Atrodo, elementaru – istoriniai veikėjai turi būti vertinami savo epochos kontekste. Kodėl vėl bandomas griauti lietuvių-žydų konsensusas dėl praeities didvyrių vertinimo?
Propagandistai visuomet pasižymi tuo, kad „negirdi“ kitos pusės pozicijos ir argumentų. Tiesiog užsispyrę kartoja ir kartoja tą patį per tą patį, prieidami iki to, kas šiaip jau vadinama „argumentum ad nauseum“.
Štai ir apie Kazio Škirpos, Jono Noreikos-Generolo Vėtros, Ambrazevičiaus-Brazaičio bei kitų vardų įamžinimo jokiais formatais netinkamumą mums yra kartojama ir kartojama tais pačiais žodžiais, be jokių bandymų nuginčyti oponentų pozicijos pagrįstumą ar argumentaciją.
Pradžioje Agitpropas bandė aiškinti, kad mūsų didvyriai yra susitepę rankas nekaltų žmonių krauju. Tačiau po to, kai istorikai tai paneigė, buvo persijungta į kažkokį keistą moralizavimą.
Pretenzijos lietuvių didvyriams keliamos gana komiškos. Taikant jiems standartus, kurie anuo metu nebuvo taikomi. Prikišamas „antisemitizmas, tikras ar socialinis rasizmas, seksizmas, homofobija, ksenofobija, netolerancija“ ir etc.
Suprantu, kad V.Bachmetjevas ir kiti šiuo atveju norėtų apsiriboti tik konkrečių veikėjų paminklų griovimu ar atminimo ženklų trynimu. Tačiau ir jie turėtu suprasti, kad ad hocatvejais nebus apsiribota.
Precedentas netruks tapti PAGRINDU NAUJAI TAISYKLEI, o to pasekmės mums, lietuviams, bus skaudžios. Nesunku suvokti, beje, kad tos naujos taisyklės ir vertinimai be istorinio konteksto kitai pusei nebus taikomos.
Todėl pakartosiu savo seno posto citatą, kuriame yra išdėstyta šio klausimo esmė – kodėl mums negalima nusileisti nė per nago juodymą:
„….valstybei, kuri ir stato paminklus arba vadina gatves žmonių vardais, esminis yra tų žmonių indėlis į valstybingumą, o ne tikros ar tariamos pažiūros ir vertybinės orientacijos. Nėra baltų ir juodų istorinių asmenybių.
Vertindami, kaip tą siūlo daryti Škirpos, Vėtros ir Brazaičio nebegerbimo šalininkai, labai lengvai prieisime tašką, kai turėsime griežtai nebegerbti VISŲ istorinių asmenybių iki XX amžiaus vidurio – ar dėl jų autoritariškumo, ar dėl jų antisemitizmo, ar dėl žiaurių įstatymų leidimo ir t.t.
Toks požiūris tiesia kelią į visuomenę be jokios istorinės ir valstybinės sąmonės ir yra labai pavojingas valstybės saugumui. JAV nedaro tokių klaidų, nors visi jos kūrėjai – rasistai vergvaldžiai.“
Nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje po Atgimimo tarp lietuvių valstybės ir žydų bendruomenės buvo rastas saliamoniškas kompromisas dėl Lietuvos istorinių veikėjų biografijų bei veiklos kontroversijų vertinimo.
Buvo nustatytas labai aiškus ir vienareikšmis kriterijus, pagal kurį ir buvo nubrėžta tolerancijos riba tų personažų veiklai vertinti.
Tai – dokumentais ir faktais įrodytas asmeninis dalyvavimas taikių Lietuvos gyventojų žudyme ar tiesioginis prisidėjimas prie tokių žudynių organizavimo.
Jeigu toks faktas yra nustatomas kompetentingos Lietuvos valstybės institucijos – joks tokio susitepusio istorinio veikėjo herojizmas kovose už Lietuvos laisvę ar dideli nuopelnai lietuvių tautai nebeturėjo reikšmės.
Be jokių svyravimu tokie žmonės buvo ir yra braukiami iš Lietuvos panteono, iš jų atimami valstybiniai apdovanojimai, naikinami pagarbos jiems ženklai viešose vietose.
Lietuviai vardan taikos tai padarė – atsisakė gerbti tuos, kurie labai nusipelnė mūsų valstybei ir liejo savo kraują už jos laisvę. Tiesiog tai yra padoru ir sąžininga mūsų bendratautiečių žydų atžvilgiu. Nes sunku būtų kalbėti apie mūsų bendrą visiems Lietuvą, jeigu dalies jos taikių gyventojų žudikai būtų garbinami ir šlovinami.
Dvidešimt kelis metus šis kompromisas užtikrino sutarimą ir gerus santykius tarp lietuvių bei žydų. Tačiau vos praėjus keleriems metams kai kas, akivaizdžiai inspiruojamas užsienio jėgų, užsimanė stumtelėti sutarto kompromiso ribą ir nuleisti vertinimo kartelę gerokai žemyn.
