Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Per 20 organizacijų reikalauja Prezidento dėmesio istorijos politikai

Birželio 30 dieną, reaguodamos į Vilniaus mero R. Šimašiaus vienasmenį sprendimą įkurti Lukiškių aikštėje pliažą, dvidešimt visuomeninių, politinių ir patriotinių organizacijų atstovų išplatino savo viešą pareiškimą – kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, kuriuo atkreipiamas dėmesys į vykdomos istorijos politikos keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui ir nacionaliniam saugumui.

Kreipimąsi pasirašę visuomeninių, politinių ir patriotinių organizacijų atstovai prašo Lietuvos Respublikos prezidentą galimybės susitikti ir kompleksiškai aptarti pamatinius ir gyvybiškai svarbius per daugelį metų susikaupusius, bet iki šiol nekeliamus ir iš esmės nesprendžiamus Lietuvos valstybinės istorijos politikos klausimus.

* * *
 

J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Kreipimasis dėl būtinybės aptarti Lietuvos valstybinės istorijos politikos klausimus

Vilniaus mero R. Šimašiaus vienasmenis sprendimas įkurti Lukiškių aikštėje pliažą yra dar vienas mėginimas neleisti, kad Lietuvos sostinėje atsirastų tinkamai sutvarkyta valstybės reprezentacinė aikštė ir paneigti pačią tokios aikštės idėją. Pliažo įrengimas yra lietuvių tautos istorinę ir politinę būtį turinčioje simboliškai įprasminti ir reprezentuoti valstybės aikštėje yra jau du dešimtmečius vis atviriau vykdomos Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos tęsimas ir naujausia jos išraiška. Valstybės lygiu ši politika pradėta atsargiai ir užmaskuotai vykdyti jau praėjusio ir šio amžiaus sandūroje, o 2012 m. LR Seimui patvirtinus „Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ji vis atviriau ir sparčiau yra verčiama oficialia valstybės politika. „Globalios Lietuvos” idėja grindžiama strategija yra dokumentas, kuriame pirmą kartą buvo oficialiai paneigta lietuvių tautos, kaip savitos kultūrinės bendrijos, ir jos sukurtos valstybės istorinė bei politinė būtis. Priešingai negu, pavyzdžiui, Estijoje, atvirai atsisakyta siekio šimtmečiams laiduoti tautos istorinį tęstinumą ir išlikimą, kuris buvo laikomas svarbiausiu 1918 m. gimusios ir 1990 m. atkurtos valstybės atsiradimą ir egzistavimą pateisinančiu bei įprasminančiu tikslu.

Dokumente ideologiškai brėžiama šalies raidos kryptis orientuoja Lietuvą sukti visiškai nauju keliu ir tapti ištautinta bei išvalstybinta „globalia Lietuva“. Eidama šios strategijos brėžiamu keliu Lietuva turi išsižadėti savo kultūrinių ir istorinių šaknų ir nutraukti ryšius su savimi pačia – savo istorine praeitimi ir patirtimi, kultūros ir valstybingumo tradicija, galiausiai išsižadėti dabartinio savojo tapatumo. Strategijoje pirmą kartą oficialiu valstybiniu lygmeniu deklaruojama „globalios Lietuvos“ idėja daro ją ne tik etniškai, kalbiškai ir kultūriškai savitos lietuvių tautos, bet ir Lietuvos valstybės likvidavimo ideologine-politine programa. Ją įgyvendinant kryptingai klastojama ir trinama tautos istorinė ir laisvės kovų atmintis. Viena svarbiausių ir pavojingiausių tokios politikos apraiškų yra pastangos šalinti iš viešųjų erdvių visus Lietuvos valstybingumo tradiciją ir kovas už tautos laisvę įprasminančius ir primenančius ženklus.

Ši politika Lietuvos sąlygomis atkartoja Vakarų Europos šalyse ir JAV įsiplieskusį ideologinį, kultūrinį ir politinį karą su tariamomis „tamsios ir nusikalstamos praeities atgyvenomis“. Daugelyje šalių vykstantis kultūros ir istorijos paminklų barbariškas naikinamas yra įkvėptas radikaliai kairuoliškos, transformuotomis marksistinio komunizmo idėjomis grindžiamos neomarksistinės ideologijos, keliančios utopinį ir pavojingą tikslą sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes. Atvirai deklaruojami siekiai sukurti „pasaulį be tautų ir sienų“ yra ne kas kita, o po Rusijos bolševikinio perversmo mėgintos įgyvendinti svajonės įvykdyti „pasaulinę komunistinę revoliuciją“ ir įsteigti „pasaulinę proletariato respubliką“ atnaujinta versija.

