Kai Krymo pusiasalis paskelbė nepriklausomybę ir prisijungė prie Rusijos, JAV ir ES vadovai, tame tarpe ir Lietuvos, Krymo referendumą pripažino neteisėtu ir prisijungimą pavadino „Krymo aneksija“. Tuo pačiu metu Ukrainos kariniai daliniai Kryme sutartinai atsisakė kovoti dėl savo valstybės sienų, karinių bazių, būstinių ar kitų jų kontrolėje buvusių strateginių objektų. Didelė dalis Ukrainiečių armijos ir laivyno esančio Kryme perėjo į Rusijos kariuomenės pusę.
Lietuvos aukščiausių šalies vadovų vykdoma politika, pasisakymai Rytų Ukrainos ir Krymo atžvilgiu rodo, kad daugelis jų mažai žino ar tiesiog nenori žinoti Ukrainos istoriją. Tačiau, norit suprasti Ukrainoje vykstančius geopolitinius procesus būtina žinoti šiuolaikinės Ukrainos istorinę genezę.Ukraina, tai geografinis terminas
Ukraina yra labiau geografinis terminas, daugiau nurodantis istorinę geografinę Rusijos teritoriją, nei Ukrainą, kaip valstybę. Iš tikrųjų šioje teritorijoje niekada nebuvo tikros nepriklausomos Ukrainos valstybės iki 1991 metų rugpjūčio perversmo Maskvoje, po kurio pradėjo egzistuoti Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė. Dabartinė Ukrainos bendrinė kalba grįsta būtent Vakarų Ukrainos Galicijos regiono kalbos pagrindu, kuriame stiprus Lenkiškas kalbos dialektas.
Ukraina buvo įkurta Vikingų išilgai Dniepro upę. 988 metais tuometinis tų žemių kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė krikščionių ortodoksų tikėjimą taip sukurdamas religines tradicijas, kurios paplito visoje Rusijoje ir išliko iki šių dienų. Tačiau pati Vladimiro valstybė nesivadino Ukraina, bet vedančiąja Rusijos valstybe Rusija (Kijevo Rusia) arba Rusėnija.
Iki 1918 metų Ukrainos nebuvo žemėlapyje
1200 metų viduryje Kijevo Rusia buvo užkariauta Mongolų. Po to, buvo valdoma Mongolų Chanų. Po to, kai 1380 metais Mongolų valdžia Juodosios jūros šiaurinėje dalyje prie Dono Kulikovo mūšyje buvo nugalėta Maskvos didžiojo Kunigaikščio Dmitrijaus Donskojaus, Mongolų jungas Kijevo regione pradėjo nykti.
1526 metais Ukrainos regionas įskaitant Kijevą buvo Lenkijos respublikos dalimi, kuris driekėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Kitos šiandieninės Ukrainos dalys priklausė Maskvai, dar kitos, tarp jų Krymas buvo inkorporuoti į Osmanų imperiją. Dalį vakarinės Ukrainos pasiėmė iškilusi Austrijos Habsburgų dinastija.
Mažai kas tepasikeitė ir 1648 metų Vestfalijos taikos sutartimi. Emmanuelio Boweno 1747 metais Anglų sudarytame Rytų Europos žemėlapyje šiandieninę Ukrainą pavadino „Mažąją Rusija“. Tik labai maža dalis vietovės aplink Dnieprą buvo žymima „Ukraina”.
1768-1774 metais pirmojo Rusijos – Turkijos karo metu Rusija iš Osmanų imperijos nukariavo šiaurinę Juodosios jūros pakrantę ir daug šiuolaikinės Rumunijos teritorijos.
1774 Kiučiuk Kainardžios taikos sutartimi Turkijos Sultonas prarado savo, kaip vyriausiojo Juodosios Jūros totorių valdovo statusą ir leido Rusijos laivams plaukioti sąsiauriu ties Konstantinopoliu. Rusija gavo nemažus plotus prie Azovo jūros ir laisvą priėjimą prie Juodosios jūros.
Antrasis Rusijos–Turkijos karas 1787–1791 kilęs dėl Krymo baigėsi Jasų taikos sutartimi, kuria Turkija pripažino Krymą Rusijai ir Rusija perėmė žemes, esančias tarp Dnepro ir Pietų Bugo.
Netrukus Rusija jau ilgam perėmė Juodosios jūros pakrantę. Jos prekiniai laivai galėjo laisvai plaukioti Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais. Nuo to laiko Maskvos galimybės nukreipti galią į Viduržemio jūrą tapo svarbiu istoriniu momentu.
