdešimties metų laiko atkarpoje – beveik spengianti tyla, nes evangelistai yra pateikę tik kelias žinutes iš Jėzaus kūdikystės ir vaikystės metų. Galime tik spėlioti, kokie buvo Jėzaus gyvenimo Nazarete metai. Jis drauge su Juozapu kasdien dirbo fizinį darbą. Gali būti, jog tai buvo ne tik dailidės, bet ir kitokie darbai greta Nazareto kaimo esančiame Seforio miestelyje. Šabo dienomis Jėzus lankė sinagogą, o Velykų švenčių metu su kitais piligrimais keliaudavo į Jeruzalę.
Atėjus metui prie Jordano pasirodė Jonas Krikštytojas; jis skelbė apie prisiartinusią Dievo karalystę ir kvietė tautiečius daryti atgailą. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir buvo krikštijami. Jonas skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).
Vieną dieną prie Jordano pasirodė Jėzus ir paprašė būti pakrikštytas. Jonas Jėzaus asmenyje atpažino Dievo siųstąjį Mesiją ir nenorėjo jo krikštyti, bet Jėzus tiesiog privertė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15). Evangelistas pateikia svarbią Jėzaus krikšto detalę: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 16–17).
Dievas Jėzaus krikšto metu apreiškė žmonijai skirtą išganymą. Jėzus apsireiškė kaip dangaus Tėvo Sūnus ir Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Dievas apreiškė, kad visi mes esame jam svarbūs ir mylimi. Tai didelis Dievo meilės slėpinys: dangaus Tėvas mus taip myli, jog dėl mūsų išgelbėjimo siunčia savo Sūnų, kad jis kaip Dievo Avinėlis būtų paaukotas ant kryžiaus aukuro.
Iš Tėvo šlovės aukštybių Jėzus nusileido į žmogiškumo gelmę ir pasinėrė Jordano vandenyse bei kryžiaus mirtyje, kad vėliau keltųsi iš kapo ir žengtų į savo Tėvo šlovę. Mūsų krikštas pakartoja šį slėpinį: mums taip pat atsiveria dangus ir Dievas priima mus kaip mylimus savo vaikus.
Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus, prieš žengdamas į dangų, pasiuntė savo mokinius į didelę misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Po Jėzaus įžengimo į dangų apaštalai tęs jiems patikėtą misiją: skelbs Evangeliją, įtikėjusius krikštys Švenčiausiosios Trejybės vardu ir tokiu būdu burs žmones į Dievo vaikų tautą – Kristaus Bažnyčią.
Jėzaus Krikšto šventė yra proga pamąstyti, ką krikštas reiškia kiekvieno mūsų gyvenime. Tai, ką dangaus Tėvas pasakė Jėzaus krikšto metu – „Tu mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, jis pasako kiekvienam pakrikštytajam: „Tu esi mano mylimas sūnus, mano mylima dukra.“ Padėkokime Dievui už šį išaukštinimą ir amžinojo gyvenimo viltį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
P. S.