2018 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Kas tie politikai, kurie ragino apšmeižti a.a. kardinolą Vincentą Sladkevičių ir neleidžia tai pakeisti?“
Visi mums rikiuojami būsimi Respublikos Prezidentai – tikri diplomatai. Tyli, nors popiežių Pranciškų pasitinkame svetainėje www.kgbveikla.lt Lietuvos gyventojų genocodo ir rezistencijos tyrimo centro skelbiamu šmeižtu apie a.a. kardinolo Vincento Sladkevičiaus bendradarbiavimą su KGB. Šv. Tėvas Vilniuje lankysis KGB rūmuose, kuriuose kalėjo ir arkivyskupas Teofilius Matulionis, prieš metus popiežiaus Pranciškaus paskelbtas palaimintuoju. 1956 m. arkivyskupas T. Matulionis suteikė V.Sladkevičiui garbės kanauninko titulą.LGGRTC vadovė T. B. Burauskaitė Seimo valdybai patvirtino, kad kardinolas V. Sladkevičius su KGB nebedradarbiavo. Jos pareigos įpareigoja ją žinoti, kad kardinolas V. Sladkevičius ne tik laimino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį siekti Nepriklausomybės, bet ir tai, kad 25 metus jis buvo tremtyje, kunigams KGB draudė su juo bendrauti. T. B. Burauskaitės atsisakymas Seimo valdybos posėdyje pašalinti šį šmeižtą iš www.kgbveikla.lt patvirtino, kad ji vykdo svetimą purviną valią. Kas tie politikai, kurie, anot jos raštiško patvirtinimo, ragino ją tai padaryti, o dabar neleidžia tai pakeisti?
Rugsėjo 19 d. mįslingą T. B. Burauskaitės elgesį Seimo valdybos pavedimu nagrinės Seimo Istorinės valstybės atminties komisija.
Apaštališkasis nuncijus Lietuvoje JE arkivyskupas Pedro LÓPEZ QUINTANA jau sureagavo į signatarų Bronislovo Genzelio, Zigmo Vaišvilos ir Audrius Butkevičiaus kreipimąsi, vyksta dalykinis bendravimas.
Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, o ir būsimiems mūsų prezidentams vertėtų pasimokyti diplomatijos iš nuncijaus. D. Grybauskaitė, drauge su Lietuvos vyskupų konferencija pakvietusi į Lietuvą Vatikano valstybės vadovą, dėl šios provokacijos prieš Romos katalikų bažnyčią vis tyli, į signatarų Br.Genzelio, A. Butkevičiaus ir Z. Vaišvilos raštus nereaguoja.
Tai – ne diplomatija, o chamiškumas ir nepagarba katalikų bažnyčiai bei Lietuvai. Todėl mes nusprendėme pasinaudoti signatarų statusą nustatančiu Lietuvos įstatymu – teise pateikus signataro pažymėjimą ne tik patekti ir į Prezidento rūmus, bet ir Respublikos Prezidento be eilės būti priimtais. Prezidentei D. Grybauskaitei pranešėme, kad rugsėjo 20 d. 10 val. dėl šio klausimo ateiname pas ją į priėmimą.
Tam, kad geriau suprasti, kodėl mes nusprendėme taip elgtis, verta prisiminti ir signatarų statuso įstatymo priėmimo istoriją bei užkulisius. Ir spekulicijų dėl signatarų bus mažiau. Esu vienas jų. Nors man ne mažiau svarbios ir kitos mano gyvenimo dienos – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės išrinkimas 1988 m. birželio 3 dieną ir 1991 m. sausio 13-osios naktis.
Mes patys, t.y. 1990 m. kovo 11 d. balsavusieji už Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, ne tik save signatarais nevadinome. Apie tai negalvojome. Ir ne mes Kovo 11-ąją paskelbėme valstybine švente.
Pirmasis signataro vardą teisės akte panaudojo a.a. Bronislovas Lubys, kurio vadovaujama Vyriausybė (1992-1993) priėmė nutarimą dėl signatarų statuso, suteikė mums teisę patekti į visas valstybines institucijas ir teisę gauti diplomatinį pasą.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymas buvo priimtas 2003 m. spalio 16 d. Jo priėmimo istorija turi ir savo užkulisius. Apie tokio įstatymo priėmimą diskutuoti pradėta po a.a. signataro Gintaro Ramono, sąjūdiečio iš Joniškio rajono, savižudybės. Po buvusių Sąjūdžio bendraminčių ir kraštiečių nusigręžimo. Gal ne visi jie tyčiojosi iš jauniausio signataro, kuris 1992 m. rudenį sugrįžo į Joniškį iš Vilniaus. Paskutiniajame interviu 1997 m. lapkričio 5 d. trisdešimt penktojo gimtadienio išvakarėse Gintaras kalbėjo apie tai, kaip jį slegia tai, kas šiandien vadinama signataras: “Kai signatarystė prisimenama ne vietoje ir ne laiku, kai nesiseka visuomeniniai, vieši dalykai. Jei ne ji, kai kurie mano gyvenimo momentai būtų vertinami kaip normalaus žmogaus. Tarkim, aš dabar pardavinėju kasetes. Manęs klausia: Kaip tu taip žemai puolei, nusiritai nuo Aukščiausiosios Tarybos nario iki kasečių pardavėjo… Tai slegia… Mane labai žeidžia žmonių požiūris, neva signataras, tai galėjai įsitaisyti kur nors tenai. Laikui einant signataras valstybėje įgis reikšmingesnį statusą.“
Todėl negalima supaprastintai vertinti signataro rentos, atsiradusios 2003 m. spalio 16 d. priėmus signatarų statuso įstatymą. Z. Vaišvila kol kas nepalaužtas, tačiau ir jam nuo 2014 m. rudens gaunama renta (neareštuotas jos minimumas) leido iki šiol atsilaikyti.