Rusijos didžioji imperatorienė Jakaterina Rusijos karo vado Georgijaus Potiomkino dėka 1783 metais taikiai prijungė Krymą prie Rusijos imperijos. Jakaterinos meilužis princas Georgijus Potiomkinas primygtinai ragino imperatorienę imtis įgyvendinti jo taip vadinamą „Graikijos projektą,” kuris apėmė žlugusios Bizantijos imperijos atstatymą Rusijos teritorijose nukariautose iš Osmanų imperijos. Jakaterina norėjo imtis šio projekto kartu su naujuoju Austrijos imperatoriumi Jozefu II. Jakaterinos, Jozefo ir Potiomkino pradėtas gyvenviečių statybos projektas palei Dnepro krantus stūmėsi gilyn iki pat Krymo, kuri pietuose driekėsi iki pat Azovo ir Juodosios jūros. Ši teritorija buvo vadinama Naujoji Rusija. Ši teritorija apėmė Donecko, Dnepropetrovsko, dalį Lugansko, Odesos apskritį, Krymą, Krasnodaro kraštą ir Rostovą prie Dono. Naujosios Rusijos administraciniu centru buvo Dnepropetrovskas. O nuo 19 amžiaus – Odesa. Rusijos imperijos laikais Naujojoje Rusijoje buvo įkurta daugelis naujų miestų, tokių kaip Kirovogradas (1754), Zaporožė (1770),
Dnepropetrovskas (1776, buvęs Jakaterinoslavas),
Hersonas (1778), Marijupolis (1778), Sevastopolis (1783), Simferopolis
(1784), Mykolajevas (1789), Odesa (1794). 1795 metais po paskutinio Lietuvos – Lenkijos padalinimo, dabartinė Lenkijos teritorija buvo padalinta tarp Otomanų, Rusijos ir Austrijos imperijų. Austriškoji Ukrainos dalis kartais buvo vadinama Galicija, kurioje buvo ir Lvovas austrų vadinamas Lembergu.
Iš kur atsirado šiuolaikinė Ukraina?
Idėja sukurti šiuolaikišką valstybę vadinamą Ukraina priskiriama Ukrainos akademikui, politikui ir istorikui, 1917-1918 metų Ukrainos Rados pirmininkui Michailui Hruševskiui, kuris prieš I-ąjį Pasaulinį karą pabandė parodyti Ukrainos tautos egzistavimo skirtumus tarp Lenkijos ir Rusijos savo parašytoje daugiatomėje Ukrainos-Rusios istorijos knygoje.
Tačiau vėliau, po 1918 metų Vokietijos įvykdyto Kijevo Rados perversmo būdamas priverstinėje emigracijoje Hruševskis perėjo į Bolševikų pusę ir parodė norą dirbti Tarybų valdžiai, nereikalaudamas nepriklausomos Ukrainos. Iki I-ojo Pasaulinio karo pabaigos Ukraina, kaip valstybė visų pirma egzistavo romantiškų intelektualų galvose, kurie buvo skaitę Hruševskį ar poetą Tarasą Ševčenko. Prieškariniu laikotarpiu daugelis Ukrainos šalininkų įsivaizdavo jos ateitį kaip autonominę dalį Austrijos imperijoje, kuri, kaip buvo tikima, mažiau engėjiška, nei Rusija ar Vokietija.
Pagrindinis postūmis sukurti nepriklausomą Ukrainą ėjo iš I-ojo Pasaulinio karo Vokietijos generalinio štabo ir jo geopolitinių machinatorių. Vokietijos generalinis štabas iš Šveicarijos pervežė Leniną atgal į Rusiją ir kvietė sukurti šiuolaikišką Ukrainą.
Remiantis Vokietijos Hamburgo universiteto istoriku Franku Golczewskiu, iki 1914 metų rugsėjo mėnesio, vos tik prasidėjus I-ajam Pasauliniam karui imperinės Vokietijos atstovai mažai ką žinojo apie kokį nors judėjimą sukurti Ukrainą. Tuo metu, save atstovais pasiskyrę Ukrainiečiai iš Austrijos imperijos dalies ir pabėgėliai iš Rusijos imperijos susisiekė su Vokietijos užsienio tarnybą ir paprašė pagalbos. Vokiečiai buvo greitai sudominti galimybe sukurti susiskaidymą savo priešo Rusijos imperijos viduje. Vokietijos diplomatai greitomis išstudijavę etnografinę informaciją, netrukus pradėjo tiekti pinigus knygų leidybai, bukletams, laikraščiams ir kitą motyvuojančią propagandą reikalingą nepriklausomos Ukrainos susikūrimui ne Rusijos imperijos sudėtyje ir nukreiptą prieš pačią Rusiją.
Vokiečiai Rusijos imperijoje pradėjo ieškoti tokių tautybių žmonių, kurie galėtų pasipriešinti carui. Tai buvo Lenkai. Todėl 1916 lapkričio mėnesį Vokiečiai sukūrė marionetinę Lenkijos karalystę toje teritorijoje, kurią jie buvo užkariavę. Tačiau Vokietija Lenkijos karalystę valdė labai despotiškai ir dar prieš tai daugiau, kaip pusę amžiaus bandė suvokietinti dalį užkariautos Lenkijos, todėl daugelis Lenkų gyvenusių Rusijoje nenorėjo turėti reikalų su Berlynu.
Ukrainos sukūrimui buvo pasirinkti Rusijos karo belaisviai
Po to, kai 1914 metais buvo sumušta Rusijos Raudonoji armija, Vokiečiai paėmė daug karo belaisvių. Vokiečiai nustatė, kad apie 50 tūkstančių karo belaisvių remiantis jų gimimo vieta ir dialektu galėtų būti įtikinti tapti Ukrainiečiais, todėl juos atskyrė nuo karininkų ir būsimuosius Ukrainiečius perkėlė į specialias perauklėjimo stovyklas.
