Kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės (toliau -ŠLB) valdybos pirmininkė (1999-2006), keliuose savo straipsniuose rašiau, jog yra pagrindo įtarti, kad dabartinė ŠLB vadovė J. Caspersen piktybiškai siekia originalius išeivijos archyvų dokumentus „perskaityti“ sovietinės propagandos šešėlyje.Ji užsispyrusiai skelbia visam lietuviškam pasauliui suklastotą archyvų variantą, pagal kurį teigiama, kad įkurdami Šveicarijos konfederacijoje (CH) oficialią ŠLB, išeiviai nesilaikė Lietuvių Chartijos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Konstitucijos (1949), reikalaujančios laikytis gyvenamos šalies įstatymų. Tai netiesa, nes tautiečiai-karo pabėgėliai, vadovavosi CH civiliniu kodeksu (ZGB;str.54), kuris reikalauja turėti įstatyminį Statutą. Be vienbalsiai patvirtinto Statuto, LB buvo laikoma NELEGALIA.
1950 m. rugpjūčio 20 d., Ciuriche įvykusiame pirmajame karo pabėgėlių susirinkime lietuviai Statuto dar neturėjo. Jis buvo tik rengiamas ir su CH vyriausybe derinamas. Tai aiškiai atspindi to susirinkimo protokolas.
Tikrąją teisinę ŠLB įkūrimo datą – 1952 m. vasario 17 d., nuo kurios patvirtinimo ŠLB oficialiai veikė visus 50 okupacijos metų, J. Caspersen pakeitusi į 1950 m. rugpjūčio 20 d., suklastojo istorinį išeivijos veiklos faktą. Klastotės išvados: lietuviai – karo pabėgėliai – ŠLB įkūrė nesilaikydami Tarptautinės konvencijos įstatymų, t.y., NELEGALIAI.
Tai visiškai nepriimtina. Tai gyva propaganda.
Visos J. Caspersen pastangos perrašyti išeivijos istoriją yra pasmerktos žlugti jau vien dėl to, kad neįmanoma suderinti tai, kas nesuderinama – t.y. dviejų skirtingų Lietuvos piliečių likimų: sovietų nuskriaustųjų išeivių ir okupantų/kolaborantų požiūriai niekada nesutaps. Yra brutaliai peržengti ne tik dalykiniai/politiniai, bet ir žmogiškojo padorumo principai, nes klastotė atlikta po ŠLB išeivių – ŠLB kūrėjų, mirties.
Teisinę ŠLB įkūrimo datą atstatyti nepavyksta iki šiol, nes p. L. Linkevičiaus vadovaujamos ministerijos užsienio lietuvių skyrius nepajėgus suvokti tarptautinės konvencijos įstatymų… Pono L. Linkevičiaus išeivijos istorijos visišką nesuvokimą rodo eiliniai analfabetiški atsirašinėjimai į mūsų prašymus atstatyti istorinį teisingumą.
Štai 2018-01-24 d. gautame LR URM Rašte Nr (26.1.1)3-324), pasirašytame URM viceministro p. N. Germano, akis bado nekompetencija, politinis neraštingumas ir pilietinė degradacija, sprendžiant nusikaltimus išeivijos istorijoje – t.y., neleistinus archyvų klastojimus. Rašte ponas viceministras sapalioja apie kažkokį konfliktą, kurį reiktų nagrinėti dabartinės PLB valdybos konferencijoje. K
odėl viceministras sukuria kažkokį konfliktą, kurio visai nėra?
Juk į konferenciją apginti savo garbę ir pareikalauti teisingumo neateis nė vienas seniai miręs išeivis! Kodėl senosios teisinės datos sugrąžinimas į bendrą Lietuvos istorijos aruodą vadinamas kažkokiu konfliktu ir pavedamas spręsti PLB valdybai, kurios nė vienas narys net nebuvo gimęs, kai ŠLB buvo kuriama (1952-02-17d.)? Ką jie gali paliudyti, ir ką nuspręsti už mirusius?