Per praėjusį dešimtmetį Lietuvos valstybingumo sampratą griaunančios ideologijos šalininkai ir skleidėjai sulaukia vis atviresnio valdžios pritarimo. Jų kova su tautos istorine atmintimi jau nesislepiant ir vis didesniu mastu yra remiama ir koordinuojama nedraugiškų šalių ir tarptautinių institucijų, įgyvendinančių neokomunistinę „pasaulio be tautų ir valstybių“ kūrimo programą, kuri šiandien JAV ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse virto barbarišku kultūros ir istorijos paminklų naikinimu. Kova su „praeities atgyvenomis“ Lietuvoje dar nevirto masinio ir vandališko paminklų naikinimo akcijomis. Piliečių tautinė ir valstybinė savimonė bei istorinė atmintis trinamos paslėptomis formomis. Trukdymai viešosiose erdvėse statyti valstybingumą ir kovą už laisvę įamžinančius paminklus ir ženklus, pakeičiant juos politinio turinio ir prasmės neturinčiais karikatūriškais ženklais ir valstybinės reikšmės viešųjų erdvių vertimas komercinės veiklos ir laisvalaikio pramogų vietomis yra pagrindiniai Lietuvos valdžios ir pirmiausia Vilniaus mero R. Šimašiaus antitautinių ir antivalstybinių nuostatų įgyvendinimo įrankiai.

Jau daug metų šalies žiniasklaidoje, mokyklose ir akademinėse mokslo įstaigose ir universitetuose sąmoningai ir kryptingai kuriama palanki moralinė ir intelektualinė dirva valstybingumo pagrindus griaunančiai istorijos ir atminties politikai. Didelė atsakomybė už tai, kad dalis visuomenės šiandien ne tik nesipiktina, bet palankiai vertina Vilniaus mero pastangas nupolitinti šalies sostinę ir nukirsti valstybingumo šaknis iš esmės gaivinant sovietinių okupantų plačiai taikytą praktiką, tenka kosmopolitinio viduriniojo ir universitetinio ugdymo sistemos kūrėjams.

Tokia padėtis nebegali būti toleruojama. Sistemingas ir vis didesnį mastą įgyjantis Lietuvos istorinės atminties klastojimas ir naikinimas vaikantis moraliai ir politiškai bankrutavusios komunistinės tautų ir valstybių nunykimo utopijos iš esmės griauna nacionalinio saugumo pagrindus ir kelia tiesioginę grėsmę valstybės egzistavimui. Tai yra savižudiška politika, kuri didėjančios geopolitinės sumaišties ir menkstančių tarptautinių saugumo garantijų sąlygomis gali baigtis Lietuvą jau ne kartą ištikusiu valstybės žlugimu ir moraline bei politine katastrofa.

Vilniaus meras privalo atsakyti už sostinėje vykdomą daugiametę ir sistemingą antivalstybinę ardomąją veiklą istorijos ir atminties politikos srityje. Tokia politika per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įsitvirtino ir virto nacionalinio masto bei valstybės išlikimo klausimu.

Todėl kreipiamės į Jus, kaip į LR Konstitucijos garantą, ir prašome galimybės susitikti su Jumis šį Kreipimąsi pasirašiusių organizacijų atstovams, siekiant kompleksiškai aptarti pamatinius ir gyvybiškai svarbius per daugelį metų susikaupusius, bet iki šiol nekeliamus ir iš esmės nesprendžiamus Lietuvos valstybinės istorijos politikos klausimus.

Vilnius 2020 m. birželio 30 d.

PASIRAŠO:

Politinė partija „Nacionalinis Susivienijimas“ Vytautas Radžvilas
Patriotinio jaunimo sambūris „Pro Patria“ Vytautas Sinica
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis Zigmas Tamakauskas
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyrius Algirdas Petrusevičius
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba Leonas Kerosierius
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus taryba Raimundas Kaminskas
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija Kasparas Genzbigelis
Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga Vytautas Zabielskas
Piliečių gynimo paramos fondas Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos piliečių sąjunga Dionyzas Varkalis
Lietuvai pagražinti draugija Juozas Dingelis
Lietuvos mokslininkų sąjunga Jonas Jasaitis
Lietuvos Helsinkio grupė Stasys Kaušinis
Lietuvių etninės kultūros draugija Dalia Urbanavičienė
Nacionalinė vartotojų konfederacija Alvita Armanavičienė
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija Kornelijus Papšys
Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis Vaidotas Jakubonis
Vilniaus miesto draugija „Bočiai“ Vilija Tūrienė

Parašų autentiškumą patvirtina
„Nacionalinio susivienijimo“ atsakingasis sekretorius
Arnas Simutis