2003 m. pradžioje signatarų klubui dar vadovavo prezidentas Zigmas Vaišvila, kanclere buvo Birutė Valionytė, kitais valdybos nariais – Stasys Kašauskas, Virgilijus Kačinskas, Egidijus Klumbys, Romualdas Rudzys ir a.a. Gediminas Ilgūnas. 2003 m. pradžioje įvyko kai kas svarbaus.
Visų pirma, Vilniaus meras Artūras Zuokas viešai paskelbė, kad padarysias viską, kad signatarų pavardės būtų pašalintos iš istorijos vadovėlių. R. Rudzys klubo valdyboje pasakė, kad turime sureaguoti.
Antra aplinkybė. 2003 m. sausio 13-osios išvakarėse Lietuvos radijas kalbino signatarus Kazimirą Danutę Prunskienę ir Audrių Butkevičių. Baigdamas 2003 m. sausio 13-osios iškilmingą Seimo posėdį signataras Kazys Saja, naudojant tarybinę terminologiją, savo kalba „davė ryžtingą atkirtį“ Vytauto Landsbergio skriaudėjams. Po šios, mano manymu, labai neskanios K. Sajos kalbos Seimo Kovo 11-osios salėje buvo mirtina ir labai nejauki tyla. Posėdis baigėsi, išsiskirstėme tylomis.
Signatarų klubo valdyba penkis vakarus svarstė ir vieningai nutarė bei viešai paskelbė kreipimąsi į kolegas signatarus. Kad kalbėdami viešai pirmiau pagalvotų, o po to kalbėtų. Signataro statusas – tai ne tik teisės, bet, visų pirma, ir atsakomybė. Kreipėmės ir į Seimo valdybą, kviesdami paskelbti Aukščiausiosios Tarybos laikinųjų komisijų dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių (1991 m. sausio 13 d. įvykių) tyrimų medžiagas. Teskaito visi šių tyrimų nustatytus faktus ir tesprendžia, kuris signataras teisesnis. Manėme, kad valstybė dėl to nesugrius. Ir kai kas paaiškėjo.
Po kelių savaičių Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas signataras Česlovas Juršėnas sustabdė mane: “Zigmai, blogai.“ Klausiu, kas nutiko? Č. Juršėnas: „Medžiagos, kurias prašote paskelbti, dingusios“.
2003 m. kovo 10 d. vyko signatarų klubo ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas. Prieš susirinkimą klubo nariais tapo ir bene visi „landsbergininkai“, kurie iki tol dievagojosi niekada nestosią į jų taip vaidintą „raudonųjų klubą“. Į klubo susirinkimą atėjo kaip niekad daug narių – ir „kairė“, ir „dešinė“, ir kiti. Susirinkimas truko pusvalandį. Diskusijų nebuvo, tik beveik vieningai pakeista klubo valdyba, prezidentu išrinktas signataras Romas Gudaitis.
Apkaltinti buvome klubo lėšų iššvaistymu. Mat už surinktas lėšas klubas buvo nupirkęs Jokūbavo vidurinėje mokykloje buvusį a.a. direktoriaus butuką ir perdavęs jį mokykloje veikiančiam Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio muziejui prasiplėsti. A. Stulginskis Jokūbave gyveno nuo 1927 m. iki 1941 m. Mūsų, tokių nenaudėlių, sudarytą sutartį su Jokūbavo mokykla nauja klubo valdyba nutraukė.
Tačiau pats įdomumas prasidėjo iškart po susirinkimo Seimo restorane. Tada dar buvo ten galima išgerti ne tik kavos, bet ir alaus. Priėjo prie manęs vienas rimtas landsbergininkas ir tarė: „Ar žinai, kodėl tave nuėmėme?“ Atsakiau, kad žinau, o detalės nedomina. Nustebino pašnekovo atvirumas: „Tai žinok! Visa medžiaga yra pas mus. Išvežta Landsbergio nurodymu, ir niekas jos negaus!“. Ką gi, supratau. Tik, ar ne laikas, mielieji, ją grąžinti!? Tautai. Kad nebūtų toliau spekuliuojama versijomis, naudingomis, visų pirma, kolaborantams. Ir Rusijai, be kita ko. Esu viešai pasakęs, kad liudydamas prokuratūrai ir pavardes, ir kitas aplinkybes patvirtinsiu. Vis dar laukiu šaukimo į prokuratūrą.
