Jūratė Laučiūtė. Apie Liudvikos Pociūnienės „vertybes ir niekšybes“

Jūratė Laučiūtė. Apie Liudvikos Pociūnienės „vertybes ir niekšybes“

Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

Atsitiko taip, kad feisbuko prižiūrėtojas užblokavo mane, aiškindamas: „Negalite skelbti įrašų ir komentuoti 3 d. Pakartotinai pažeidus bendruomenės standartus paskyrai gali būti taikomi papildomi apribojimai“.

Kad man neliktų neaiškumų, už ką esu nubausta, „prižiūrėtojas“ paslaugiai pacitavo mano tekstą, kuris susilaukė tokio „aukšto“ įvertinimo.

Cituoju jį ir aš, kad ir kitiems skaitytojams nebeliktų neaiškumų:

„Susidomėjusi ir šiek tiek nustebusi skaičiau pirmąją šio straipsnio dalį, atpažindama joje tą L.Pociūnienę, kurią kažkada gerbiau, bet kuri pastaraisiais metais neatpažįstamai pasikeitė.

Deja, pasirodė, jog intelektuali pradžia buvo tik gudrus ėjimas privilioti skaitytoją tam, kad įbruktų jam eilinę porciją agitacinio, propagandinio kratinio vardan netradicinės šeimos įteisinimo. Betgi aiškėja, jog net ir tokiai miklialiežuvei, kaip L. Pociūnienė, sunku buvo surasti bent kiek logiškesnius argumentus pagrįsti tam, kas svetima SVEIKAI žmogaus prigimčiai. Politikė mėgina įpiršti skaitytojui „geros homoseksualios šeimos“ idėją, remdamasis tuo, kad… toli gražu ne visos heteroseksualios šeimos yra tobulos, ir kad heteroseksualioje šeimoje užaugo rusiškieji monstrai, šiandien siautėjantys Ukrainoje. Tačiau nereikia būti nei „akademiku“, nei egzistencijos problemose ne vieną pūdą druskos sugraužusiu filosofu. Pakanka būti tikrąsias vertybes nuoširdžiai išpažįstančiu žmogumi, kad į panašias spekuliacijas šeimos klausimais atsakytum paprastu klausimu: „Madam, o kokiose šeimose užaugo tie didvyriai, tie narsumo ir pasiaukojimo stebuklus pasauliui demonstruojantys Ukrainos gynėjai, vyrai ir moterys? Gal jūs sakysite, kad homoseksualiose?“

Manau, kad nors beveik visus padorumo atvarslus vardan įsitrynimo į politiką yra paleidusi ponia Pociūnienė, iki šitokio melo net ir ji dar nėra „priaugusi“. Žmonijos laimei, Ukraina liudija, kad „tradicinė“ šeima, kurioje, deja, kartais trūksta ir šio, ir ano, ir sutarimo tarp tėvų ir vaikų, visgi PATI SAVAIME tebėra VERTYBĖ“.

Tai tiek to mano „nusikaltimo“. Nežinau, kuri mano atsako dalis taip nepatiko feisbuko cenzoriui. Užtat galiu pacituoti tą L. Pociūnienės straipsnio dalį, kuri išprovokavo manąjį atsaką:

„Ir tada kyla klausimas, ar tokia „tradicinė“ šeima, kurioje trūksta paprasčiausios atjautos, pati savaime yra vertybė? Karo kontekste šis klausimas įgyja išties dramatišką skambesį. Galime klausti, kokiose šeimose išaugo monstrai, kurių siautėjimo laikinai okupuotose Ukrainos vietovėse pėdsakai sukėlė visuotinį civilizuoto pasaulio pasibaisėjimą? Pagal visus formalius požymius tai – „tradicinės“ šeimos. O pagal turinį – tai šeimos, kuriose vaikai kasdien mato žeminamą, kartais net prievartaujamą motiną; kuriose retai matomas blaivus tėvas, o keiksmažodžiai sudaro mažne pusę viso nuolatinio leksikono. Klausimas, kokia tokios šeimos vertė?“

Ar mano atsakas į šitą klausimą apie „tokios šeimos“ vertę kritiškas? Taip. Ironiškas? Na, gal ir ne be to. Bet jei palygintume su R. Valatkos ar A. Užkalnio viešai, o ne kuklioje feisbuko paskyroje skelbiamais tekstais, manasis – tai tik drovuolės iš provincijos vapėjimai…

Natūraliai kyla klausimas: nuo kada normali kritika, be keiksmažodžių, be pasityčiojimų, net be epitetų „fašistai“, „kirmėlynas“ ar „šunauja“ Lietuvoje nebeatitinka „bendruomenės standartų“?

Beje, senokai nedalyvavau tuose akademinės bendruomenės posėdžiuose, kuriuose yra analizuojami jaunų ir nelabai jaunų mokslininkų darbai ir kur sprendžiama, kokio mokslinio laipsnio nusipelno jų autoriai. Negi ten oponuojantys asmenys šiandien apsieina be kritikos, skleisdami vien liaupses? O aš kaip tik tokiuose posėdžiuose galandau ir šlifavau savo pastabų formą ir turinį, nes teko oponuoti ne vienam magistro ar daktaro laipsnio siekiančio autoriaus darbui. Ir manęs nė karto nė viena Mokslo Taryba nediskvalifikavo.

Savo straipsnį ponia L. Pociūnienė baigia iš pirmo žvilgsniu lyg ir teisingu raginimu: „Labai svarbu priimant svarbius sprendimus vadovautis tiesos pažinimu, o ne išgalvotomis ar netgi ir tikromis baimėmis“.

Bet pati autorė elgiasi lyg tas pakelės stulpas, kuris rodo kelio kryptį, bet pats tuo keliu neina. Nes nenurodo, kokiais tyrimais, kokiais faktais paremtas jos apibendrinimas apie Ukrainoje kariaujančių karių šeimas, teigiant, jog tai tokios šeimos, „kuriose vaikai kasdien mato žeminamą, kartais net prievartaujamą motiną; kuriose retai matomas blaivus tėvas, o keiksmažodžiai sudaro mažne pusę viso nuolatinio leksikono“.

Atsiprašau, kad kartojuosi, bet aptariamai temai tai labai svarbus apibendrinimas, nes būtent juo, ir tik juo paremtas L. Pociūnienės provokacinis klausimas apie tai, kokia tų  – heteroseksualių – šeimų vertė, o atsakymas jau iš anksto pasufleruotas: vertė tokia žema, kad būtina kuo greičiau tokias šeimas pakeisti ar bent jau „pagerinti“  homoseksualių porų šeimomis.

Belieka tik apgailestauti, kad kažkada intelektualia laikytos moters šiandien nuo primityvaus manipuliavimo nesustabdo elementarus žmogiškas padorumas, ir didžiausioji XXI a. Europos tragedija jos (kaip ir jos bendraminčių) rankose tampa tik dekoracijomis tapatybėje pasimetusios ir vien savo malonumais besirūpinančios mažumos spektakliui apipavidalinti.