Goda Juocevičiūtė. Dvejopų standartų paradas

Ir Vilniaus centre nusidriekė Jungtinėse Amerikos Valstijose užsimezgusio brutalaus, iki riaušių Užatlantėje ir kitur Europoje įsiliepsnojusio leftistinio, teroristinio judėjimo „Antifa“ šleifas – vyko eitynės, nukreiptos esą prieš rasizmą. Tiesa, čia jų fasadas buvo taikus, masė – irgi palyginti rami ir infantili, tačiau šaknys – giliai politinės.

Amerikos demokratai, savo gniaužtuose laikantys bene 70–80 proc. JAV žiniasklaidos, per visą Donaldo Trumpo prezidentavimo laikotarpį jam kaišiojo pagalius į ratus: tai jį, vyrą, turintį sveiką santykį su moterimis, bandė apdergti dėl seksualinio priekabiavimo pagal ant Harvey Weinsteino ir kitų garsenybių išbandytą #metoo planą, tai nesėkmingai organizavo apkaltą, tai šaipėsi iš jo gelsvos odos spalvos ir šukuosenos, kūrė feikines naujienas ir jas įtvirtino kaip normą.

Tačiau Amerikos ekonomika nuosekliai tik augo. Tokiomis sąlygomis – jokių šansų demokratų atstovui laimėti artėjančius JAV prezidento rinkimus. Todėl D. Trumpui sukompromituoti teko imtis ir ypač drastiškų priemonių. Net koronaviruso afera, į partnerystę pasitelkus Kiniją, kai visas pasaulis patyrė amžiaus nuostolius ir bergždžiai prarado gyvybių dėl ligoninėse ir gydymo sistemoje sukelto chaoso, iki galo nesuveikė: prezidentas parodė tvirtą valią ir išvedė savo šalį iš kinų komunistų ir artimai su JAV Demokratų partija susijusio skaitmenos magnato Billo Gateso kišenėje tupinčios Pasaulio sveikatos organizacijos.

Šių įvykių grandinė sufleruoja, kad ir įsižiebę „Antifa“ neramumai šalyje nėra stichiniai, neatsirado šiaip sau iš pūkelių ar žiedelių, o greičiausiai tai – Demokratų partijos mėginimų destabilizuoti padėtį šalyje ir sutrukdyti D. Trumpui laimėti dar vienus JAV Prezidento rinkimus tęsinys, šįkart – paverčiant jį rasistu.

Ten, kur konfliktai, visada praliejamas kraujas ir yra neteisybės. Atsitiktinė buvusio nusikaltėlio, kalėjime sėdėjusio už plėšikavimus, narkotikų laikymą ir grasinimą moteriai pistoletu, George’o Floydo mirtis buvo kaip žibalo pliūpsnis į jau ir taip įsiplieskusią ugnį. Eilinis kriminalinis veikėjas akimirksniu virto gatvės minios didžiavyriu ir baltosios rasės aukos ikona, o jo žūtis nuo policininko rankos – mitu, nepaisant to, kad per grumtynes ar susišaudymus nuo policininkų naudojamos jėgos miršta ir baltieji.

Jungtinėse Valstijose tik 12–15 proc. gyventojų yra juodaodžiai, tačiau ši mažuma pagal liguistą scenarijų nuolatos atsiduria dėmesio centre, tarytum būtų svarbiausioji dauguma. Įtvirtinus D. Trumpo, kaip rasisto numeris vienas, įvaizdį, į demokratų pusę būtų palenkti ir azijiečiai, taip pat – iš Pietų Amerikos kilę bei indėnų kilmės piliečiai.

Lietuvą, kaip ir kitas Europos šalis, pasiekė šios grynai amerikietiškos politinės žiežirbos dėl to, kad JAV demokratų apetitas ir noras plėsti savo įtaką – didelis. Eitynių Vilniuje įkvėpėjai iš tolimojo užsienio, matyt, tikėjosi, kad pogromai šitame Baltijos pakrašty, panašiai kaip Niujorke, Londone ar Briusely, irgi pavyks.

Tačiau Lietuvos gyventojai, kurių tėvams ir seneliams teko prakentėti karus, okupaciją, trėmimus, šaltmiriauti Sibiro taigoje ir ant Laptevų jūros ledo, gelbėti ir slėpti nacių gaudomus žydus ar stalinistų persekiojamus „liaudies priešus“, rizikuojant savo gyvybe bei šeima, yra užsigrūdinę, tvirti ir sunkiai uždirbtą turtą, asmeninę nuosavybę, savo neliečiamumą gintų iš paskutiniųjų, apsaugotų net be ginklo, tik plikomis rankomis.

Todėl demonstracijos organizatoriams teko apsiriboti tuščiavidurio jaunimėlio įkinkymu į radikalius lozungus. Įduoti transparantus kaip čiupačiupsus į rankas dėmesio ištroškusiems nebrendyloms, nuglotnintiems vaiko teisių, ir dar be jokių vertybių, pažiūrų, gyvenimiškos patirties – lengviausia.

Iš nesusiformavusių mažvaikių, kurie be išmaniųjų telefonų programėlių neatskiria kairės nuo dešinės, padaryti progresyvius pavlikus morozovus ar naujuosius chunveibinus – vieni juokai. Pionieriais, komjaunuoliais irgi ne visi tapdavo per prievartą, netrūko ir kvailių savanorių.

Pionieriškai žygiuodami Gedimino prospektu ideologiškai patvirkinti paaugliai susipainiojo ir papuolė į dvejopų standartų verpetą. Jie, kaip papūgos kartodami Amerikos riaušininkų frazes, nusigriebė atseit labai tolerantišką šūkį „Black lives matter“ („Juodųjų gyvybės svarbios“).

Kaip matyti, pačios skanduotės prigimtis – rasistinė ir labai tiesmuka, kadangi gyvybes skirsto pagal fiziologiją ir pabrėžia juodos odos individų pranašumą prieš kitų odos atspalvių ar tautų žmonių gyvybę. Infantilai naivuoliai, šiltą vasaros popietę išėję į Vilniaus gatves pasimaivyti, patys nesuvokė, kad savo ginamoms asmenų grupėms darė meškos paslaugą. Į kokią gėdingą padėtį protestuotojai išstato afroamerikiečius, tarytum visi jie reikalautų privilegijų, išskirtinių teisių ir kaip pusdievį šlovintų jokiam sluoksniui garbės nedarantį nusikaltėlį!

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.