Išdavysčių akivaizdoje: prieš 60 metų buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Išdavysčių akivaizdoje: prieš 60 metų buvo sušaudytas paskutinis partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-VanagasPaminėkime šią tragišką sukaktį taip, kad kaip Tauta taptume stipresni – dalydamiesi Adolfo Ramanausko-Vanago puoselėta Viltimi ir nepalaužiamu Tikėjimu Lietuvos ateitimi, pasiekusiu mus per jo dienoraščius: „Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir, jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Kad 2018-ieji metai, paskelbti Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo metais, taptų ir Tautos susivokimo bei tikrojo Atgimimo metais, primename ir šiuos kaip niekad aktualius žodžius, išsakytus 1952-aisiais partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“:

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu.
Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą.
Ir klaus anas istorikas, iš kur sė­mėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji.
Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“

* * *
„XXI amžius“ | 2012 m. lapkričio 30 d.

Skaudžios okupacijos pasekmės, patirtos per 50 metų, ir dabar su skausmu atsimuša į mūsų sąmonę, į mūsų tautinę savimonę, į mūsų išlikimą. Prieš 55 metus, 1957 m. lapkričio 29-ąją, Vilniuje sovietiniai budeliai sušaudė 1956 metais suimtą ir metus kankintą paskutinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską, slapyvardžiu Vanagas. Tai buvo galutinis kovojančios Lietuvos atodūsis. Tik keletas partizanų, slapstęsi pavieniui, dar išsilaikė nepasiduodami okupacinei valdžiai.

Taip jau buvo lemta, kad paprastas mokytojas A. Ramanauskas tapo vienu iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadų, o galiausiai LLKS tarybos pirmininku, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu ir sugebėjo tęsti kovą beveik 12 metų. Taigi A. Ramanausko-Vanago kova truko beveik tiek pat, kiek gyvavo visas ginkluotas antiokupacinis pogrindis – nuo ankstyvo 1945-ųjų pavasario iki vėlyvo 1956-ųjų rudens. Nors prieš 22 metus A. Ramanausko ir kitų partizanų siekis buvo įvykdytas – Lietuva tapo nepriklausoma, – tačiau visos tiesos apie šio partizanų vado gyvenimą niekuomet nesužinosime: KGB dokumentai arba išvežti į Rusiją, arba ir čia, Lietuvoje, saugomi po devyniais užraktais. Be to, net ir savo melaginguose „dokumentuose“ KGB karininkai padarė viską, kad tiesa būtų iškraipyta, o jų piktadarystės ir niekšystės būtų neįvardytos ir paslėptos. Netgi nepriklausomybės metais byla, siekiant išaiškinti paskutiniojo partizanų vado išdavystės ir kankinimų faktus, buvo numarinta arba vilkinama. Laimei, dalis A. Ramanausko-Vanago ranka prirašytų ir kruopščiai slėptų sąsiuvinių išliko ir buvo atspausdinti jau nepriklausomoje Lietuvoje. Būtent jie šiandien padeda atkurti ne tik paties partizanų vado, bet ir Dainavos partizanų apygardos ir viso LLKS veiklos epizodus.