Prasidėjo tariamų žydšaudžių masinių sąrašų, pagamintų iš Lietuvos partizanų martirologo, publikavimai. Tūkstančiai iškiliausių Lietuvos partizanų buvo apskelbti taikių gyventojų žudikais ir žmogžudžiais. Be jokių dokumentų ar rimtų įrodymų – tiesiog remiantis kažkokiais tauškalais bei pramanais.
Lietuvos teisėsauga ir istorikai geranoriškai ištyrė tuos kaltinimus ir net nustatė kelis ar keliolika atvejų, kuomet išties vokiečių okupacijos laikais kai kurie partizanai buvo susitepę nekaltų žmonių krauju. Bet visi kiti tūkstančiai atvejų jokio dokumentalaus ar faktinio patvirtinimo nerado.
Panašu, kad tie partizanų kaltinimai žydšaudystėmis tebuvo antilietuviškos propagandos išpuolis.
Bet tai buvo tik puolimo pradžia.
Netrukus kai kurie žydų veikėjai pradėjo aktyviai pūsti į vieną dūdą su Putino Agitpropu, iš pasalų puldami Lietuvos istoriją ir niekindami jos didvyrius.
Aplink Rusijos senatoriaus ir tos šalies žydų veikėjo Špygelio vadovaujamą „antifašistinę“ organizaciją „Mir bez nacizma“ Lietuvoje pradėjo telktis prorusiškos ir antilietuviškos jėgos – nuo A.Paleckio iki D.Katz’o-E.Zuroff’o tandemo su ištikimų parankinių šutve.
Netikėtai kartu su jais pradėjo dūduoti ir pasų kolekcionavimu pagarsėjęs Briuselio gyventojas Sergėjus Kanovičius, su A+A L.Donskio bei skandalingojo Vilniaus tarybos nario Marko Adamo Haroldo parama organizavęs J.Ambrazevičiaus-Brazaičio, Generolo Vėtros ir Kazio Škirpos šmeižto ir niekinimo kampaniją viešojoje erdvėje.
Kalbama apie tai, kad šie veikėjai akiplėšiškai spjauna į ankstesnį kompromisą su lietuviais ir nebesilaiko nerašytinių susitarimų dėl to, kad istorinių veikėjų vertinimo riba eina per įrodytą ir dokumentuotą asmeninį dalyvavimą taikių žmonių žudynėse ar jų organizavime.
Dabar jie vis įžūliau ir garsiau reikalauja, kad lietuviai brauktų iš panteono ir verstų nuo pjedestalo savo didžiavyrius tiesiog dėl to, kad kažkas sumanė apkaltinti juos visokiais neegzistuojančiais „nusikaltimais“.
Pavyzdžiui, antisemitizmu. Kaip žinia, tai nėra joks nusikaltimas, o visi labo subjektyvaus vertinamojo pobūdžio terminas be jokios apibrėžtos ir nusistovėjusios reikšmės. Kuriuo labai patogu manipuliuoti antilietuviškoms jėgoms savo kurstytojiškais tikslais.
Kaip jie patys grasina, Ambrazevičius-Brazaitis, K.Škirpa ir Generolas Vėtra – tik pradžia. Ateis eilė ir V.Kudirkai, ir kitiems Lietuvos istorijos titanams. Nes nuleista vertinimo kartelė sudaro antilietuviškoms jėgoms puikias galimybes apjuodinti ir suniekinti VISUS, be išimties, garsius ir nusipelniusius Lietuvai ir lietuviams didžiavyrius.
Būtų labai kvaila ir netoliaregiška lietuviams pasimauti ant tokio buko baslio. Visi tie veikėjai turi nedelsiant gauti deramą atkirtį ir viešai būti informuoti, kad jokių nuolaidų dėl kompromisinio sprendimo nebus.
Ir kad visi bandymai įžūliai šmeižti Lietuvai nusipelniusius asmenis, dėl kurių dalyvavimo ar tiesioginio prisidėjimo prie taikių gyventojų žudynių vykdymo ar organizavimo NĖRAdokumentuotų ir neabejotinų įrodymų, bus vertinami, kaip mūsų valstybei ir tautai priešiška, t.y. antilietuviška veikla. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Atvirai sakant, labai keista, kad tokia elementari sąlyga nebuvo savo laiku įrašyta į tą Vyriausybės susitarimą su tarptautinėmis žydų organizacijomis bei LŽB dėl šimtamilijoninių kompensacijų už prarastą religinių žydų organizacijų turtą, nors jos reikalingumas buvo akivaizdus jau tada.
Susidūrę su grėsme nebegauti tų srauniai tekančių iš Lietuvos biudžeto lėšų, rimti žydų veikėjai greit būtų pastatę į vietą tuos antilietuviškai nusiteikusius savo tautiečius, kurie bando lipti lietuviams ant galvų, niekindami ir šmeiždami mūsų herojus.
Bet gal dar ne vėlu panaudoti šį mechanizmą?
Nes net ir ponia adv. F. Kukliansky pastaruoju metu kažkaip dažnai pradėjo reikštis, tarsi dirbtų „Russia Today“ Vilniaus skyriaus vadove, o ne Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke.
Laikas pastatyti viską į deramas vietas. O tam būtina priminti visiems būtinybę laikytis sutarto kompromiso istorinių personažų vertinime.“