Šie pro-Ukrainiečiai belaisvių stovyklose buvo atleisti nuo priverstinio darbo, gaudavo geresnį gydymą ir netgi buvo susodinti klasėse, kuriose jiems intensyviai buvo dėstomi Ukrainos tautinio identiteto kursai, ūkininkavimo metodika ir socialistinės revoliucijos būtinumas.
Daugeliui karo belaisvių revoliucinio socializmo pamokos paliko ilgalaikį poveikį. Iš 50 tūkstančių karo belaisvių, apie 10 tūkstančių buvo sėkmingai indoktrinuoti ir buvo sugrąžinti atgal į Rytus tuo metu, kai Austrijos kariuomenė 1915 birželio mėnesį užkariavo Lvovą. Jie tapo labai reikšmingi kovojant dėl Ukrainos autonomijos ar nepriklausomybės.
Kuomet 1917 vasario mėnesį Rusijoje buvo nuverstas caras, vakarinės Rusijos imperijos dalys pasinėrė į chaosą. Kijeve buvo suformuota Ukrainos Taryba vadinama Rada, kurią kontroliavo verslininkai, bei nekilnojamojo turto magnatai. Tačiau netrukus 1917 metų gruodžio 17 dieną Charkove buvo paskelbta Bolševikų įkurta Ukrainos Tarybinė Respublika (kuri nuo 1919 kovo mėnesio jau vadinosi Ukrainos Tarybų Socialistine Repsublika). Padedant Tarybinei Raudonajai armijai Charkovo vyriausybė greitai pradėjo plėstis Ukrainoje.
Beviltiškai ieškodama pagalbos prieš Bolševikus 1918 sausio 1 dieną Kijevo Rada (Ukrainos Aukščiausioji Taryba) viešai paskelbė nepriklausomybę nuo Tarybinės Rusijos ir išreiškė norą pasirašyti atskirą taiką su Berlynu ir Viena. Tuo metu jau buvo paskelbtos paliaubos tarp Vokietijos ir Rusijos, ir Rusijos mieste Brest-Litovske vyko taikos derybos. Ukrainos Rados delegacija prisijungė prie Brest-Litovsko taikos derybų.
Austrijos-Vengrijos Užsienio reikalų ministras Ottokaras Czerninas, įsitikinęs, kad Rada galėtų būti naudingu įrankiu prieš Rusus, 1918 vasario 1 dieną paskelbė, kad Berlynas ir Viena „tiesiogiai pripažįsta Ukrainos Liaudies Respubliką (Rada) kaip nepriklausomą, laisvą ir suverenią valstybę, kuri gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių savarankiškai.“
Vokiečiai ir Austrai žinojo, kad Rada tuo metu buvo puolama Bolševikų, tačiau Vokietijos generalinio štabo atstovas buvo įsitikinęs, kad jei Rada būtų Bolševikų panaikinta, Vokietijos armija galėtų ją vėl greitai „atkurti“.
1918 vasario 9 Best-Litovsko taikos sutartis: Ukraina pirmą kartą pasirodo žemėlapyje
Iš tikrųjų Kijevo Rada jau buvo arti žlugimo. Bolševikų Raudonoji Armija artėjo link Kijevo. Jiems vadovavo Ukrainiečių kilmės Bolševikų lyderis Leonas Trockis (tikroji pavardė L. Davidovičius Bronšteinas. Marksistinių pažiūrų Trockis pradžioje priklausė Menševikams ir tik prieš pat 1917 spalio revoliuciją Stalinas priėmė Trockį į Bolševikų gretas, kur Trockis greitai iškilo valdžioje). Didžioji Kijevo karinės įgulos dalis perėjo į Tarybinės vyriausybės pusę. Rados dienos buvo suskaičiuotos. Netgi tuomet daugelis Ukrainiečių teikė pirmenybę prisijungti prie Rusijos, nei kovoti dėl prastai dirbančios Rados.
Kijevo režimas, kurio pagrindu vėliau susikūrė šiuolaikinė Ukraina buvo išsaugotas 1918 metų naktį iš vasario 9 į 10 tarp Vokietijos ir Ukrainos pasirašius Brest – Litovsko taikos sutartį. Vokietijos generalinio štabo generolas feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo ir generolo Ericho Ludendorffo dėka, kurie 1917-1918 metais Vokietijos generalinio štabo vardu valdė Vokietiją. Būtent šie Vokiečių generolai buvo šiuolaikinės Ukrainos valstybės sukūrimo krikštatėviai.
Brest – Litovsko sutartis Vokietijoje iki šiol Vokiškai dar vadinama „Brotfrieden“, Lietuviškai „Taika už duoną“. Vokiečiams reikėjo Ukrainos todėl, kad tuo metu Anglo-Amerikiečiai prieš Vokiečius vykdė jūros blokadą, O pačiai Vokietijai trūko maisto, kurio gauti Vokietija tikėjosi iš Ukrainos.