Okupantai pastūmėjo į mišką

Pasirinkęs mokytojo profesiją, A. Ramanauskas tikėjosi taikų pedagogo darbą dirbti visą gyvenimą. Tačiau atėjus lemtingai valandai, jis nedvejodamas paėmė į rankas ginklą ir nepaleido jo visus vienuolika kovos metų. Supratęs, kad grėsmė Lietuvos valstybei didės, jaunas mokytojas įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje įgijo karybos žinių. Tačiau lemtingais 1940-aisiais šių žinių neprireikė, nes Lietuvos valdžia priėmė SSRS ultimatumą, įsileido į šalį „papildomus“ Raudonosios armijos dalinius, sudarė sąlygas mūsų valstybės okupacijai. Atsargos leitenantas A. Ramanauskas grįžo į Dzūkiją ir įsidarbino mokytoju mokykloje netoli Druskininkų. Kaip 1941 metų Birželio sukilėlis, palaikė viešąją tvarką, kai iš Druskininkų paskubomis danginosi Raudonosios armijos kariai. Persikėlęs į Alytų, A. Ramanauskas įsidarbino dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje. Kai 1944-ųjų liepą, per Dzūkiją vėl ritantis sovietų ir nacių karo frontui, raudonieji okupantai paskelbė mobilizaciją ir krašto vyrai, vengdami žūti už stalininę imperiją, ėmė trauktis į miškus, A. Ramanauskas, verčiamas tapti sovietinio saugumo informatoriumi, pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir stojo į ginkluotą kovą su okupantais. Pasirinktą partizano kelią jis skaudžiai aprašė išlikusiame dienoraštyje: „Užėjau dar į savo auklėtinių klasę… Vien tik mokytojas gali suprasti, kiek daug tada išgyvenau. Juk turėjau palikti savo mėgstamą darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Turėjau palikti savo profesiją, kuri, tikėjausi, bus iki mano mirties, ir dar daug ką brangaus…“ Į mišką netrukus pasitraukė ir jo mylimoji iš seminarijos laikų Birutė Mažeikaitė, vos ištrūkusi iš saugumiečių nagų. Tamsią spalio 7-osios naktį Nedzingės bažnytėlėje, saugomoje partizanų, juos sutuokė kun. Zigmas Neciunskas, turėjęs partizaninį slapyvardį Elytė. Tačiau jaunųjų sutuoktinių gyvenimas buvo klotas aštriais rožių spygliais. Kurį laiką B. Ramanauskienė svetima pavarde dar mokytojavo ir buvo partizanų ryšininkė. 1948 metais svetima pavarde Vilniuje ji pagimdė dukrą Auksutę, kurios iki septynerių metų laukė gyvenimas slapstantis atokiuose vienkiemiuose ir drėgnuose partizanų bunkeriuose. Persekiojama nuolatinės grėsmės ir sekama KGB šnipų, ši partizanų šeima buvo kartu iki pat suėmimo, po kurio A. Ramanausko laukė kankinimai ir budelių kulka, o jo žmonos – ilgi metai lageriuose.

Kovos pradžia

1945 metų pavasarį užmezgęs ryšius su miškuose prie Alovės įsikūrusiais kovotojais, balandžio pabaigoje jau įstojo į Nemunaičio apylinkėse veikiantį būrį ir iš karto tapo jo vadu bei pasirinko Vanago slapyvardį. Galima spėti, kad tam įtakos galėjo turėti ginkluoto pasipriešinimo pirmtakės LLA kovinių padalinių Žemaitijoje pavadinimas „Vanagai“. Buvęs mokytojas į kovotojų gretas įsiliejo tuo metu, kai pirmasis ginkluotos kovos etapas, kurį pradėjo Lietuvos laisvės armija (LLA), jau buvo pasibaigęs. A. Ramanauskas rašė kad, įstojimas į partizanų gretas prasidėdavo iškilminga priesaika. „Buvo 120 vyrų, tačiau tvyrojo visiška tyla… Antrame koplytėlės aukšte įvyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. (…) Artinosi iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas… Iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina viską, kas yra šventa, kilnu ir brangu“ (Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Daugel krito sunų…“). 1945 metų pavasarį A. Ramanauskas iš išblaškytų partizanų subūrė maždaug 140 vyrų kuopą. Rugpjūčio 1 dieną jis susitiko su Alytaus apskrities miškuose įsikūrusio Dzūkų grupės štabo vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Vanago vadovaujama kuopa buvo performuota į batalioną ir įtraukta į Dzūkų grupę bei tapo Merkio rinktinės dalimi, o netrukus šios rinktinės vadu buvo paskirtas A. Ramanauskas.

