Aktualijos

Justina Gafurova. Atimtas Tautos balsas

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read

paulauskas arturas  Lietuvoje iš Tautos suvereno galia atimta jau seniai. Štai politikams nusprendus įteisinti dvigubą pilietybę, referendumą jie ketina prastumti bet kokia kaina. Nors iki šiol visos iniciatyvos, lengvinančios galimybę patiems piliečiams surengti referendumą, būdavo marinamos metų metus. Pavyzdžiui, siūlymas 300 tūkst. piliečių parašų iniciatoriams leisti rinkti ne 3, o 6 mėnesius Seimui buvo pateiktas dar 2013 m. Įstatymui prasibrauti į posėdžių salę prireikė 3 metų.– Jūsų siūlyti Referendumo įstatymo pakeitimai įsigaliojo tik 2016 m. Kodėl vargti reikėjo taip ilgai? – „Vakaro žinios“ paklausė įstatymo projekto autoriaus, buvusio Seimo nario Artūro Paulausko.

– Visgi tai laikau mažyte pergale. Po ilgų stumdymų galiausiai parašų rinkimo laikas įstatyme buvo padidintas, taip pat mano iniciatyva buvo įteisinta galimybė parašus rinkti elektroninėmis priemonėmis. Šiam siūlymui nereikėjo Konstitucinio Teismo išaiškinimo, nes šios įstatymo dalys reguliuojamos tik Referendumo įstatymo. Įstatymą galima keisti nekeičiant Konstitucijos.

Be to, tai buvo tik mažoji dalis daugybės mano siūlymų. Mano viena pagrindinių krypčių politikoje visuomet buvo visuomenės aktyvumo didinimas. Tam aš teikiau daugybę pasiūlymų. Netgi siūliau, kad rinkėjai turėtų teisę panaikinti Seimo nario mandatą. Bet visi siūlymai įstrigdavo ilgiems svarstymams.

– Kodėl šie siūlymai nesužavėjo kolegų?

– Matyt, Seimo nariams nėra noro suteikti piliečiams daugiau galimybių reikšti savo nuomonę, kurios būtų adekvačios ir įtvirtintos įstatymu. Dabar kelių Seimo narių pateiktas siūlymas keisti tvarką, pagal kurią referendumas laikomas įvykusiu. Norint ją pakeisti, reikia keisti Konstituciją. Tai nėra geras dalykas. Žmonės, kurie kūrė Konstituciją, sąmoningai uždėjo saugiklius, kad tam svarbiausi Konstitucijos straipsniai nebūtų keičiami. Už tokią Konstituciją nubalsavo žmonės. Manau, atsisakyti normos, kuri nurodyta prie svarbiausių Konstitucijos straipsnių, būtų neteisinga.

– 300 tūkst. rinkėjų parašų referendumo organizavimui Lietuvos istorijoje buvo surinkta tik du kartus. Regis, tai jau aiškus signalas, kad skaičius yra sunkiai pasiekiamas?

– Taip ir yra. Aš buvau teikęs siūlymą sumažinti parašų skaičių, nes dabartinis 300 tūkst. – yra labai didelis. Tačiau šį siūlymą eilinį kartą numarino Julius Sabatauskas. Taip pat siūliau sumažinti parašų skaičių, kuris reikalingas norint piliečiams pateikti įstatymo projekto siūlymą Seimui. Šis skaičius iki šiol liko 50 tūkst. parašų.

Referendumo pagrindinė problema – reikalingas parašų kiekis – taip ir liko neišspręsta. Akivaizdu, kad tokį skaičių parašų surinkti beveik nepavyksta. Daug Lietuvos žmonių išvykę, reikia atsižvelgti ir į tai. Todėl ir tuomet sakiau, ir iki šiol taip pat manau, kad referendumui ar įstatymo leidybai piliečių iniciatyva reikalingos normos yra mirusios. Jų neįmanoma įgyvendinti.

– 2014 m. Žemės referendumo iniciatoriai, vos pradėję rinkti parašus, buvo imti gąsdinti, kiršinti tarpusavyje. Vėliau iniciatyva dėl lito išsaugojimo buvo tiesiog atmesta. Valdžia entuziastingai priima tik jai palankių idėjų referendumus?

– Taip ir buvo. Lietuvoje daugiausiai yra buvę valdžios inicijuotų referendumų. Bet tai turbūt jau yra kiti saugikliai: Europos Sąjungos teisė, konstituciniai dalykai. Beje, nereikėtų pamiršti, kad valstiečių vadovas buvo žemės referendumo šalininkas. Dėl šios piliečių iniciatyvos buvo priimti saugikliai dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Nors vos laimėjus rinkimus valstiečiams, jie patys padarė pakeitimus ir sumažino saugiklius. Tad dalyvavimas referendume buvo politinės agitacijos elementas, o ne nuoširdus rūpestis. Tokių pavyzdžių Lietuvoje matome prieš kiekvienus rinkimus. Beje, dvigubos pilietybės tema taip pat skamba iš politikų prieš rinkimus.

– Šveicarijoje kasmet rinkėjai kviečiami į kelis referendumus ir valstybė negriūva. Kodėl mūsų valdžia taip bijo išgirsti Tautos nuomonę?

– Tiesą sakant, man sunku atsakyti, bet šią tendenciją pastebėjau nuo tada, kai atėjau į politiką. Tai buvo apie 2000 metus. Didžiųjų partijų politika jau tada buvo tokia, kad visuomenės dalyvavimas nėra pageidaujamas. Todėl ir iniciatyvos stiprinti pilietinę visuomenę nerasdavo pritarimo. Ne tik pritrūkdavo balsų salėje, bet pasigirsdavo ir kategoriški prieštaravimai.

Man iki šiol ši situacija yra galvosūkis. Politikai kaltina visuomenę, kad ši yra pasyvi, bet visi instrumentai visuomenei aktyviai reikšti savo nuomonę yra atimti. O tie, kurie dar bandė tais instrumentais naudotis, nusivylė. Nereikia bijoti referendumų. Jie įrodo, kad žmonių nuomonė svarbi. Neseniai buvo rengiamas balsavimas dėl Lukiškių projekto Lukiškių aikštėje. Žmonės nubalsavo vienaip, valdžia padarė kitaip. Nėra dialogo su visuomene. Tai didina atskirtį tarp žmogaus ir politikų. O ir patiems politikams trukdo būti realiais visuomenės interesų atstovais.

Mes pamirštame, kad suverenas priklauso Tautai. Ji sugeba išrinkti valdžios atstovus. O jau svarbiais klausimais pasisakyti nesugeba? Politikai tam ir renkami, kad atstovautų piliečiams, bet pačiais svarbiausiais klausimais palikime teisę pasisakyti Tautai.

respublika.lt