1918 vasario 9 naktį imperinė Vokietija ir Austro-Vengrija formaliai pripažino Ukrainos Radą kaip nepriklausomą valstybę ir kaip Vokietijos – Austrijos protektoratą ir pasirašė Ukrainos – Vokietijos taip vadinamą „Taika už duoną“ sutartį. Remiantis šios sutarties sąlygomis, Vokietija ir Austrija įsipareigojo apsaugoti Kijevo Rados režimą, mainais už Kijevo patiektus 1 milijono tonų grūdų, 400 milijonų kiaušinių, 50 tūkstančių tonų jautienos, bei didelį kiekį rūkytos kiaulienos, cukraus, sėmenų aliejaus ir kitų produktų.
Vokiečiams ir Austrams labai trūko maisto ir žaliavų, todėl jie buvo pasiruošę turėti reikalą su bet kuo, kas jiems atrodė galintys visa tai tiekti. Vienintelė vyriausybė kuri tuo metu atrodė galinti tiekti būtinas prekes Vokietijai buvo Kijevo Rada. To rezultate ir susikūrė Ukraina. Istoriko Golczewskio nuomone Ukrainos, kaip valstybės susikūrimas buvo grynas atsitiktinių faktorių rezultatas.
Kijevo Rada buvo laikoma Berlyno ir Vienos valdoma marionetine vyriausybe.
Kaip dalį šio sandėrio Austrija naujajai Ukrainai davė Chelmo miestą, kurį Lenkai laikė Lenkijos dalimi. Ši Austrijos – Vokietijos dovana naujajai Ukrainai paskatino Lenkus tapti labiau priešiškiems Berlynui ir Vienai.
Valstybės vardas „Ukraina“ pirmą kartą istorijoje pasirodė 1918 Vasario 17 dienos „New York Times“ laikraštyje išspausdintame žemėlapyje.
Tuomet Vokietijos armija išstūmė Trockio vadovaujamos Raudonosios armijos dalinius iš Ukrainos teritorijos ir pasiėmė kiek įmanoma daugiau maisto iš vietinių ūkininkų. Austrijos imperija į Ukrainą nusiuntė 250 tūkst. savo karių, kurie turėjo užgrobti jiems skirtą dalį.
1918 kovo 3 dieną Brest – Litovsko sutartimi Bolševikų vyriausybė pagaliau pripažino Lenkijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos nepriklausomybę.
Vokiečiai prijungė Donecko baseiną prie Ukrainos
Naujai susikūrusios Ukrainos sienos buvo nubrėžtos Vokiečių atsižvelgiant į jų poreikius, o ne į gyventojų norus. Vokiečiams reikėjo akmens anglies, tačiau Ukrainos ribos neapėmė akmens anglies telkinių, todėl buvo nuspręsta, kad į naują Vokietijos marionetinę Ukrainos valstybę bus inkorporuotas Donecko baseinas (regionas) perduotas iš Rusijos TFSR teritorijos, Bolševikai tuo metu buvo per silpni, kad galėtų tam pasipriešinti. (Donecko baseinas nuo 1919 m buvo pervadintas į Donecko gubernija su administraciniu centru Lugansku, o 1932 m buvo pervadintas į Donbaso regioną su Donecko ir Lugansko sritimis). Dalis 1920 m perduotų Donecko gubernijos teritorijų Ukrainos tarybų socialistinei respublikai 1924 metais buvo gražinta Rusijos TFSR.
Kijevo Rada ir tautinis judėjimas neturėjo šaknų
Kijevo Rada (Taryba) gyvavo maišatyje. „Sunkumas Ukrainoje paprasčiausiai yra tas, kad Centrinė Rada turi tik mūsų šautuvus“, atvirai pripažino Vokietijos karo pasiuntinys. „Jų valdžia iš karto žlugs, jei tik mes išvesime savo karius.“ Ukrainos separatistinis judėjimas šalyje neturėjo gilių šaknų ir žmonės buvo visiškai abejingi tautiniam apsisprendimui; žmonėms buvo brukama tai prieš juos pačius grupės politinių svajotojų, kurie gavo valdžią atnešTą ant Vokiečių durtuvų.
Pasyvus pasipriešinimas, užtvaros ir valstiečių sabotažai sukliudė Vokiečiams ir Austrams įsigyti ir gabenti taip jiems labai reikalingų maisto produktų iš Ukrainos. Kijevo Rada buvo neveiksminga prižiūrėdama suplanuotą Ukrainos valstiečių turto grobstymą. Kad ir kokios buvo nesėkmės priežastys, faktas, kad tik labai maža dalis grūdų buvo paruošta išvežimui iš Ukrainos. Per visą Vokiečių ir Austrų okupacijos laikotarpį iš viso tik 42 tūkst. sunkvežimių maisto produktų buvo išvežta iš Ukrainos. Berlyno ir Vienos nusiųsta beveik milijono karių kariuomenė į Ukrainą.nedavė Vokietijai laukiamo rezultato.