Sunkūs mūšiai

1946 metų balandį rinktinės vadas dalyvavo neseniai suformuotos A ir Tauro apygardų vadų pasitarime, kuriame nutarta iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą, kuris 1946 metų gegužę tapo Dainavos apygarda. Joje buvusiam mokytojui buvo patikėtos apygardos vado J. Vitkaus-Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos. Viena iš A. Ramanausko vadaviečių buvo ant Merkio kranto Kasčiūnų kaime – čia jis kartu su Pietų Lietuvos partizanų srities vadu J. Vitkumi-Kazimieraičiu leido pogrindinį laikraštį „Laisvės varpas“. Deja, dirbti drauge jiems teko neilgai – 1946 metų liepos 12 dieną J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo mūšyje prie Liškiavos. Pirmieji partizanų mūšiai su stribais ir enkavėdistais buvo įnirtingi. Vien nuo 1945 metų gegužės iki rugpjūčio per susirėmimus žuvo kas penktas iš 183 Merkinės bataliono kovotojų. Vienos sunkiausių kautynių birželio 13 dieną įvyko Varčios miške, tuomet maždaug 130 partizanų būrį apsupo kone tūkstantis gerai ginkluotų enkavėdistų ir stribų. Po įnirtingų kautynių partizanams, netekusiems dešimties kovotojų, teko trauktis ir išsisklaidyti. Kita vertus, priešo nuostoliai buvo nepalyginti didesni – neoficialiais duomenimis, šiame mūšyje žuvo 174 enkavėdistai ir stribai. Žiemos pradžioje partizanai perėjo prie aktyvių veiksmų. Būtent A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo suplanuota garsioji Merkinės puolimo operacija. Partizanai užėmė NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigą. Tačiau nesulaukę suplanuoto pastiprinimo, o iš cerkvės ir bažnyčios bokštų prapliupus priešo kulkosvaidžių ugniai, Vanago vadovaujami partizanai pasitraukė. Merkinės puolime tiesiogiai dalyvavusiems 45 partizanams teko susigrumti su triskart gausesnėmis priešo pajėgomis, tačiau jiems pavyko nukauti 15 enkavėdistų ir du stribus, tačiau nei Vanagas, nei apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis operacijos rezultatais, atrodo, nebuvo patenkinti.

Pavojai ir netektys

Užsibrėžę žūtbūt sunaikinti ginkluotą pogrindį, okupantai nusitaikė į jo vadovybę ir griebėsi naujos taktikos – vietoj atvirų kovų panaudoti agentus, provokatorius ir išdavikus. 1947 m. liepos 11 d., apsupus apygardos partizanų bunkerį, enkavėdistams pavyko sunaikinti visą Dainavos apygardos štabą. Mūšyje žuvo ir tuo metu apygardai vadovavęs Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Po šio įvykio vadovavimą apygardai perėmė A. Ramanauskas-Vanagas. 1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. A. Ramanausko-Vanago laukė nauja misija. 1948 metų lapkritį jis išvyksta į Radviliškio rajone Minaičių kaime 1949 metų vasarį turėjusį įvykti Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuriame 1949 metų vasario 16-ąją bus priimta istorinė LLKS tarybos deklaracija. Tačiau iki to dar laukė ilga kelionė per kitas apygardas ir daugybė nesusipratimų, kurių vienas vos nesibaigė tragiškai – į susitikimą slapta vykę Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas ir A. Ramanauskas Kęstučio apygardos štabe buvo palaikyti MGB provokatoriais, nes šioje apygardoje nei vieno, nei antro niekas asmeniškai nepažinojo. Net kitas garsusis partizanų vadovas, tuometinis Jūros apskrities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas laikė juos gudriais apsimetėliais. Vis dėlto po kelių dienų buvo išsiaiškinta, kad A. Ramanauskas-Vanagas tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vadas.

