„Jei laisvė iš viso ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę žmonėms pasakyti, ko jie nenori girdėti“ (George Orwell „1984-ieji“)
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas Vaišvila. Eltos archyvo nuotr.Pragyvenome 30 metų po Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės išrinkimo. Pakalbėkime apie tai, ko iki šiol vieni kitiems nesakėme. Tai, ką ir išgirsti reikia mokėti, būti tam pasiruošusiam. Dėl šio nesikalbėjimo sumokėjome didelę kainą – atsidūrėme dar prie vieno tautos išsivaikščiojimo ir valstybės praradimo slenksčio.
Nepaisant sudėtingo Atgimimo kelio ir grėsmių, klystkelių, man, LPS iniciatyvinės grupės nariui, tai buvo gražiausias ir nuoširdžiausias gyvenimo metas. Mes nuoširdžiai darėme tai, kuo tikėjome, tikėjome vienas kitu ir tikėjome Lietuvos žmonėmis. Ir buvome visapusiškai laisvi. Jūs patikėjote mumis, Sąjūdžio žmonėmis, ir drauge taikiai, neįtikėtinai greitai pasiekėme tai, ką sunku buvo ir įsivaizduoti – Nepriklausomą Lietuvą. Nuoširdi Jums padėka už šį didžiulį pasitikėjimą, bendrą darbą. Ir atsiprašymas, nes ir mes turime jausti ir prisiimti atsakomybę dėl to, kad padarėme ne viską, ką galbūt galėjome padaryti. Rašau savo vardu, bet jaučiu, kad bendraminčių yra daug.
1988 m. spalio 23 d. LPS Steigiamasis suvažiavimas Geros Valios Pareiškimu Lietuvai skelbė: „Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą.“ Buvo sunku, tačiau žinojome tikslą. Ir todėl sukrėtimų dienomis, dar neturėdami visų teisinių Tautos atstovavimo galių, 1988 m. lapkričio 20 d. skelbėme Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausiosios jos teisės, kad tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus, kad tol, kol šis principas netaps teisine norma, jis turi būti kiekvieno asmeninė nuostata, kad nuo šiol Lietuvoje bus gerbiami tik tie įstatymai, kurie nevaržo Lietuvos nepriklausomybės, kad mūsų nepriklausomybę pažeidžiančių įstatymų nevykdymas gali užtraukti juridinę atsakomybę, bet nepažeidžia doros.
Tačiau kaip mes pradėjome elgtis, atgavę teisę patys spręsti?
Romualdo Ozolo iniciatyva išleista nuoširdžios ir mūsų visų ateitimi sirgusios Atgimimo metraštininkės Reginos Kalindraitės, stebėjusios ir fiksavusios įvykius iš šono, knyga. Pranašiška buvo jos nuomonė 1990 metų naktį iš kovo 10 d. į kovo 11 d., 0 val. 50 min.: „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V.Landsbergį (LPS kandidatas) ir A.Brazauską (LKP kandidatas). Be reikalo V.Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A.Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V.Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“ (Regina Kalindraitė. Sąjūdžio bylojimai / 1989-1992 metų užrašai, Vilnius 2008, 414 psl.)
Konfliktas vyko, ir vyko ne tik šių dviejų asmenų ar Sąjūdžio ir komunistų partijos konfliktas. Susitelkę buvome tik dėl Kovo 11-osios Akto.
Per ilgai mes buvome pasidalinę į šias dvi Lietuvas. Kovojome tariamas kovas tai su komunistais, tai su KGB-istais, tai su radikalais, tai su marginalais. Ir nematėme svarbiausio. 1989 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos televizijos „Atgimimo bangos“ laidoje po grėsmingo rugpjūčio 26 d. TSKP CK pareiškimo dėl „Baltijos kelio“ LPS iniciatyvinės grupės narys poetas Justinas Marcinkevičius taip apibūdino mūsų visų pilietiškumą: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“ Štai šios kovos ir nebekovojome. Todėl nesistebėkime kaskart vis akiplėšiškiau besielgiančia mūsų valdžia.