Didėjant Vokietijos nepasitenkinimui, Kijevo Rados valdymas jau artėjo prie krizės. Kijevo Rada buvo Vokietijos okupacinio režimo marionetė, kurios egzistavimas priklausė nuo jų šeimininkų Vokiečių ir Austrų. Tuo tarpu, patys Vokiečiai ir Austrai patys buvo greitai išvarginti nuo didėjančio būtinumo ginti save pačius. Todėl netrukus Kijevo Rados užsienio „globėjai“ pradėjo kitur ieškoti Ukrainos grobstymui reikalingos jėgos. Vokietijos generolai Hindenburgas ir Ludendorffas buvo nepatenkinti Kijevo Rados buržuaziniais atstovais todėl, kad Ukrainietiškų maisto produktų pristatymas strigo iš karto pradėjus vykdyti sutarties įsipareigojimus. Tik 1/6 reikalingų grūdų buvo pristatyta Vokietijai.
Vokiečiai suima Rados narius ir pastato diktatorių
Tikėdamiesi geresnių rezultatų, 1918 metų balandžio 29 dieną Vokiečiai įvykdė valstybinį perversmą Ukrainoje – įsiveržė į Kijevo Rada, suėmė keletą pagrindinių jos narių ir suformavo naują Ukrainos marionetinę vyriausybę vadovaujamą buvusio imperinės Rusijos generolo Pavlo Skoropadskio. Pats Skoropadskis vadinosi Hetmonu (Liet. Etmonu) – Ukrainos vyriausiuoju kariuomenės vadu.
Tačiau tikrasis Ukrainos valdytojas buvo Vokietijos generolas feldmaršalas Germanas fon Eichhornas iki jo nužudymo Kijeve 1918 liepos 30 dieną.
Tokiu būdu Ukrainos vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Skoropadskis tapo Ukrainos vadovu, kurio vienintelis tikslas buvo kiek įmanoma padidinti grūdų ir kitų maisto produktų tiekimą į Berlyną ir Vieną. Jo režimas buvo pagrįstas engėjiškų žemvaldžių sugrąžinimu į valdžią, kurių dvarų žemes buvo užėmę žemių nuomininkai. Ukrainoje buvo atšauktos žemės reformos. Skoropadskis Vokiečių vardu valdė naudodamas prievartinius metodus, kuriais remiantis buvo atstatyta žemės privatinės nuosavybės teisė, buvo atstatyti dideli dvarai, valstiečiai mokėjo mokestį už žemę, kurią jie gavo per padalinimą. Valstiečiai buvo verčiami auginti tai, ko jie dažniausiai patys norėjo.
1918 metų Vokietijos plėšikavimas sugrąžino Ukrainą atgal į Rusiją
1918 metais Vokiečių pastatyto marionetinio generolo Skoropadskio plėšikavimas Ukrainoje privedė prie to, kad daugelis Ukrainiečių valstiečių, kurie pradžioje vengė Bolševikų perėjo į jų pusę, kaip į apsaugą prieš išnaudojimą ir apsaugą prieš Centrinių Jėgų – Vokietijos, Vengrijos, Turkijos represinį dominavimą.
Vokietijos atstovas tuo metu pastebėjo, kad Vokietijos Generalinio štabo nežmoniški grūdų reikalavimai „stūmė Ukrainą atgal į Didžiosios Rusijos rankas.”
Hindenburgas ir Ludendorfas pralaimi Ukrainoje
Įdėję didžiules išteklių investicijas ir gavę ribotos naudos iš jų suplanuoto Ukrainos sąmokslo generolas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas ir generolas Erichas Ludendorffas Ukrainoje pralaimėjo. Manoma, kad jų dėka Vokietija faktiškai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, kaip daugelis istorikų mano, dėl to, kad Vokietija perkėlė dauguma savo karinių pajėgų iš Rytų fronto į Vakarinį frontą 1918 metų žiemos laikotarpyje besiruošiant savo paskutiniam bandymui užimti Paryžių ir sėkmingai užbaigti karą.
Kitais žodžiais tariant, Vokietijos generolas Ludendorffas buvo nugalėtas ne tiek sąjungininkų ar Antrojo Marnos mūšio, kiek jo paties Ukrainietiškos strategijos trūkumų.
Ukraina – Vokietijos išgalvojimas?
Paklaustas, ar Ukraina kada nors galėjo pasirodyti be Vokietijos pagalbos Vokiečių istorikas Golczewskis diplomatiškai atsakė: „tikriausia ne. Lenkijos Nacional-demokratai konstatavo, kad ten nebuvo jokių Ukrainiečių, bet kad jie (Ukrainiečiai) buvo Vokietijos išgalvojimas. Ir Britai su Prancūzais buvo linkę tą patį manyti. Austrijos žydų tautybės rašytojas ir žurnalistas Jozefas Rothas 1939 metais rašė, kad Ukrainiečiai buvo „pagaminti Vokietijoje“. Jis pareiškė, kad Vokiečiai išgalvojo Ukrainiečius tam, kad būtų sutriuškinta Rusija. Dėl to, Ukrainiečiai buvo laikomi Penktąja Vokietijos kolona.“
Generolo Skoropadskio valdymo laikais Ukraina įsivėlė į karą prieš Lenkus dėl Lvovo, kurį laimėjo Lenkija. Šiandien Lvovas yra tapęs pagrindiniu Ukrainietiško nacionalizmo centru. Jame praeityje gyveno daug Lenkų ir žydų.
