Aktualijos

Neįkirto kardinolui gyvam, kerta mirusiam

Written by Biciulystė Siūlo · 5 min read

 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) praėjusią savaitę paskelbė asmenų, bendradarbiavusių su KGB, sąrašą. Tarp jų buvo patalpinta ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardė. Dvasininkas, kuris keturis dešimtmečius buvo sovietinių struktūrų persekiotas, tapo įvardintas tų struktūrų bendradarbių. 

Su tiesa Lietuvoje yra didelė problema: didvyriai ir aukos yra žeminami, o niekšai ir budeliai nutylimi ar net aukštinami. Už laisvės vertybę kovoję skursta atstumti, o Lietuvos  laisvės   nevertiems  asmenims  atsivėrė  nežabotas  turtų,  garbės,  valdžios perspektyvos. Slėpdami  savo  nusikaltimus,  kai kurie  net  savindavosi  mirusiųjų  pavardes,  mirusiųjų  nuopelnus,  karinius  laipsnius arba  keisdavo savo pavardes.

Jie toliau pučia miglą žmonėms per apvaldytą žiniasklaidą, ant  reklaminių  rinkiminių   bukletų, kalendorėlių, lankstinukų skelbdami  įmantrius  šūkius,  kad  išmokys  Lietuvą  gyventi  iš  palūkanų. Jų  advokatai tyčiojosi  iš  apvogtųjų, tyčiojosi  iš  manęs, kad  tarpininkauju ginant  alkanus  pensininkus. 

Valstybei  ir  piliečiams  nusikaltę   bankininkai  buvo  ekskomunisto  prezidento  A. M. Brazausko pristatomi  Vatikane  Šv. Tėvui  kaip  taurūs  valstybės  asmenys (vėliau nuteisti  kalėjimu). Chaosas  vyko ir  vyksta  nuo kgebistinio  tvaiko  neišvėdintoje  Lietuvoje,  kai po  įslaptintus  archyvus  galėjo  ir  manau  šiandieną   gali  landžioti  jų  žmonės,  tepti  kitus tuo,  kuo  patys  gyvenime  susitepę  ir  slėptis  po  įslaptintais  dokumentais.

Nauji  Lietuvos  valdytojai, kurie uzurpavo patriotų nuopelnus,  krečia šposus, jog okupacijos metais ir  jie  šventė Šv.  Kalėdas  dauždami  margučius, jog per Šv. Velykas  puošė  eglę. Pagauti savo melo painiavose ir politinio korektiškumo vardant dabar tokie dažo kiaušinius gamtos  atbudimo vardant ir  švenčia kalėdinę išpardavimų  akcijų  šventę,  dvasiai atgaivinti siūlydami ant kiekvieno kampo “taurųjį” gėrimą – alkoholį.  Prezidentė Grybauskaitė arkivyskupui  S. Tamkevičiui padejavusi, kad jei uždrausime  alkoholio  reklamą, nebus iš ko mokėti kunigams pensijų. Pastarasis įsiteikdamas konjunktūrai vieno minėjimo metu vietoj Vyčio į atlapą įsisegė masonišką žibuoklę. 

Nuo  Sausio  13-osios laikų sunkiai  slinko  ir  slenka  (2 žingsniai atgal  ir  1 žingsnis  pirmyn) gėris  Lietuvoje,  kai  slaugos  ligoninėje  mirštantis  ligonis  atsisako  gerti  jam paduoto  vandens,  nes  parai  jis turi  tik  vienas  sauskelnes. To gėrio ir tiesos pasigedome dabar, kai tarsi šūvis  Šv. Petro  aikštėje  Romoje  į  popiežių  Joną Paulių II,  pasigirdo kgebistinis melo šūvis  į mirusio  kardinolo  V. Sladkevičiaus gerą vardą ir autoritetą. Apsispręskite patys, ar galima tuo pačiu asmeniui teikti Santarvės  premiją ir drauge taikytis į jo atminimą  KGB vėzdu?

Lietuvos  asmenybės – kardinolas  V. Sladkevičius,  kiti vyskupai  ir  kunigai,  neparsidavę  KGB  tarnybai,  šiandieną  susitepusių politikų ir jų tarniukų yra draskomi kaip Kristaus  tunika, manant, kad apšmeižus  juos,  bus  galima    šmeižto  skiaute užlopyti  savo kiauras sąžines.

