Goda Juocevičiūtė. Koronaserialas. Trečia serija – koronacirkas

Goda Juocevičiūtė. Koronaserialas. Trečia serija – koronacirkas

DELFI.lt

Kad dėl koronaviruso paplitimo kalti nenaudėliai šikšnosparniai, jau tebetiki tik Steveno Soderbergho kino juostos „Užkratas“ gerbėjai, Betmeno įkvėpti mažvaikiai ir turgaus bobutės, ir tai tik tos, kurios prie įėjimų nelegaliai pardavinėja žiurkių bei tarakonų nuodus.

Bet liko dar atsekti siūlo galą, ar natūralus, o gal po eksperimentinių mutacijų virusas iš Uhano Virusologijos instituto laboratorijos buvo tyčia paleistas ar per klaidą. O gal nelabasis, pramintas COVID-19, jau ilgai cirkuliuoja šioje Žemėje, tačiau žmonijai parūpo tik, kai daugybę amžių vadinamąją aplinkkelio strategiją diplomatijoje naudojantys kinai sumojo, kad su naujai atrasto užkrato pagalba galima Vakarus tvarkingai pastatyti į vietą ir pradėti dominuoti pasaulyje?

Kiniją galime įsivaizduoti kaip Azijos drakoną, kuris tarytum profesionalus fakyras iš nasrų taikliai leidžia iškart kelias liepsnas skirtingomis kryptimis. Vienas iš taikinių – Honkongas, kuris pagal dar XIX a. tarp Anglijos ir Padangių imperijos pasirašytą sutartį 1997 m. neteko kolonijos statuso ir nuo tada išgyvena iš viso 50 metų truksiantį pereinamąjį laikotarpį, kol galutinai grįš į Pekino glėbį. Vis iš arčiau jaučiantis komunistinio režimo alsavimą demokratinis uostas atsiduoti žemyninės Kinijos valdymui nenori.

Kai Vakarai palaikė įsiaudrinusio Honkongo protestus prieš Pekino primestą ekstradicijos įstatymą ir už didesnes demokratines laisves, būtent tada KLR kartu su įtakingiausia medicinos aferistų šutve – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) – pradėjo sėti koronapaniką. Jei ne planetą sukausčiusi pandemija, būtų atvirai ištryškęs ir užguitų Sindziango uigūrų pūlinys, ir vėl paaštrėtų okupuoto Tibeto klausimas. Eilinis virusėlis tapo idealiu Rytų drakonės įrankiu demokratinių valstybių dėmesį nuo jos vidaus reikalų nukreipti į savo pačių daržus.

Maža to, per gilią ekonominę krizę išsidraskiusi Europa žaizdas laižysis su įsipareigojimais Kinijai. Ši dar nuo Pekino Olimpinių žaidynių laikų, kurias lydėjo šūkis „Vienas pasaulis, viena svajonė“, savo grandiozinę įtaką skirtingiems regionams įvilko į poetinę retoriką, net draugystės simboliu pavertė simpatišką pandą, pakeitusią sovietinius, taiką ir dizenteriją platinusius balandžius.
Milžiniškomis investicijomis į infrastruktūrą ir paskolomis prie savęs Europą pririšanti Kinija tarpžemyninį kelių, geležinkelio ir jūrų laivybos infrastruktūrų tinklą pavadino „Diržo ir kelio iniciatyva“ (Belt and Road Initiative). O štai pagalbą Italijai kovoje su koronanegandomis KLR įvardija kaip „Sveikatos Šilko kelią“.

Kai tokia nuosekli užsienio rinkų paveržimo savu diržu strategija, nieko stebėtina, kad KLR pandemiją meistriškai įkinkė ir į santykius su pagrindine konkurente – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Gerokai įsiplieskusį prekybos ir informacinį karą tarp šių dviejų supervalstybių atvėsino tik koronaisterija „Vienas virusas, vienas pasaulis“.

Tad nuo šiol niekas iš Vakarų viršūnių negalės nė puse žodžio kritiškai cyptelėti apie Kinijos diktatūrą, kai demokratinės šalys kaip užhipnotizuotos ėmė sekti jos autoritarinio valdymo pavyzdžiu. Tai – priverstinė gyventojų izoliacija, drastiški judėjimo apribojimai, masinis savų piliečių sekimas, pasitelkiant išmaniausias skaitmenos technologijas, privalomi testavimai ir kiti akiplėšiški žmogaus teisių pažeidimai, kurie iš tikro negydo ir jokių ligų įveikti negali nė teoriškai.

Kai Pekine paskutinį kartą lankiausi 2019 m., jau tada be jokių virusų gatvėse buvo įrengti aptvarai, į kuriuos suvaromi pėstieji, tikrinamos jų tapatybės, skenuojami daiktai kaip oro uoste. Per pastarąjį dešimtmetį miestiečiai išmoko net stotelėje autobuso laukti ne bet kaip, o išsirikiavę į juostą kaip darželinukai ir prižiūrimi tvarkdarių su švilpukais.

Per 70 komunistinės tvarkos metų išmuštruoti kinai prie dirbtinių barjerų ir užkardų įprato, ir jiems nėra jokio šoko eilinį sykį vidury pėsčiųjų gatvės būti sustabdytiems, nugintiems į kokį gardą ar kaip robotams laukti eilėje prie termovizorių, kol privalomai pasimatuos temperatūrą.

Dabar jau viso pasaulio vyriausybės, Kinijos apžavėtos, terorizuoja gyventojus, verčia juos viešosiose vietose laikytis socialinės distancijos. Šis susvetimėjimas neturi esminės reikšmės bandant pažaboti koroną, kadangi viruso dalelių ore tiršta, ir vėjui papūtus, šios vis tiek nešasi kelis metrus į šoną, ir jau nėra skirtumo, ar, įtarumo pilni, vieni nuo kitų laikomės vieno ar penkių metrų atstumu.

Žmonių srautų ribojimas šiek tiek pasitarnavo nebent pačioje Rytų Azijoje, kur megapoliuose vienu kvadratiniu kilometru dalijasi tūkstančiai asmenų, ir jie miestuose kasdien spaudžiasi kaip žlėgtainiai tokiose grūstyse, kokios pas mus įprastos tik per Kaziuko mugę ar „Jamam“ akcijų metu.

Taip pat pasaulis pamišo dėl veido dangalų. Rytiečiai respiratorius ir nindzių šalius dėvi jau daugybę metų, bandydami vaduotis nuo oro teršalų. Kaukės jiems – išvis jokia naujiena. Mūsų Žemės pusėje tai – visiška svetimybė. Staiga imti versti žmones dabintis kvėpavimą sunkinančiais padėvėtų liemenukų kaušais ar permatomais trimeristų skydais, – toks pat absurdas kaip nurodyti krikščionių moterims į gatves išeiti tik su burkomis arba čadromis.

Šie nauji reikalavimai išvaizdai turi tik vieną rimtą prasmę – žeminti gyventojų orumą ir mėginti jų kantrybės ribas. Jei šiandien dėl eilinio viruso pavyko žmonėms uždėti antsnukius, kitą sykį bus nesunku dvikojus padarus priversti į viešumą eiti tik su pavadžiu arba tramdomaisiais marškiniais, irgi – dėl visų bendro saugumo.

Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.