Olava Strikulienė. Valstybė nepajėgi apriboti gobšumo?

Bankai ir šalies didieji prekybos centrai grasina, kad, jei valdžia juos papildomai apmokestins, teks didinti paslaugų, prekių kainas. Kentės visi šalies gyventojai. Nejaugi šalies valdžia neturi jokių svertų, kad apgintų savo piliečius? Nejaugi demokratinės valstybės valdžia – visiškai bejėgė, bedantė? Gal jau tapusi tik marionete?

Buvęs Seimo narys, psichoterapeutas Gediminas Navaitis mano kitaip: „Bankai ir didieji prekybos tinklai jiems siūlomą didesnę mokesčių naštą bando atremti argumentu, jog didesnis mokestis bus skirtas ne jiems, o kažkam kitam. Pirkėjams, klientam.

 Puiki proga pažvelgti į mokesčių sistemos principus. Papildomų akcizų, nekilnojamojo turto papildomo apmokestinimo naudą geriau gali įvertinti ekonomikos specialistai. Tačiau kai kalbama, ko mokesčiais siekiama – čia jau mūsų visų, kaip piliečių, nuomonė turėtų būti svarbi.

Egzistuoja kelios mokestinės sistemos. Joms išnagrinėti nepakaktų kelių knygų, tačiau egzistuoja keli principai. Pirmas – kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau sumokame. Vaizdžiai kalbant, jei uždirbai 10 eurų, mokėsi mažesnį mokestį, o jei uždirbai 100 eurų, mokėsi didesnį mokestį. Kitos mokestinės sistemos principas – visi piliečiai nuo visų savo pajamų moka vienodą procentą.“

– O Lietuvoje mokestinė sistema – tik nelieskime bankų ir prekybos centrų, nes pabėgs?

– Derėtų pasakyti, kad pasaulyje nėra vienintelės geros mokestinės sistemos. Jei tokia būtų, kitos valstybės, jau nekalbant apie Lietuvą, būtų tą vienintelę gerą mokestinę sistemą nusirašiusios ir panaudojusios. Kai kuriuos sprendimus siūlo Laimės ekonomikos šalininkai. Jie teigia, kad iš varguolio ne ką paimsi, nors ir varguolis dalį mokesčių sumoka neišvengiamai, nes perka maistą ir už jį moka pridėtinės vertės mokestį (PVM). Tačiau pagrindines valstybės atliekamas funkcijas – švietimą, krašto apsaugą, sveikatos apsaugą ir t.t. savo mokesčiais finansuoja vidurinė klasė, todėl ji nėra gausi ir ekonomiškai bei politiškai silpna.

Todėl oligarchai ir stambiosios korporacijos sugeba apginti savo interesus ir pasitraukti iš apmokestinimo sistemos. Pavyzdžiui, vienas žymus Seimo narys nurodo savo metines pajamas – apie tris milijonus, o mokesčių sumoka apie 60 tūks. eurų, tai yra tik 1,5 proc. Įstatymų nepažeidė, nes sugeba turėti gerus finansinius-juridinius konsultantus.

– Visi viską puikiai supranta, tačiau nėra politinės valios ką nors keisti?

– Lietuvos ekonominę situaciją bandoma supaprastinti kalbant tik apie šešėlinę ekonomiką. O reikėtų apžvelgti per Laimės ekonomikos prizmę. Reikėtų progresiniais mokesčiais itin didelį turtą apmokestinti. Tai toks turtas, kuris neskirtas vartojimui. Jei žmogus 5-10 mln. išleistų savo gyvenamajam namui, o tiksliau – rūmams pasistatyti, tai vis vien turtas, skirtas vartojimui. Kai kalba eina apie šimtus milijonų eurų, šis turtas vis vien nebus suvartotas. Toks turtas – tai valdymo įrankis šalia viso kito. O demokratinėje visuomenėje valstybės valdymo įrankis turi priklausyti ne bankams, ne prekybos centrams, bet piliečiams.

Kai kurie garsūs pasaulio ekonomistai siūlo turtą, didesnį nei vienas milijardas, apmokestinti papildomai 10 proc, o turtą, didesnį nei milijonas – papildomai 1 proc. Teigiama, jog taip apmokestinus, neliktų socialinių problemų. Visuomenė imtų artėti link Laimės ekonomikos.

– Gerovės valstybė, Laimės ekonomika – ar tai nėra utopijos?

– Sako, o kas dabar trukdo žmonėms jaustis laimingiems. Pavyzdžiui, medituoti, sveikai gyventi. Bet Laimės ekonomikos esmė – ne čia. Rinkos ekonomikos tikslas – bendrasis vidaus produktas (BVP) ir nuolatinis jo didinimas. O Laimės ekonomikos tikslas – bendrasis nacionalinės laimės (BNL) indeksas. Į šį indeksą įeina ir šalies sveikatos apsauga, švietimas, valstybės valdymas, bendri visuomenės veiksmai. Jei pasaulio oligarchai būtų labiau apmokestinami, tai teigiamai paveiktų valstybių BNL indeksus ir sustiprintų vidurinę klasę. Nes varguoliai ir oligarchai visada prieš vidurinę klasę susivienija, jei varguoliams oligarchai ką nors pažada ar numeta.

Nustatyta, jog ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse per 30-40 metų vidurinės klasės skaičius neaugo ir šios klasės ekonominė padėtis nekito. Apmokestinti reikėtų tą bankų turtą, kuris jiems iš tikrųjų priklauso. Ne mūsų į bankus suneštus pinigus. Didelio turto valdymas taip pat leidžia jo valdytojams sumažinti savo asmenines tiesiogines išlaidas. Pavyzdžiui, skrenda įmonės lėktuvu. Pasiskiria pinigus reprezentacijai ir išleidžia prabangiuose restoranuose. Pasistato namus, o jie priklauso „uabui“.

Todėl ir siūloma į itin didelį turtą nukreipti pagrindinį apmokestinimą. O jei suslapstys ir giminėms turtą fiktyviai išdalins – labai gerai. Po 20 metų giminės turto jau negrąžins, o trumpuoju laikotarpiu – grąžins. Šiandien davei milijoną – rytoj atiduos. O po 10 metų milijono jau neatiduos. Ar jūs atiduotumėte? Bet jau turėtume ne vieną, bet šimtą žmonių su milijonais, kuriuos galėtume priskirti prie aukštesnės vidurinės klasės.

 
respublika.lt