Irena Babkauskienė. Profesorius Ignas VĖGĖLĖ: Kova su liga – panaši į imitaciją, ribojimai – į eksperimentą

Šiandien, kai trečioji vakcinos nuo COVID-19 dozė jau tampa realybe, kai testuotis teks už savus pinigus, teisės profesoriaus Igno Vėgėlės žodžiai, jog esame įžengę į teisinės valstybės krizę, nes žmogaus teisės ir laisvės varžomos poįstatyminiais teisės aktais, kaip niekada aktualūs. Kaip ir jo siūlymas garsiems visuomenės atstovams, gydytojams, „influenceriams” pasirašyti „Sąžiningumo deklaraciją”, jog neturi „interesų konflikto diskutuojamais pandemijos valdymo bei vakcinavimo klausimais”. Nes atsakymų į kylančius klausimus, pavyzdžiui, kodėl Lietuva įsigijo 6 ar 7 kartus didesnį vakcinų kiekį, lyginant su mūsų gyventojų skaičiumi, visuomenė vis dar neturi.Kokios reakcijos sulaukėte dėl jūsų pasiūlytos „Sąžiningumo deklaracijos”? – „Vakaro žinios” paklausė Advokatų tarybos pirmininko, profesoriaus Igno VĖGĖLĖS.

– Pasirašyti „Sąžiningumo deklaraciją”, kurią kaip savo nuomonę paskelbiau asmeninėje „Facebook” paskyroje, pakviečiau visus, kurie priima sprendimus dėl kovos su COVID-19 pandemija priemonių, juos įgyvendina ir turi įtakos visuomenės nuomonei. Ši idėja kilo dėl to, jog diskusijose, kurios yra aštrios tiek žiniasklaidos priemonėse, tiek ir socialiniuose tinkluose, pasigendu skaidrumo. Visi turėtume siekti etiškų ir skaidrių diskusijų, ypač šiuo metu, kai būtina visuomenės konsolidacija ir solidarumas. Juk greta visuomenės sveikatos krizės turime ir pabėgėlių krizę, galinčią peraugti į hibridinį konfliktą.

Deja, visuomenei nepavyksta susikalbėti, išgirsti vieniems kitus, trūksta ne tik diskusijų skaidrumo, bet ir elementarios pagarbos – štai kodėl manau, kad sąžiningą diskusiją galime pasiekti deklaruodami interesus, susijusius su vakcinacijos procesu.

Pradėjau nuo savęs. Jokių interesų šiame vakcinacijos nuo COVID-19 procese neturiu. Kiekvienas sąžiningas gydytojas, visuomenės veikėjas, žurnalistas privalo vengti interesų konflikto, ypač kai kalbame apie sprendimus, lemiančius individo sveikatą, itin plačius žmogaus teisų ir laisvių ribojimus, milžiniškas lėšas, ir, akivaizdu, visos visuomenės ateitį.

Daugelis klausimų kyla iš nežinojimo ir abejonių, kurias išsklaidyti gali padėti interesų deklaravimas. Nežinojimas ir abejonė kuria ir sąmokslo teorijas. Tarkime, ar esame gavę aiškų ir argumentais pagrįstą atsakymą, kodėl Lietuva įsigijo 6 ar 7 kartus didesnį vakcinų kiekį, lyginant su mūsų gyventojų skaičiumi? Ar dėl to, kad sprendimų priėmėjams jau tada buvo žinoma, kad skiepyti reikės ne vieną ir ne du, o keturis, penkis ar daugiau kartų (juk perparduoti vakcinų, kaip skelbia informuoti šaltiniai, nėra galima)? O gal buvo pateiktos įtikinamos prielaidos apie būsimas viruso mutacijas, o gal tai tebuvo ES reikalavimas, o gal sprendimas, paremtas ekonominiu gamintojų spaudimu?

Ar visuomenė, kurioje įsigalėjęs patyčių kultas, apskritai pajėgi priimti „Sąžiningumo deklaraciją”?

