Apie Rūtos Vanagaitės knygą „MŪSIŠKIAI“ atsiliepimų girdėjome daug: vieniems būtų geriau, kad holokausto žaizdos nebūtų liečiamos, kiti, priešingai, atsidūsta lyg sunkų akmenį nuo širdies nuritinę ir pasirengę kartu su nusidėjėle Tauta melstis ir gailėtis už nuodėmes… Rašytojos knyga įtikina, kaip mūsų tautą dešimtmečius palaikė naivumas, jog tie, nors ir ne visada pasverti, dviprasmiškumai dėl to, kas vyko per holokaustą mūsų Tėvynėje, išliks amžinai neliesti.Noriu pasidalyti keliomis mintimis, kaip skaudžius istorinius įvykius, susijusius su holokaustu, daliai lietuvių teko išgyventi už Tėvynės ribų – Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB) pokaryje.
ŠLB senoji išeivijos karta mums, naujai iš Lietuvos atvykususiems, užaugusiems sovietinio šėtono paunksmėje (S. Geda) aiškino sudėtingas Šveicarijoje pokario metų LB kūrimosi sąlygas, kai jų, pabėgėlių, tarpe nelegaliai slapstėsi lietuviai – holokausto aktyvistai ir Werhmachto karininkai – politiniai nusikaltėliai, kuriems šveicarai privalėjo parodyti kelius į Niurnbergo procesą. Visi šie elementai Šveicarijos pogrindyje buvo subūrę pirmąją lietuvišką organizaciją „Lietuvių sąjunga“ (1949). Įkūrėjas Werhmachto aviacijos pulkininkas slapyvarde Giedrys. Į Sąjungą stengėsi įtraukti kuo daugiau lietuvių. Nors tai ir nepavyko, tačiau pati „Sąjunga“ išsilaikė iki 1951-53-ųjų metų, kol išsisklaidė po visą pasaulį.
Senoji karta garsiai vengė kalbėti apie šią „Sąjungą“, tik pabrėždavo, kad nuo tos pronacistinės „Sąjungos“ šalinosi lyg nuo maro.
Tik 1952 metų vasario 17 dieną suvažiavę iš visos Šveicarijos į Ciurichą karo pabėgėliai pasitvirtino dr. A. Geručio, pagal CH civilinio kodekso(ZGB) reikalavimus sudarytus Statutus, ir Šveicarijoje įkūrė pirmąją teisėtą oficialią Lietuvių bendruomenę(ŠLB).
Deja, po išeivijos mirties, kaip esu rašiusi lietuviškoje spaudoje, ŠLB įkūrimo data išliko neilgai. ŠLB pirmininkė p. Jūratė Jablonskytė-Caspersen, gal neišsiaiškinusi pokarinės politinės painiavos, o gal komjaunuoliškai piktybiškai (?!), ŠLB įkūrimo datą perrašė į 1950-uosius metus, taip Šveicarijos lietuvių bendruomenę apšaukdama įsikūrusia nelegaliai, gal net sutapatindama su Tautai pavojinga pogrindine nacistine „Sąjunga“, kuri 1951 metų pradžioje išleido laikraštį “Šveicarijos lietuvių žinios”, skubėdama paskebti, kad ŠLB įkūrimas menamai įvykęs.
Atstatyti datos nepavyksta iki šiol, nes Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba, o paskui LR URM gina ne išsaugotų archyvinių dokumentų faktus (naujai dar kartą patvirtintus ir LR Istorijos instituto oficialiu raštu 2015 -12-19, o teisina jų klastotoją p. J. Caspersen, kuri, beja, pati yra PLB valdyboje.
LR politikams reikia priminti ir tą faktą, kad, kai 1949–1951 metais Šveicarijos vyriausybės saugumo tarnybos paleido „Sąjungos“ narių išvarymo iš šalies mechanizmus, šiuos asmenis ėmėsi gelbėti prieškario LR Ciuricho konsulato vecekonsulas Stepas Garbačiauskas, išduodamas jiems sufabrikuotas asmens pažymas svetimomis tapatybėmis… Dėl to, užjūriuose dingę, jie be vargo gavo naujus asmens dokumentus. Kadangi Šveicarija buvo vienintelė šalis Europoje, kuri nekonfiskavo prieškario Ambasados ir Konsulato turto, todėl S. Garbačiauskas valdė konsulato archyvus, žymas, aktus, antspaudus ir t.t. (žr. buv. ambasadoriaus dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013).
Įdomu, kad tokius žmonijai nusikaltusių elementų tapatybių klastojimus konsulas atliko ne už dyką: kiekvienas, įsikūręs užsienyje, iki gyvos galvos privalėjo siųsti atsilyginimą doleriais Schweige Geld (pinigus už tylėjimą). Visų nusikaltusiųjų tikros ir pakeistos pavardės konsulo Garbačiausko buvo kruopščiai suregistruotos ir iki jo paskutinio šeimos nario- dukros Ritos Garbačiauskaitės mirties, užrakintos asmeniniame stalčiuje. Garbačiauskui mirus, „schweige Geld biznį“ tuo pačiu būdu (t.y. registruotuose pašto vokuose iš užsienio gaudama grynais) sėkmingai iki mirties tęsė dukra Rita Garbačiauskaitė, kuriai, neturinčiai jokio išsilavinimo ir specialybės, tai buvo puikus pragyvenimo šaltinis visą okupacijos ir dar dešimtmetį atgimusios Lietuvos metų.
Kai R. Garbačiauskaitė 2010 metais mirė, visą konsulato archyvą J. Caspersen pasistengė pasiimti sau, nesvarbu, kad ponia Rita Ciuricho miesto daktarų komisijos jau porą metų buvo pripažinta neveiksnia ir J. Caspersen parašyti testamentinį įgaliojimą neturėjo juridinės teisės.
Nors dėl šio nusikaltimo pilietiškai susipratę emigrantai ne vieną kartą kreipėmės į LR prezidentę p. D. Grybauskaitę bei LR URM p. L. Linkevičių, jokio teigiamo rezultato iki šiol nėra.
2013-07-04 URM rašte Nr.(26.11.)3-4823, pasirašytame p. Gintės Damušytės (Damušis),sakoma: “…LR URM renka užsienyje esantį dokumentų paveldą, tarp jų ir pokario archyvus ir stengiasi susigrąžinti į valstybės archyvus Lietuvoje.”
Tačiau iki šiol neaišku, kodėl ŠLB archyvų LR URM p. L. Linkevičiui nereikia grąžinti į valstybės archyvus?