1949 metų vasario 16 dieną drauge su kitais partizanų vadais pasirašęs garsiąją LLKS tarybos deklaraciją, įteisinusią LLKS tarybą kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje, A. Ramanauskas-Vanagas dar nė nenumanė, kad grįžęs į Dainavos apygardos vadavietę neberas Benedikto Labėno-Kariūno, kuriam buvo laikinai pavedęs eiti savo pareigas. Kovo 7 dieną jį miegantį nušovė į štabą infiltruotas MGB agentas Kostas Kubilinskas, sovietmečiu tapsiantis garsiu vaikų poetu, tą pačią dieną nužudytas Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, MGB agento išduotas žuvo ir naujas Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Gaudynės

Netrukus LLKS gynybos pajėgoms vadovaujantis A. Ramanauskas-Vanagas liks vienintelis gyvas partizanų vadas. Tuo metu Lietuvoje bebuvo likę vos pusšimtis partizanų. A. Ramanauskas slapstėsi kartu su šeima – žmona ir maža dukrele. Jie turėjo įsigiję fiktyvius dokumentus, apsistodavo pas patikimus žmones. Turėdamas laiko, rašė dienoraštį. Šie A. Ramanausko prisiminimai, Juozo Lukšos užsienyje parašyti „Partizanai“, Liongino Baliukevičiaus ir Justino Lelešiaus dienoraščiai – vieni autentiškiausių laisvės kovų liudijimų. Suprasdami, kad sunaikinus šį legendinį kovotoją iš esmės bus sunaikintas ir visas ginkluotasis pogrindis, sovietų saugumiečiai nėrėsi iš kailio, kad jį surastų ir suimtų. Tai padaryti buvo nelengva, nes nuo 1952 metų pabaigos partizanų vadas jau nebeturėjo ryšių su pasipriešinimo vadovybe ir slapstėsi drauge su savo šeima. Išdavikų ir šnipų pagalba KGB organizuota partizanų vado medžioklė truko net ketverius metus. Jo paieškoms buvo sudaryta speciali operatyvinė grupė, kuriai vadovavo du pagarsėję Rainių žudynių organizatoriai: KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir jos antrojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. Be to, paskutiniaisiais metais prieš suėmimą A. Ramanausko-Vanago ieškojo ir mažiausiai 50 KGB agentų. 1956 metų spalio 11 dieną KGB pirmininko pavaduotojas Leonardas Martavičius patvirtino slaptą partizanų vado ir jo žmonos suėmimo planą. Kitą dieną A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona B. Mažeikaitė buvo suimti Kaune, vos išėję iš KGB užverbuoto išdaviko buto. Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė KGB agentas Antanas Urbonas, slapyvardžiu Žinomas.

Kankinimai ir žūtis

Suimtas A. Ramanauskas iš Kauno buvo nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Požemio kameroje kelias valandas jis buvo žiauriai kankintas: išdurta akis, sužaloti lyties organai, padaryta begalė žaizdų. Kankinti tam, kad išgautų kokias nors paslaptis, nebebuvo jokio reikalo: ginkluoto pogrindžio praktiškai Lietuvoje nebebuvo, tačiau patyrę budeliai Petras Raslanas (nepriklausomybės pradžioje pabėgęs į Rusiją), Nachmanas Dušanskis (išvykęs į Izraelį), dalyvavę kankinant žmones 1941 metais Rainių miškelyje, ministro pavaduotojas Leonardas Martavičius (beje, miręs neseniai, jau nepriklausomoje Lietuvoje) negalėjo sutramdyti savo sadistinių polinkių ir išliejo pyktį už tai, kad šitiek ilgai negalėjo sugauti paskutinio partizanų vado. Išsigandę, kad A. Ramanauskas mirs neatgavęs sąmonės ir teks atsiskaityti prieš Maskvą už tai, kad neištardė, budeliai išvežė jį į Lukiškių kalėjimo ligoninę. A. Ramanauskas ir B. Mažeikaitė per kankinimų metus susitiko tik vieną kartą – per akistatą, kurioje partizanų vadas tvirtino, jog veikė vienas ir žmona apie jo veiklą nieko nežinojo. KGB kameroje įvyko ir paskutinis A. Ramanausko pasimatymas su aštuonmete dukra. 1957 metų rugsėjo 24–25 dieną sovietinės Lietuvos „Aukščiausiasis teismas“ A. Ramanauskui skyrė mirties bausmę. Lapkričio 29 dieną paskutinysis partizanų vadas buvo sušaudytas, o jo žmona tą patį mėnesį nuteista 8 metams lagerių.

