Aktualijos

Liudvikas Jakimavičius. Arvydas Juozaitis ir politinė dramaturgija

Written by Biciulystė Siūlo · 1 min read
Liudvikas Jakimavičius. Arvydas Juozaitis ir politinė dramaturgija Po šiandien viešumon paleistos žinios, kad Arvydas Juozaitis ketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, politiniame peizaže pagaliau atsirado intriga, ir didelis galvos skausmas tiems, kurie prieš mūsų akis iš už kulisų stumdė politines šaškes – Gitaną Nausėdą, Saulių Skvernelį ir Kauno ūkvedį Visvaldą Matijošaitį.

Soc. tyrimų generalinis prarabas Vladas Gaidys ir lietuviškieji „politologai“ gana ramiai stumdė šias tris šaškes po tuščią politinę lentą mėgindami įteigti visuomenei, kad vieno reitingams kylant – kito krentant, atsiras intriga kaip kokiame indiškame Bolivudo seriale. Idėjos ir politinė mintis šiems buvo visai nesvarbu. Manė, kad visuomenė įsijaus, ir kaip anksčiau būdavo, aistringai, papilstant žibalo, draskydamiesi nuo prakaituotų krūtinių marškinius, žengs prie balsadėžių atiduoti savo balsus už viešųjų ryšių technologo Mykolo Katkaus įsūdytąjį „Feiką“.

Jei ne pastarųjų savaičių politinis skandalas, gal taip ir būtų nutikę, bet įvykių spiralė iššoko iš ciferblato ir labai sprangiai sužvangėjo. Net politiškai kurti išgirdo ir ėmė suvokti, kad Lietuvos politikos formuotojai (Prezidentė, partijos, teisėsauga ir žiniasklaida bei įtakingos verslo grupės) iki ausų yra nuskendusios korupcijos akivaruose.

Stebintiems situaciją ji kuo toliau tuo labiau atrodo beviltiška. Dramaturgijos teorijoje ji yra išaiškinta ir aprašyta kaip kulminacijos taškas, kai konflikto herojai susikimba į neišsprendžiamą klinčą. Mūsų atveju tokia politinė kaktomūša yra tarp Prezidentės ir jos satelitų konervatorių iš vienos pusės ir Karbauskio su savo satelitais – iš kitos. Dramoje susitaikymo būti negali. Vienas turi pralaimėti. Tokia dramaturgijos logika, nes situacija turi būti išrišta. Skaitykite Šekspyrą.

Tačiau dramos teorijoje yra ir kita, konfliktą ir siužetą pasukanti ir perkurianti išeitis – sprendinys, atgaivinantis intrigą ir pratęsiantis veiksmą į antrąjį ar trečiąjį veiksmą. Tai naujo personažo pasirodymas, kuris iš esmės pakeičia veiksmo situaciją ir aplinkybes.

Arvydas Juozaitis yra vis dėlto dramaturgas. Jo pjesėms aš ditirambų negiedosiu, bet dramaturgijos dėsnius, pripažinsiu, jis išmano. Jei veiks teisingai pagal Aristotelio „Ars Poetica“ aprašytas dramos taisykles, manau, turi puikias galimybes rinkimus laimėti.

O perfrazuojant ekonomikos aksiomą – tokioje politinėje situacijoje, į kokią yra patekusi Lietuva, kai asmenybės paklausa yra žvėriška, o pasiūla – mizeriškos stumdomos šaškės, garantuotai turėsim labai įdomų siužetą. Viskas priklauso nuo paties Arvydo Juozaičio.