Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla, jo kompoziciją sudaro kovotojų už Lietuvos laisvę ženklas: vertikali ir dvi horizontalios lygiagretės, transformuotos į šakoto ąžuolo įvaizdį. Taip siekiama pabrėžti, kad 10 metų miškas buvo Lietuvos partizanų namai, o ąžuolas yra lietuvių tautos stiprybės ir nenugalimumo simbolis, plačiai naudotas partizaninio karo metu. Apatinėje paminklo dalyje yra tekstas lietuvių ir anglų kalbomis, virš teksto iškaltas Vytis – Lietuvos valstybės herbas.
Šiemet Lietuvoje iškilmingai paminėtas 1949 metų vasario 16 dieną partizanų vadų pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70-metis. Šio akto signataro A.R.Vanago pagerbimas taps svarbus ir neatsiejamas minint šią svarbią Lietuvai istorinę sukaktį. Siekiant įamžinti partizanų vado atminimą jo gimtinėje JAV (Vanagas gimęs New Britain miestelyje, JAV), Pasaulio lietuvių centro taryba pritarė pastangoms įamžinti A. Ramanausko – Vanago atminimą pastatant jam paminklą Lemonte, PLC. Paminklui pasiūlyta garbinga vieta prieš PLC esančią bažnyčią, gausiai lankomame Pasaulio lietuvių centro teritorijoje, kur įsikūrę per 40 lietuviškų organizacijų, veikia lituanistinė mokykla, daugybė klubų, aktyvi parapija, čia švenčiamos lietuviškos šventės.
Paminklo atidarymo programoje bus surengtas filmo A.R.Vanagą pristatymas, organizuojama diskusija, susitikimas su A.R. Vanago dukra Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene. Pa
2018-aisiais valstybės mastu Lietuvoje paminėti laisvės kovų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metai, siekiant įamžinti laisvės kovotojų auką ir jų atminimą. Šiais metais Lietuvoje taip pat minimi Laisvės kovų metai. Memorialinio paminklo Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui – Vanagui idėja yra šios svarbios Lietuvos laisvės kovų istorijai asmenybės atmintį, ir kartu įamžinti visus daugiau nei 20 000 partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje prieš sovietų okupantus.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas yra vienas pagrindinių Lietuvos partizanų karo prieš Sovietų Sąjungą (1944 m. – 1953 m.) vadų, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas. Po to kai 1953 metais buvo suimtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas J. Žemaitis, A. Ramanauskas – Vangas tapo aukščiausio rango Lietuvos pareigūnu kovojusiu už Lietuvos nepriklausomybę. 1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Adolfui Ramanauskui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai Vanagui – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais. 1998 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. Lietuvos Respublikos Seimas, minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines ir siekiant pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę, paskelbė 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais. 2018 metų spalio 5 – 6 dienomis Vilniuje vyko iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija, kur šio iškilaus partizanų vado ir kovotojo už laivę palaikai buvo perlaidoti Antakalnio kapinėse, prezidentų eilėje.
BIOGRAFIJA
ADOLFAS RAMANAUSKAS-VANAGAS, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. 1936 m. A. Ramanauskas baigė „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, Panevėžio pedagoginį institutą (pradėjo mokytis Klaipėdos pedagoginiame institute, bet vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, institutas persikėlė į Panevėžį) ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, jau veikiančių partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta Tėvynės meilė ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.
A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.
1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje slapta vedė Birutę Mažeikaitę. Juos sutuokė šios bažnyčios kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė.
1946 m. A. Ramanauskas-Vanagas – Merkio rinktinės vadas. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, vėliau pirmuoju pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi ir rašė atsiminimus „Partizanų gretose“.
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.
1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“.
A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Užkasimo vieta nežinoma.
A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „…Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – Lietuvos partizanai“. Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad mirtis, deja, neišvengiama. Šiandien įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).
A. Ramanausko žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė nuteista kalėti 8 m. Mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune. Palaidota Romainių kapinėse. Jai 1998 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Prezidento dekretu 2009 m. lapkričio 17 d. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Atsiuntė Ramunė Kubiliūtė