Atminimas

Kur ilsisi A. Ramanausko-Vanago palaikai, žinoma tik jo budeliams. Partizanų vado atminimą šiandien saugo paminklas Alytuje, koplytstulpis Merkinėje, jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Atkurtos nepriklausomybės laikais A. Ramanauskui buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis ir du Vyčio kryžiaus ordinai.

Dabarties prierašas. Jau seniai vyksta teisminis procesas dėl paskutinio vyriausiojo Lietuvos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos sulaikymo 1956 metų spalio 12-ąją. Spalio pradžioje Kaune vykusiame teismo posėdyje byla, nagrinėjusi buvusių saugumiečių dalyvavimą sulaikant paskutinį Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, ir vėl liko neišspręsta. Baudžiamojon atsakomybėn yra patraukti A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos Birutės sulaikymo operacijos dalyviai – Ilja Vorobjovas ir Jadvyga Kuprėnienė. Vos septynias klases baigęs I. Vorobjovas, Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (tuometinio KGB) Kauno miesto valdybos 7-ojo poskyrio leitenantas, tada ėjo 23-uosius metus. Pagal išvakarėse Nachmano Dušanskio, kuris tuomet vadovavo vienai Lietuvos SSR KGB valdybai, parengtą planą, I. Vorobjovas su kitais saugumiečiais tą naktį budėjo „Poste nr. 1“. Jis buvo įrengtas prie Antano Urbono, A. Ramanausko-Vanago bendramokslio Kauno karo mokykloje, namo Žaliakalnyje, Kampo gatvėje. Tą naktį kartu su juo budėjo ir vos aštuonias klases baigusi 21 metų seržantė Jadvyga Strabikaitė, dabar turinti Kuprėnienės pavardę. Jų abiejų pavardės yra 12 KGB darbuotojų, skatintų už „kruopščiai atliktą darbą likviduojant A. Ramanauską-Vanagą“, kuriam žūties valandą tebuvo 39 metai, sąraše. J. Kuprėnienė teismo posėdžiuose nepasirodo dėl „ligos“ – ji esanti per didelio svorio ir negalinti vaikščioti. Teisme I. Vorobjovas teigia niekada nebendravęs su J. Kuprėniene. Abu kaltinamieji tikina dirbę KGB tik penkerius metus, jokiose operacijose esą nedalyvavę. I. Vorobjovas iki pat pensijos esą dirbo buvusiame Kauno P. Ziberto šilko kombinate pameistriu, o J. Kuprėniene – Kauno radijo gamykloje derintoja. Abiems yra pateikti kaltinimai pagal Baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. (bendrininkavimas) – padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus. Baudžiamasis kodeksas numato, kad genocidas – labai sunkus nusikaltimas žmoniškumui, o jo vykdytojas – tas, kas siekė fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms. Už šį labai sunkų nusikaltimą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Praėjusios savaitės antradienį vėl vykusiame Kauno apygardos teismo posėdyje priimtas sprendimas kaltinamųjų Dzūkijos partizanų vado A. Ramanausko-Vanago suėmimu bylas išskirti į dvi. Toks sprendimas priimtas dėl to, kad kaltinamosios J. Kuprėnienės sveikatos būklė esą neleidžia jai atvykti į kelis iš eilės teismo posėdžius. Nukentėjusiąja byloje yra pripažinta partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Iki 1956 metų ji buvo slapstoma Lietuvos žmonių.

I. Vorobjovo advokatas Vytautas Sviderskis posėdyje teismui įteikė prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis nustatytų, ar Baudžiamojo kodekso punktas, pagal kurį kaltinamas I. Vorobjovas, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Advokato teigimu, I. Vorobjovas buvo gavęs užduotį „būti kažkur prie namo“, kuriame tuo metu slapstėsi A. Ramanauskas, ir stebėti.
Taigi dar laukia ilgas kelias aiškinantis Lietuvoje vykusias išdavystes.

xxiamzius.lt