– Skaidrumas ir aiškumas yra būtinybė, ypač tada, kai į nuomonės formavimo procesą įsitraukia tiek daug institucijų ir fizinių asmenų. Štai kodėl visus neoficialiai pakviečiau deklaruoti interesus. Reakcija į „Sąžiningumo deklaraciją” buvo dvejopa ir tai yra normalu – vieni šį mano kvietimą palaiko, kiti kritikuoja ar pasisako neigiamai. Bet nenormalu yra tai, kaip išsakoma ta kritika. Jau seniai sakiau, kad Lietuvoje etiškos ir asmens nežeidžiančios diskusijos tarp kai kurių visuomenėje žinomų žmonių, kurie turėtų būti kultūros, tiesos ir šviesos nešėjai, tapo nebeįmanomos. Dėl to labai apmaudu.

Kitas aspektas, apmaudu, kad į šią deklaraciją nesureagavo tie, kuriems iš tiesų vertėtų deklaruoti savo interesus. Dažniausiai tai susiję su nenoru būti skaidriems. Ar tokie asmenys gali būti sąžiningi prieš save ir visuomenę?

– Po gimdyvės, sirgusios COVID-19, mirties buvo užsipultas kritiškai pandemijos valdymą vertinantis Sveikatos teisės institutas, esą jo atstovai turėtų prisiimti atsakomybę už šią nesiskiepijusios jaunos moters mirtį. Ką tai sako apie mus?

– Labai apgailestauju dėl šios situacijos, jaunos moters mirtis yra labai skaudi šeimos nelaimė, kuria siekta netinkamai pasinaudoti. Politikos patriarchas Aloyzas Sakalas taikliai apibendrino: „Nemaloniai nustebino noras jaunos šeimos tragediją panaudoti skiepų reklamai.” Tai nejautru ir neetiška, skatina konfliktą ir visuomenės susipriešinimą.

Jaunos moters mirties pavyzdžiu siekta įtikinti, kad už netinkamą pandemijos valdymą atsakomybė turi tekti ne valstybės valdymo institucijoms ar atsakingiems politikams, o privatiems asmenims. Visi sveikatos apsaugos rodikliai, susiję su COVID-19 pandemija, jos valdymu ir viruso išplitimu Lietuvoje – esame tarp pirmaujančių Europoje pagal mirštamumą nuo koronaviruso, o pasaulyje pagal perteklinių mirčių skaičių – rodo akivaizdžiai netinkamą pandemijos valdymą.

Netinkamą sveikatos apsaugos valdymą iliustruoja ir be nuolatinių vadovų pandemijos metu ilgą laiką veikiančios itin svarbios sveikatos apsaugos institucijos, susidariusi skandalingai didelė – beveik 50 naujų vaistų registracijos eilė (jau dveji metai, kai Lietuvos nepasiekia labai reikalingi nauji vaistiniai preparatai), itin didelės eilės, siekiant užsiregistruoti konsultacijai pas medicinos specialistus ir kt. Priemonės, kuriomis siekiama spręsti šias problemas, yra netinkamos ir neproporcingos: galimybių pasais ir nepagrįstais ribojimais COVID-19 plitimo ir visuomenės sveikatos problemų neišspręsime. Tačiau užuot pripažinę klaidas, samdome viešųjų ryšių agentūras. Tildoma visuomenės dalis, kritikuojanti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą.

Konstitucija laiduoja teisę piliečiams kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, taip pat draudžia persekioti asmenis už tokią kritiką. Tad kodėl Lietuvoje atsirado problema reikšti ir apginti savo nuomonę?

– Nepriklausomybės metais puoselėdami demokratiją kai kuriais atvejais pamiršome apie pareigą elgtis laisvai, bet kultūringai, nemaišant su žemėmis kito asmens. Kad yra problematiška reikšti savo nuomonę, pripažįsta ir žymūs komunikacijos specialistai. Iš tiesų, jei tavo nuomonė yra kitokia ar priešiška oponentui – turi būti pasiruošęs viešam „skalbimui” arba, kaip sako komunikacijos specialistas Linas Kontrimas, viešam ar net realiam suspardymui.