Dalykai pasaulyje kito  ir  kinta,  atsiranda ir išnyksta.  Išnyksta  politinės  partijos,  tik  vienintelė  Kristaus  „partija“ su šūkiu “Tiesa  padarys  jus  laisvais”  išliko  per  daugiau  nei 2000 metų. Gyvenimo  orientacija  turi  būti pažymėta amžinomis  moralinėmis  tiesomis,  kurios  per  tūkstančius  metų padėjo žmogui ir  dabar  padeda bet  kurioje  politinėje  erdvėje būti laisvu.  Nuo  laisvo  žmogaus  atkrinta  visi  prisiplakėliai,  nors  tokios  tiesos  skelbimas kartais primena  bėgimą  per  užšalusį  arimą,  saugantis kad  nesukluptum,  kad  nepamestum, kad nuneštum Kristaus  Tiesą tiems, kur jos labiausiai reikia.

Kiek daug atvejų, kai nei disidentų, nei mano straipsnių nebuvo leidžiama spausdinti net katalikiškoje spaudoje, buvo uždrausta. Disidentai priversti tęsti disidentavimą ir prisidengti slapyvardžiais. Štai jums iškovota dvasinio atgimimo ir žodžio laisvė. Kadaise bažnyčia  atstovėjo  prieš  marksistines, ateistines  katedras,  prieš  bažnyčią  nukreiptą  žiniasklaidą, šiandieną  katalikiška  žiniasklaida  bijo  spausdinti  disidentų pasisakymų. Dėl tos priežasties monsinjoras  A. Svarinskas kreipėsi į  rusiškąją  Lietuvos  žiniasklaidą  su  rusišku  straipsnio  pavadinimu  “Kiek  galima  mušti  Lietuvą?”. Kelioms  valandoms  prieš  jo mirtį paklausiau, kas  dabar  kalbės  tiesą  Lietuvoje?  Jis atsakė: – „Jūs  kalbėkite“. 

Skaudžios  okupacijos Lietuvai  metu,  Šv. Kalėdų  išvakarėse,  užtekant  Betliejaus  žvaigždei,   Lietuvoje,  Birštone buvo  padovanotas  katalikų  bažnyčiai  vyskupas – V. Sladkevičius. Be  iškilmių,  tik artimų  draugų  aplinkoje  ir  Šv.  Dvasiai  stiprinant šis jaunas  vyskupas  suprato, į  kokias  sunkias  pareigas jis  skiriamas.  Kai  prisistatė  Vilniuje  religinių  reikalų  įgaliotiniui  pateikdamas  įrodančius  vyskupo dokumentus, tasai  pasveikinęs  jauną  vyskupą žodžiais:  “Mes  tokius  prochvostus  kaip tu sutvarkysime.”  Praėjus daugybei metų ataidi panašūs žodžiai ne iš priešų, bet tų, kurie skelbiasi tiesos ir patriotizmo atstovai. Jie užsiima garbingo žmogaus žeminimu.

Kaip buvęs kardinolo kancleris ir sekretorius žinau, kaip KGB  siekė “suvarkyti” vyskupą tremtimis, sekimu, kratomis,  naudojo jo gyvenamose  patalpose  radioaktyvias    medžiagas, siekė šmeižtais ir intrigomis  palaužti  jį.   Vatikanas  įvertino jo ištikimybę, kančias ir tarnystę pakeliant  iki  kardinolo.  Bet ir tai nepadėjo, nes kegebistiniai  asmenys  skundė  ir  šmeižė  kardinolą Vatikanui ir nepriklausomybės laikais.  Lankantis Vatikane šv.Tėvas mano  akivaizdoje  drąsino    kardinolą  sakydamas,  kad  kaip  tik  dabar  atgimusiai  Lietuvai jis yra labiausiai reikalingas, todėl pratęsė  jo  vadovavimą  Lietuvos  katalikų  bažnyčiai. Man Šv. Tėvas  spausdamas  ranką  paliepė globoti  ir  saugoti  kardinolą.  Tada  nesupratau, nuo  ko  reikės  saugoti  ir ginti.

Dar ir dabar, po kardinolo mirties tenka ginti ir saugoti jo gerą vardą. Gražus  marmuro  antkapis  Kauno  arkikatedroje,  kurio  kardinolas  pats  nesirinko,  bet nusprendus  laidotuvių  komisijai,  primena,  kad  čia  palaidota  to meto  Lietuvos  sąžinė ir tiesos šauklys. Jo  vardo  parkas  tėviškėje   taip  pat  primena  jo gyvenimo nuopelnus ir atminimą. 