1919 Simono Petliūros valdymas ir Žydų pogromai
Kuomet 1918 metų pabaigoje žlugo Vokietijos karo pastangos, kartu su jomis žlugo ir gen. Skoropadskio diktatūra, kuri buvo pakeista į oligarchiją žinomą kaip Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija, kurios pirmininku ir dominuojančia asmenybe 1918-1920 metais buvo Ukrainos socialdemokratų partijos ir Ukrainos liaudies respublikos steigėjas, o nuo 1919 vasario 20 dienos ir Ukrainos prezidentas Simonas Petliūra. Petliūros valdymo metais Ukrainos teritorijoje įvykdytą daug pogromų prieš žydus – buvo nužudyta apie 100 tūkst. Žydų. Tuo metu Ukrainoje gyveno apie 1/3 visų Europos žydų.
Dabar Simonas Petliūra laikomas Ukrainos nacionaliniu didvyriu, kovotoju už laisvę, kuris stengėsi apginti žydus.
1919 metų Ukraina – Rusijos pilietinio karo laukas. Ukrainos anarchistų Juodoji Armija
1919 metais Ukraina tapo Rusijos pilietinio karo lauku. Bolševikų Raudonoji armija kariavo su monarchistų Baltąją Armiją, kurią rėmė Britai ir Prancūzai.
Kadangi Osmanų imperijos Turkijos vyriausybė buvo nugalėta ir negalėjo blokuoti Dardanelų sąsiaurį, Baltagvardiečių sąjungininkų pajėgos atplaukė į Juodąją jūrą ir padedant Britanijos Karališkajam laivynui Prancūzijos pajėgos išsilaipino Krymo pusiasalyje Odesoje ir Sevastopolyje. Šios vietovės tapo logistinėmis bazėmis kariaujant prieš Bolševikus ir monarchistų Denikino, Vranglerio ir kitų generolų vadovaujamą Baltąją Armiją.
Baltoji Armija 1919 metų laikotarpyje nuniokojo didelę dalį Ukrainos. Britai ir Prancūzai dar anksčiau 1853-1856 metais buvo įsiveržę į Krymą karui prieš Rusiją. Tad nenuostabu, kad dabartinė Rusijos vyriausybė Krymą laiko svarbia strategine teritorija.
Apie 1920 metus Bolševikai iš Ukrainos išvarė Baltąją Armiją, tačiau naujai atsikūrusios Lenkijos vyriausybinė kariuomenė įsiveržė į Ukrainą tikėdamasi atstatyti savo dominavimą Ukrainoje. Kovos tarp Lenkų ir Bolševikų visoje Ukrainoje vyko labai permainingai, tačiau 1921 metais frontas stabilizavosi. Vakarų Ukrainos miestai, tarp jų Lvovas ir Tarnapolis buvo prijungti prie Lenkijos. Šiose vietovėse buvo tvirtos Graikų katalikų bažnyčios priklausančios Romos popiežiui pozicijos. Rytų Ukraina, kurioje dominavo Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai 1922 metais buvo įkurta TSRS, tapo Ukrainos Tarybų Socialistine Respublika.
Tuo metu trečioji jėga Ukrainoje buvo Ukrainos anarchistų, civilizacijos griovėjo kalbėjusio, kad vienintelė jo užduotis – griauti, kad kiti galėtų atstatyti, Nestoro Macho vadovaujama „Revoliucinė Ukrainos Sukilimo Armija“ (RUSA) dar vadinama Juodoji Armija.
Juodoji Armija buvo sukurta kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes, bei Baltosios Armijos dalinius. Machas buvo revoliucionierius, anarchistinis komunistas nesutikęs vienytis su Rusijos bolševikais.
Leninas sudarė sandėrį su Ukrainiečiais dėl to Ukrainiečių anarchistų Juodoji Armija aktyviai dalyvavo Rusijos pilietiniame kare 1918-1924 metais ir padėjo kovoti ir laimėti prieš caro Baltają Armiją. Pasibaigus Rusijos pilietiniam karui Rusijos sąjungininkai Ukrainos anarchistai buvo išstumti iš Ukrainos ar sunaikinti, tačiau patys Ukrainiečių anarchistai mažiausiai rūpinosi savo tautiškumo identitetu.