Mes privalome savo nuomonę argumentuoti, taip pat įvertinti, ar pasakytas žodis yra svarus, nežeidžiantis, nepersekiojantis kito asmens, ar neperžengtos ribos, kurios yra draudžiamos net baudžiamuoju įstatymu. Baudžiamasis kodeksas nustato draudimą tyčiotis, niekinti, skatinti neapykantą ir kurstyti diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ir kitų požymių.

Jūsų pasisakymai neretai prieštarauja tai vieningai oficialiajai ir jokių diskusijų nepripažįstančiai nuomonei. Kaip reaguojate į užsipuolimus?

– Kai kuriais klausimais mano nuomonė neprieštarauja oficialiajai valstybės institucijų nuomonei. Beje, nuomonė skiepų atžvilgiu niekada nesikeitė: skatinu skiepytis rizikos grupėms priklausančius asmenis, siekiu įtikinti vyresniojo amžiaus asmenis pasiskiepyti, nes, susipažinęs su daugeliu mokslinių straipsnių ir statistika, manau, kad skiepo nauda jiems nusveria galimas rizikas.

Tačiau esu už žmogaus teisę pačiam apsispręsti – skiepytis ar ne. Remiuosi tiek mūsų Konstitucijoje, tiek ir tarptautinėje teisėje, pavyzdžiui, Oviedo konvencijoje, įtvirtinta asmens orumo apsauga, laisvu informuoto asmens sutikimu dėl bet kokio vaistinio preparato naudojimo. Pastarasis aspektas iš tiesų kartais sulaukia nepagrįstų puolimų, kurie nesiremia jokiais argumentais ir tiesiog yra nukreipti į asmenį.

Į įžeidinėjimus ir užsipuolimus stengiuosi nereaguoti, bet esu turėjęs tokių atvejų, kai nepagrįstos kritikos laviną sukelia asmenys, kurie patys toli gražu nėra nepriekaištingos reputacijos. Tokiais atvejais teisuoliams tenka priminti jų pačių biografijos faktus.

Šiandien Galimybių pasas ypač skaldo visuomenę. Ar pateisinamas žmogaus teisių ribojimas vardan visuomenės?

– Apie žmogaus teisių ribojimus esu pasisakęs ne kartą, tad plačiai nebesikartosiu. Pandemijos baimės akivaizdoje neturėtume pasiduoti panikai ir paminti žmogaus teises. Konstitucinis Teismas atsakys į klausimus, ar Lietuvoje taikomi žmogaus teisių ribojimai yra teisėti ir pagrįsti – į jį jau kreipėsi Seimo narių grupė. Gyventojai, gindami savo pažeistas teises, taip pat kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismus.

Bet tarptautinėje erdvėje jau matoma panašių situacijų, kai šalių teismai stabdo žmogaus teises ribojančius politikų sprendimus. Paminėtini Ispanijos Konstitucinio Teismo sprendimai, pripažinę pandemijos ribojimus neteisėtais. Jungtinių Valstijų apeliacinis teismas laikinai sustabdė JAV prezidento Džo Baideno (Joe Biden) sprendimą, kuriuo nustatyta, kad didelių įmonių darbuotojai iki sausio 4 d. turi būti pilnai paskiepyti nuo COVID-19 arba kas savaitę testuotis savo lėšomis. Už šio nurodymo pažeidimą įmonėms grėstų iki 136 500 JAV dolerių bauda. Sprendimas būtų palietęs maždaug 84,2 mln. darbuotojų, dirbančių 1,9 mln. įmonių. Teismas pabrėžė, kad toks sprendimas kelia „rimtų įstatyminių ir konstitucinių problemų”.