Ir  miręs  kardinolas  turi  atsakymus. Ne tik Vytautui Landsbergiui, kuris atsisveikinimo žodyje  pripažino kardinolo paramą  Sąjūdžiui įžvalgomis ir  patarimais, jog sunkiais Lietuvai momentais su  įvairiais  klausimais  atvykdavo  pas  Jo Eminenciją  pasitarti, ir kad jis  jau  turėdavo atsakymus. 

Patariant  kardinolo  draugams  disidentams,  kad reikia vis  dėlto susipažinti su  tikraisiais, paskui  išvežtais  iš  Lietuvos,  KGB archyvais  ir kai  kurių  asmenų  bylomis, tapo aišku, kad ne viskas tada vyko  pagal  Lietuvos  valią. Baimintasi ypatingai  prieš  Šv. Tėvo  Jono Pauliaus II atvykimą, kad nepasigirstų naujų  šūvių  į  Šv. Tėvą  kaip  kad  Romos  aikštėje. Kai kurie dalykai,  kviečiant  Šv. Tėvą  aplankyti  Lietuvą,  politikų  nebuvo  derinami  su  kardinolu.  Pamatęs dominančių  asmenų  bylas , kardinolas  pasakė, kad  Lietuvoje toliau veikia asmenys,  kurie   gerai vykdo   Kremliaus  užduotis  ir valstybėje, ir  bažnyčioje, todėl KGB per juos sėkmingai toliau valdo Lietuvą. Tai  kardinolo  pasakyti  žodžiai  susipažinus  su  KGB  bylomis. Tada manęs  kardinolas  paprašė,  kad esant  reikalui  tai  pasakyčiau  Lietuvai. Manau, kad toks  laikas  atėjo, ypač kai pradėtas  šmeižti  per  žiniasklaidą miręs  kardinolas.

Bažnyčiai  vadovauti,  pasak KGB  dokumentų,   buvo numatytas lageryje  užverbuotas  dvasininkas. Gal tai  klastotė ir gal tas asmuo apie tai nežinojo, bet mano  nuomone,  kol  neatveriami  liustracijai rimtesni KGB archyvai,  tol  tokios  provokacijos  tęsis. 

Kardinolas matė savo bylą, kurią buvo jam užvedusi KGB. Iš jos jis  pasiliko tėvelio  nuotrauką, nes  visos  kardinolo  šeimos nuotraukos per  kratą   buvo  atimtos. Nuotrauka  nedidelio  formato, padaryta  tėveliui  stovint  prie  pastato.   Paskui jo ir kitos bylos  buvo  skubiai  vėl  išvežtos  į  Rusiją. 

Šv. Tėvo  vizito  metu  Lietuvoje  kardinolas perdavė jam informaciją  apie  su  KGB  susijusius  dvasininkus. Turiu vilties, jog tas raportas yra Vatikano archyvuose, jei netapo išvogtas. Taip kardinolas bandė sutrukdyti tęsti KGB   valdymą  Lietuvos  bažnyčioje, nes  tokie šios  akcijos požymiai pasirodė Vatikane  slopinant  ar iškreipiant informaciją  bei   Lietuvos  KGB  5  skyriaus  pastangomis  pašalinus  Vatikano  lietuviškų  radio  laidų  vedėją  monsinjorą  V. Kazlauską. Aš  turėjau  vykti  pagal  Vatikano  iškvietimą  dirbti  į  jo vietą į Vatikano radiją,  bet  suradus  šios  provokacijos dokumentus,  vykdyti  KGB valią  atsisakiau. 

Apibendrinant noriu pasakyti, kad atgavus  nepriklausomybę  šitame  laisvės  džiaugsmo  ir  euforijos  blūde  mes  pražiūrėjome,  kas yra  Kristus, ir kas yra  Judas. Kardinolui   iki  mirties  sąžiningai    tarnaujančiam  bažnyčiai ir tėvynei vėl buvo  smogta    provokacija net po mirties,  apkaltinus jį KGB  agentu, tai kartu  manau  ir visai  katalikų  bažnyčios  istorijos  klastotei, nors byloje  nesant  nė  vieno  agentūrinio  dokumento.

Pagarbiai  jo  eminencijos  kardinolo  V. Sladkevičiaus  kancleris  kun. A. Bulotas 

„Globok  ir  saugok  kardinolą“ tokie  žodžiai  buvo  pasakyti  Vatikane  Šv. Tėvo  Jono – Pauliaus II  atsisveikinant su  kardinolo kancleriu  kun. A.  Bulotu.    

laisvaslaikrastis.lt

 
 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

  

 

 

 

.