1939 metais Vakarinė Ukrainos dalis prijungiam prie Rytinės
Toks 1922 metų Ukrainos sienų statusas išsilaikė iki 1939 rugpjūčio 23 dienos, kuomet II-ojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas. Remiantis šiuo paktu Stalinas prijungė Lenkijos užgrobtą Vakarinę Ukrainos dalį prie Rytinės. Priešingai nei Rytų Ukraina, geografinė Vakarų Ukraina niekada nepriklausė Rusijos imperijai. Po 1795 metų Lietuvos-Lenkijos Unijos padalinimo pietvakarinė Vakarinės Ukrainos dalis atiteko Austro-Vengrai, o šiaurinė Vakarų Ukrainos dalis – Rusijai. Pasibaigus I-ajam Pasauliniam karui Ukrainos – Tarybų Rusijos karo metu 1921 metais buvo pasirašyta Rygos sutartis pagal kurią Vakarų Ukraina buvo padalinta Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai ir Tarybų Rusijai, kuri veikė Tarybinės Baltarusijos vardu. Taip 4 milijonai Ukrainiečių prieš savo valą atsidūrė Lenkijos teritorijoje. Lenkijoje Ukrainiečiai buvo per prevartą Lenkinami. Todėl 1929 metais Vakarų Ukrainoje susikūrė Ukrainos Nacionalistų Organizacija (OUN) istorikų apibūdinama kaip neo-nacistinė organizacija. Pagrindiniai UNO kovos metodai buvo teroristinė veikla. Tik 1939 metais Stalinas Vakarų Ukrainos teritorija vėl sugrąžino Ukrainai ir sujungė su Rytų Ukrainos dalimi. Štai todėl Ukrainoje, priešingai nei Lietuvoje, nėra smerkiamas Ribentropo – Molotovo paktas, kadangi šis paktas leido Ukrainai susigražinti Lenkijos užgrobtą Vakarų Ukrainą.
Ukrainiečių nacionalistas Steponoas Bandera
Pasirašius Ribentropo-Molotovo paktą Lenkija vėl išnyko iš žemėlapio, o Tarybų Sąjunga praplėtė savo kontrolę vakaruose iki Lvovo. 1941 birželio mėnesį Hitlerio kariuomenė įsiveržė į Tarybų Sąjungą ir Vokietija netrukus užėmė Ukrainą. Nuo to momento Ukrainos nacionalistams pradėjo vadovauti nacistinės Vokietijos kolaborantas Steponas Bandera, kuris surengė plataus masto Žydų žudynes tikėdamasis įtikti Nacistinės Vokietijos vadovybei ir tikėdamasis vadovauti nacistinės Vokietijos valdomai Ukrainai.
Kurį laiką Steponas Bandera veikė kaip Vokietijos agentas gaudamas pinigus iš Berlyno ir padėdamas organizuoti SS batalioną, kuris vėliau buvo reformuotas į Galicijos SS diviziją, kuri buvo skirta kariauti prieš Tarybų valdžią.
Ukrainiečių Sukilimo Armija (UPA) nuo 1943 iki 1944 metų nužudė apie 60 tūkst. Lenkų Vokietijos okupuotoje Lenkijoje Volynės regione ir iki 40 tūkst. rytų Galicijos regione.
Žmogžudystės buvo tiesiogiai susijusios su Banderos vadovaujamu Ukrainos Nacionalistų Organizacijos kariniu sparnu – Ukrainos Sukilėlių Armija (UPA), kurios tikslai buvo apibrėžti Antroje Stepono Banderos vadovaujamoje Ukrainos Nacionalistų Organizacijos (OUN-B) surengtoje konferencijoje 1943 metų pradžioje.
Tačiau Hitleris norėjo aneksuoti Ukrainą ir jos teritorijoje pradėjo apgyvendinti Vokiečių kolonistus. Vokiečių nacistai nebuvo linkę leisti reikštis bet kokios rūšies Ukrainietiškoms organizacijoms, tarp jų ir Banderai, kuris dėl to buvo deportuotas į Vokietiją, kurioje jis tarnavo Hitleriui iki pat pabaigos. Po to, kai Nacistinės Vokietijos vyriausybė žlugo, Bandera dirbo JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos aparate. Bandera dirbo „Laisvosios Europos Radijo“ komplekse Miunchene, kuriame jis vadovavo terorizmo ir žmogžudysčių skyriui skirtam destabilizuoti tarybinę Ukrainą. 1959 metais KGB suėmė Bandera.
1945 metais Galicijos SS diviziją pasidavė Britams Klagenfurte, Austrijoje, iš kur belaisviai buvo pervežti į Italijoje esančią Rimini karo stovyklą ir po dviejų metų 8000, daugelis kurių buvo karo nusikaltėliai, buvo nuplukdyti į Didžiąją Britaniją. (Steponas Bandera prieš II-ąjį Pasaulinį karą taip pat dirbo Britų žvalgybai SIS).
Dabar Vakarų Ukrainos nacionalistas, buvęs nacių kolaborantas Steponas Bandera yra laikomas Ukrainos nacionaliniu didvyriu. Vakarų Ukrainoje jo garbei pastatyta kelios dešimtys paminklų, jo garbei pervadintos gatvės.
1954 metais Krymas prijungiamas prie Ukrainos
Tarybiniais laikais Ukrainą ir Rusiją toliau siejo artimi ryšiai. Rusijos pasienyje su Ukraina gimęs Nkita Chriuščiovas jaunystėje nuo 14 metų išvyko uždarbiauti į Donbaso regiono Donecko miestą. Donbase Chiurščiovas dalyvavo revoliucinėje veikloje, buvo aktyvus Ukrainos komunistų partijos narys ir 1937 metais Stalino paskirtas Ukrainos Komunistų Partijos vadovu. II-ojo Pasaulinio karo metais Chriuščiovas, jau būdamas generolu vadovavo Ukrainos gynybai prieš nacistinę Vokietiją. Po karo Chriuščiovas buvo paskirtas Ukrainos TSR Ministru pirmininku. 1953 metais po Stalino mirties Chriuščiovas buvo išrinktas TSKP CK pirmuoju sekretoriumi. Beje, buvęs TSRS vadovas, TSKP generalinis sekretorius (1964–1982) Leonidas Brežnevas taip pat buvo gimęs Ukrainoje.