Pas mus įvestas reikalavimas turėti papildomą dokumentą, sarkastiškai pavadintą Galimybių pasu, kuris nesuteikia jokių papildomų galimybių, bet apriboja tam tikras teises vienai grupei asmenų. Kaip jis dera su teisiniu proporcingumo ir pagrįstumo ar nediskriminavimo principais? Mano supratimu – niekaip. Tai labiau politinis dokumentas, nes teisinių argumentų šiuo dokumentu sukuriamų ribojimų pateisinimui aš negirdėjau. Statistika tai puikiai pagrindžia: užsikrėtimų ir mirčių skaičius nuo Galimybių paso įvedimo tik auga.

Panašiai vertintini ir kiti apribojimai nepasiskiepijusiems asmenims: studentams nustatyti apribojimai studijuoti ir gyventi bendrabučiuose, projektas dėl pareigos darbuotojams testuotis savo lėšomis ir t.t. Visuomet keliu tą patį klausimą – kodėl tik nepasiskiepijusiems? Nejau tik dėl to, kad pasiskiepijusiems buvo pažadėta laisvė už atkištą petį? Kiek kartų reikės tai išgalvotai „galimybių laisvei” kaišioti pečius?

Daug kalbame apie kiekvieno žmogaus laisvę ir teisę pasirinkti. Perfrazuojant Orvelą, jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia ir teisę žmonėms sakyti tai, ko jie nenori girdėti. Ko šiandien, jūsų manymu, visuomenė nenori girdėti?

– Pirmiausia, manau, nereikia bijoti išsakyti savo nuomonę. Frydrichas Šileris yra sakęs: „Kas nieko nebijo, tas toks pat galingas, kaip tas, kurio visi bijo.” Išdrįskime tą nuomonę pateikti kultūringai ir argumentuotai.

Kadangi ilgą laiką visuomenė girdi tai, kas jai yra brukama įvairiais kanalais, tik tai ji ir pripratusi girdėti. Šiai nuomonei neretai trūksta teisinės ir medicininės argumentacijos, o kitokia nuomonė tiesiog netransliuojama arba nepagrįstai sumenkinama nemaloniais epitetais. Neretai klasikinė žiniasklaida, nors ir deklaruoja esanti laisva, tačiau kai kuriais atvejais nesilaiko žurnalisto pareigos išklausyti kitokią nuomonę, kartais yra supančiota finansinių pažadų ar sutartinių įsipareigojimų. Tokia situacija trumpuoju laikotarpiu atrodytų naudinga, bet ilguoju – labai nepalanki. Didelė žiūrovų ir skaitytojų dalis ieško alternatyvios informacijos skleidėjų: klasikinę televiziją jie keičia „youtube” ar „patreon” transliacijomis, laikraščius ir vos prieš dešimtmetį iškilusius interneto portalus – socialiniais tinklais. Ar klasikinė žiniasklaida suspės pagauti pabėgantį žiūrovą ir skaitytoją, parodys laikas.

Manau, šiandien visuomenei reikia ne draudimų, bet valdžios institucijų pripažinimo, jog padaryta klaidų, kad institucijos kartu su medikais ir teisininkais ieškos kitų būdų, kaip įveikti pandemiją, sieks suvienyti ir konsoliduoti mūsų politinę Tautą.

Visuomenė pavargo nuo mirčių ir susirgimų statistikos, susiskirstė į vadinamąsias vakserių ir antivakserių grupes, kurioms jau nebeįdomūs ir nebeaktualūs argumentai. Tokioje visuomenėje kova su liga tampa panaši į imitaciją, o įvedami žmogaus teisių ribojimai – į keistą eksperimentą su visuomene. Politikų, valstybės pareigūnų ir teismų užduotis – sugrąžinti asmenims viltį, kad galime gyventi taikoje, kad visuomenės susipriešinimas nėra valstybės valdymo modelis, o įvedami ribojimai tik tokie, kurie būtini ir neišvengiami bei nediskriminuojantys.

respublika.lt