Iš tikrųjų išeivijos istorijos klastojimai turėtų ypatingai rūpėti URM ponui ministrui! Kaip pavadinti tokį abejingumą, kai ciniškai ignoruojant įstatyminius faktus, 10 metų šaudoma į tuos pačius vartus, piktybiškai kratomasi tiesioginės atsakomybės už nedovanotiną politinę klaidą, pasmerkiant išeiviją?
Kai naujoji ŠLB pirmininkė p. J. Caspersen užsimojo keisti ŠLB įkūrimo datą, brutaliai iškreipiančią istorinę tiesą, tvirtindama, kad ŠLB buvo įkurta nelegaliai, jokios motyvacijos nebuvo, o tikslai liko nesuprantami. Nei LR URM, nei LR Prezidentūra, nei PLB valdyba tų tikslų niekada net nemėgino pasiaiškinti.
Kodėl:
1. Ar tai buvusių aktyvių komjaunimo sekretorių būrelio užmojai tęsti “reikšmingą” sovietinę veiklą prieš “buržuanacionalistus “?
2. Ar vis dar rusenanti komjaunuoliška neapykanta menamiems sovietinės „tėvynės išdavikams“ – t.y. mirusiems išeiviams?
3. Ar siekiama apie istorines tiesas nenutuokiančių minioje susirinkti sau „pigios šlovės balų“, pasirodant visažiniais archyvų „tyrinėtojais“, kai iš tikrųjų yra tik besimaskuojantys pseudopatriotai?
Kas be ko, Tėvynės išlaisvinimo iš okupacijos veiklą išeivijos istorijoje galime atkurti tik pagal išlikusius originalius išeivių archyvus, iš kurių aiškiai matyti, kad Šveicarijos lietuviai išeiviai 50 metų išliko tvirtu tautiniu branduoliu.
Šiandien ŠLB patriotai turėtume nulenkti galvas istorikui publicistui Juozui Brazauskui, kruopščiai parengusiam ir išleidusiam knygą “Šveicarų ir lietuvių pėdsakais” (2020), kurioje išeivijos istorinių nuopelnų faktai akivaiziai suguldomi į nusipelniusų Tautos istorijai piliečių garbingos atminties tautiškąjį panteoną.
ŠLB išeivijos sąmoningumas, tautinis susipratimas, pagarba ir pilietinė atsakomybė nuo pat pirmųjų žingsnių – 21 amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje įkūrus ŠLB, iki paskutinio šios kartos nario išėjimo Amžinybėn, verti aukšto tautinio įvertinimo. 50 metų jie saugojo ir gynė nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo idealus ir visą savo veiklą skyrė išsilaisvinimui iš okupacijos. Prof. J. Ereto straipsniuose išsakytos mintys apie tai, kaip emigracinė tremtis lietuvio tautinę dvasią gali tik sustiprinti – karo pabėgėliams lietuviams gimdė ryžtą, naujus siekius kovoje prieš okupantą, siaubiantį gimtąjį kraštą ir jame likusius jų tėvus, brolius, seseris…
Visi patriotiniai tautiniai darbai buvo atlikti oficialios teisinės ŠLB kūrėjų (1952-02-17d.), vienbalsiai priimtų STATUTŲ šviesoje, ir jų patriotiško įdirbio niekas neturi teisės pakeisti.
Tačiau dabar, matant p. L. Linkevičiaus kitų atsakingų LR institucijų „sprendimus“, kyla tikrai neretoriniai klausimai:
1. Kam reikalingas URM skyrius, kuruojantis išeivijos istorinės veiklos išlikimą ir dabartinių emigrantų veiklą užsienyje?
2. Kokių tikslų siekia ministras p. L. Linkevičius kartu su PLB valdyba?
Šveicarija