Kai ką apie tai žinojo ir signataras, buvęs Ministrės Pirmininkės pavaduotojas Romualdas Ozolas. Nespėjau a.a. Romualdą įtikinti sudėti draugėn jo ir mano žinias apie 1991 m. sausio įvykius ir jas paskelbti.
———–
Tačiau signatarų statuso įstatymas priimtas ir veikia. Ponai ir ponios, jį teks vykdyti. Ir man, ir jums. Ir vidaus reikalų ministrui Eimuntui Misiūnui, kuris antras mėnuo nepriima manęs dėl to, kad nežino, ką atsakyti į klausimą, kodėl į mano spaudos konferencijas Seime Vadovybės apsaugos departamento nurodymu neįleidžiama dalis dalyvių ir pranešėjų. Sunku ministrui, kaip buvusiam teisėjui, paaiškinti, kad „neigiama“ informacija apie šiuos asmenis yra pagrindas net metus jų neleisti į Seimą. Ir sutapk taip – iki būsimų Respublikos Prezidento rinkimų.
Signataro statusas leidžia Seime organizuoti spaudos konferencijas. Dėl mano spaudos konferencijų emocijų netrūksta. Jei šios spaudos konferencijos tokios nerimtos, tai kodėl toks dėmesys joms? Manau, kad dėl to, jog jas ne tik tiesiogiai transliuoja Seimo TV ir interneto svetainė www.seimas.lt. Jos iškart įkeliamos į youtube kanalą. Seimo TV jas kartoja vakare ir savaitgaliais. Savo nuožiūra jas transliuoja ir kabelinės TV, šią informaciją gaunančios iš Seimo TV.
2013-09-12 d. signataro Z. Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime „Prezidentės biografijos metamorfozės: kolaboravimas ar lojalumas atkurtai Lietuvos Respublikai?“ paskelbiau, kad keipiausi į teismą dėl Prezidentės D. Grybauskaitės neveikimo – neatsakymo į mano prašymą atsakyti į klausimus dėl jos biografijos klastojimo. Po šios spaudos konferencijos pratrūko signataras, 2003 m. man paaiškinęs, kad Seimo archyvai pasisavinti (reikėtų sakyti – pavogti) Landsbergio nurodymu. Jis kolegoms signatarams (ir man) parašė laišką „dėl Zigmo spaudos konferencijų“. Pacituosiu jį: “…nesigilinant į Zigmo spaudos konferencijų turinį, akivaizdu, kad jis asmeniniais tikslais naudoja singataro statusą arba kiti naudojasi juo. Iš esmės tai paliečia mus visus. Jau matome siekius keisti įstatymą, keisti mūsų padėtį, materialinę irgi. Suprantu, kad Zigmui, ko gero, gerai finansuojamam, tai nėra svarbu, bet taip elgtis nėra dora. Nėra dora naudotis… Seimo paslaugomis… Kokius ypatingus globėjus turi Zigmas, naudodamasis signataro statusu savanaudiškiems tikslams ir tuo pačiu iš esmės kenkdamas kitiems signatarams? Ar nėra kitų būdų “skelbtis”, ar nėra kitų vietų?”
Drąsusis signataras tokiu būdu nusprendė užčiaupti Zigmą ir apginti V. Landsbergio Lietuvai primestą Prezidentę. Administracinis teismas taip pat apgynė Prezidentę – pats nusprendė pakeisti Z. Vaišvilos skunde nurodytą atsakovę Prezidentę į Prezidento kanceliariją. Įstatymas neleidžia tai daryti, jei nesutinka pareiškėjas, t.y. Z. Vaišvila. Bet teismas tai padarė ir dar nutarė, kad Prezidentė D. Grybauskaitė vienintelė Lietuvoje turi teisę neatsakinėti į raštus. Nusipelnė. Vis tik Rusijos valstybės paslaptis! Todėl ir meluoti galima ir teismui, ir viešai skelbiamoje Prezidentės biografijoje, kad po LKP atsiskyrimo D. Grybauskaitė įstojo į savarankišką LKP, o ne liko M. Burokevičiaus vadovaujamoje LKP ant TSKP platformos.
Popiežius Jonas Paulius II, 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, pavadino Lietuvą valstybe-simboliu, kuris ragina derybų keliu ieškoti išeities iš visų kitų žemyną draskančių konfliktų, teikiant pirmumą teisės, taikos ir žmogiškojo orumo vertybėms: „Didžiųjų valstybių interesai niekada neturi priversti mažos valstybės tapti svetimos galios satelitu arba atimti iš laisvos tautos valią pačiai nuspręsti savo likimą.“
Kaip greitai ir kaip toli Lietuva per 25 metus nutolo nuo popiežiaus Jono Pauliaus II įvertinimo!..
Ir pasikvietė mūsų Prezidentė – kolaborantė popiežių Pranciškų, kad “padidinti Lietuvos visuomenės vertybinius aruodus.”
Kas bus naujoji mūsų „viltis“ ar „pranašas“?