Kada ir kodėl pradėjome keistis, atsisakyti Sąjūdžio principų, savo žodžio?
1988 m. lapkričio 20 d. skelbėme Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą, o po penkių dienų Sąjūdžio Seimo taryba išrinko savo pirmininką, kurio pareigybės įstatuose nebuvo. Šiandien galima būtų pasakyti paprastai – turėjome nekreipti dėmesio į grėsmingą ir Sąjūdžio Seimo tarybą suskaidyti bandantį L.Kapeliušno straipsnį „Izvestijų“ dienraštyje, turėjome laikytis įstatų. Šiandien ir mes taip lengvai pasakytume. Kremliaus profesionalai tuo mus suskaldė, pirmininko pareigas patikėjome tam, kurį užpuolė L.Kapeliušnas, prieš tai net gyręs Sąjūdį. Po šio žingsnio pirmojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo išvakarėse Vytautą Landsbergį šiose pareigose turėjo keisti Romualdas Ozolas. Rašytojų sąjungoje vykusiame Tarybos posėdyje V.Landsbergis paskelbė žinią apie R.Ozolo vadovaujamo „Atgimimo“ savaitraščio finansinius veiklos pažeidimus, dėl to buvo sudaryta komisija. Komisija, kurios nariu buvau, ne ką surado. Tačiau Tarybos sprendimas, kad po pusmečio Tarybos pirmininką V.Landsbergį keičia R.Ozolas, taip ir liko neįgyvendintas. Taip ir pasiekėme Kovo 11-ąją. Šiandien ir mums tai atrodo paprasta. Tada tai nebuvo taip paprasta.
Nepakeistas Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis, naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. Sąjūdžio bendražygių ir Stasio Lozoraičio vargais negalais įtikintas skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, nelaukiant kovo 12 d. prasidedančio neeilinio III TSRS liaudies deputatų suvažiavimo pradžios, Lietuvos žmonių akyse ir sąmonėje tapo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo simboliu. Šis simbolis, deja, kaskart veikloje vis dažniau matydavo tik save. Kaip šiandien mato tik savo šeimos dinastiją. Visi kiti ir visa kita yra tik įrankiai. Ir Lietuvos žmonės, ir pačios Lietuvos atidavimas kuriamai Europos Sąjungos federacijai.
Lietuva skaudžiai moka už Nepriklausomybės atkūrimo simbolio neįgyvendintas prezidentines ambicijas. Tie, kurių nuomonė nesutapo su jo nuomone, buvo paskelbti Tautos „priešais“. Visų pirma, Justinas Marcinkevičius. Visuomenė per mažai žino ir apie Stasio Lozoraičio, Romualdo Ozolo likimus. Tam panaudoti ir tebenaudojami reto koktumo metodai. Ir KGB korta, prieinama tik „išrinktiesiems“. Šiemet ji krito ant mirusiųjų kardinolo Vincento Sladkevičiaus, Donato Banionio, Sauliaus Sondeckio.
Mes laiku nepasipriešinome ir jo įvykdytam Sąjūdžio vardo užvaldymui bei savanaudiškam jo panaudojimui daryti įtaką Lietuvos žmonių sąmonei. Mes pamanėme, kad tikslas – Nepriklausomybė – pasiektas, valstybė pripažinta, ir mes galime dirbti savo darbus.
Neaptarinėsime užsakymų teroristiniams aktams, nevykėlišką bandymą pastūmėti savanorius į perversmą valstybėje, „Mažeikių naftą“ ir kitas Sąjūdžio vardu ir balsų dauguma Seime pridengtas aferas. Pats didžiausias nuopuolis – moralinis. Tai padeda suvokti ir 1926 bei 1940 metų įvykius Lietuvoje.
V.Landsbergis mūsų visų vardu pasirašė 1992 m. spalio 25 d. Tautos priimtą mūsų Konstituciją.
Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių ir 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos plebiscito jis labai teisingai ir tvirtai pasisakė dėl Tautos valios: „…per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.
Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis,.. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“ (V.Landsbergis „Sunki laisvė“, Vilnius, Vaga, 30-31 psl.).
Vytautai Landsbergi, ar pamenate šiuos savo žodžius? Kodėl jūs nepastebėjote, kad už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą balsavo ne privalomi pagal konstitucinį įstatymą 75% rinkėjų sąraše esančių Lietuvos Respublikos piliečių, o tik 57% jų? Europos Sąjungos nariais tapome apgaule ir be teisinio pagrindo. 2007 m. Lietuvos Seimas be Tautos valios ratifikavo Lisabonos sutartį, ir lygiateisė Lietuva tapo 0,57% balsų beturinčia Europos Sąjungos nare.
Tačiau aukščiausia Aukščiausiosios Tarybos pirmininko nepagarba Nepriklausomybės simboliu jį laikančiai Tautai, labiausiai ją paniekinantys epitetai iš jo lūpų pabiro po 2012 m. spalio 14 d. referendumo, sutrukdžiusio įgyvendinti didįjį Lietuvos „verslo“ projektą Visagino AE, ir per Žemės referendumą: kurdupeliai, vaikų darželis, „referendūmininkai“, Kremliaus tarnai.
Po šio moralinio nuopuolio net Rusijos Federacijos valstybės paslapties Dalios Grybauskaitės, kurią a.a. Stasys Lozoraitis 1991 m. atsisakė įdarbinti Lietuvos ambasadoje Vašingtone dėl jos tuometinio darbo TSRS ambasadoje JAV, primetimas mums tėra eilinis, tačiau labai niekšingas projektas. Net jo vadovaujama TS-LKP 2009 m. buvo sutrikusi dėl Garbės pirmininko rašto, siūlančio Dalią tapti Lietuvos Dalia. Kas tai – dar viena jo veidmainystė ar kerštas Tautai, nepagerbusiai V.Landsbergio prezidentinių ambicijų?
Prisiminkime 1989 m. balandžio 1 d. LPS Seimo IV sesijos I posėdžio LPS Seimo pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl pateikto svarstymui Lietuvos TSR Konstitucijos projekto: „…Pagal tarptautinės teisės sampratą valstybinis suverenitetas reiškia aukščiausiąją valstybės valdžią ir yra nedalomas, todėl negali būti iš dalies suverenių valstybių. Suverenitetas yra valstybės nepriklausomybė – teisė savarankiškai tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, laisvai pasirinkti ir vystyti politines, socialines ir ekonomines sistemas, priimti savo įstatymus. Kitokia suvereniteto samprata tarptautinei teisei nėra žinoma. Suvereniteto sąvoka yra detalizuota Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte ir apima aštuonis suvereniteto požymius. …Suverenios valstybės Konstitucija turi apibrėžti valstybės vidaus sandaros principus, bet neprivalo nusakinėti ryšių ar sąjungų su kitomis valstybėmis pobūdžio. Suverenių valstybių sąjungos ir ryšiai turi būti nustatomi tik tarptautinėmis Sutartimis. Negali būti suverenios valstybės kitos valstybės sudėtyje. … LPS Seimo sesijos I posėdžio pirmininkai V.Čepas, V.Plečkaitis.“
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Seimas, Taryba neatsisakė nė vieno skelbto žodžio, nes tai buvo ir liko sąžinės balsas, grindžiamas Sąjūdžiui Tautos suteiktu pasitikėjimu ir prisiimta atsakomybe dėl Lietuvos likimo. Tik taip mes mokėjome ir supratome kalbėjimąsi su Tauta. Taip pareigą Lietuvai suprato ir Sausio 13-osios, Medininkų aukos, Gintaras Žagūnis, Artūras Sakalauskas.
Atsisakykite, Vytautai Landsbergi, bent šiandien Sąjūdžio ir jo vardo. Jūs jį pardavėte. Pardavėte ir Lietuvą.
resoublika.lt