1954 metais Nikita Chriuščiovas prijungė Rusijai priklausiusį Krymą prie Ukrainos manydamas, kad taip jis pamalonins Ukrainiečius.
Ukraina iširus TSRS
Kai nesėkmingos Gorbačiovo reformos 1990-1991 metais įstūmė TSRS į krizę, Baltijos respublikose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, bei Gruzijoje iškilo masiniai nacionalinės nepriklausomybės ir separatistiniai judėjimai. Tuo tarpu Ukrainoje tokie judėjimai nebuvo tokie masiniai. Pavyzdžiui, 1991 kovo 17 dieną apie 75 procentai Ukrainiečių balsavo už tai, kad Ukraina pasiliktų Tarybų Sąjungoje. Tačiau 1991 Rugpjūčio mėnesį Maskvoje įvyko pučas – kurio metu grupė KGB veteranų, Vidaus reikalų ministras ir Gynybos Ministerijos atstovai pabandė atstatyti autoritarinę valstybę. Ukrainos politinės valdžios lyderiai palaikė šį Rugpjūčio perversmą, tiek slapta tiek atvirai, visų pirma bijodami, kad Rusijos demokratiniai judėjimai gali įgyti šiek tiek galios valdžioje. Kai perversmas nepavyko ir Vakarų pagalbos dėka Borisas Jelcinas iškilo kaip nugalėtojas, Ukrainos lyderis Leonidas Kravčiukas nusprendė, kad geriausia galimybė išsilaikyti valdžioje – žaisti nacionalizmo ir nepriklausomybės nuo TSRS korta. Todėl, 1991 metų gruodžio mėnesį Ukrainoje Kravčiukas surengė referendumą dėl Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo. Šio referendumo paruošiamuoju laikotarpiu spalio 28 dieną Jelcinas paskelbė, kad jis Rusijoje ketina įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) reikalaujamas neo-liberaliojo kapitalizmo reformas – šoko terapiją, griežtą taupymą, privatizaciją socializmo panaikinimą. Taigi, Jelcinas aiškiai davė suprasti, kas laukia Rusijos ateityje.
TVF šoko terapiją reikalinga „laisvajai rinkai“ davė pagrindą Ukrainiečiams atsiskirti nuo Rusijos. Kai 1991 gruodžio 1 dieną Ukrainoje įvyko referendumas dėl nepriklausomybės, 90 procentų balsuotojų pasisakė už išstojimą iš TSRS.
Naujosios Ukrainos valstybės susikūrimas buvo Ukainos aukščiausios valdžios operacija skirta išsaugoti Ukrainos oligarchų ir nomenklatūros valdžią ir privilegijas. Tokia oligarchinė Ukraina išliko iki pat 2014 vasario valstybinio perversmo, kuomet valdžią Kijeve užgrobė Vašingtonui ir Briuseliui lojalūs oligarchai.
1994 metais susikūrė Amerikos-Ukrainos Patarėjų Komitetas (AUAC) vadovaujamas Zbigniewo Brzezinskio. kurio nariais buvo Henris Kissingeris, buvęs NATO generolas Gavinas, Frankas Carluccis, George Soros ir kiti. Visų pirma, JAV Ukrainoje siekė įgyvendinti struktūrinio pertvarkymo (laisvosios rinkos) politiką, kuri griovė Ukrainos ekonomiką ir siekė Ukrainą paversti savo vasalu. Antra, Ukrainoje JAV turėjo geopolitinių interesų nukreiptų prieš Rusiją. JAV Valstybės departamentas finansiškai rėmė Ukrainos nevyriausybines organizacijas ir didino priešpriešą tarp Ukrainiečių ir Rusų.
Ukrainos 2014 metų valstybinis perversmas
2014 vasario 21 dieną po keleto mėnesių trukusių smurtinių protestų, kuriuos politiškai rėmė ir finansavo JAV ir ES vyriausybės buvo nuverstas Ukrainos prezidentas Janukovičius. Pagrindinį vaidmenį verčiant prezidentą Janukovičių atliko Ukrainos neo-nacistinės organizacijos. Valdžią užgrobė Vašingtono ir Briuselio remiamos politinės – ekonominės Ukrainos oligarchų grupuotės. Daugelyje Ukrainos regionų kilo Ukrainietiško nacionalizmo ir anti-rusiško smurto banga.
Perversmo vadinamo „Maidano revoliucija“ metu ir po jos dažnai skanduojamas Ukrainos Nacionalistų Organizacijos (UNO) šūkis „Šlovė Ukrainai!”, UNO vėliava ir kita UNO simbolika buvo oficialiai įteisinti. UNO – pusiau fašistinė organizacija, II-ojo Pasaulinio karo metu kolaboravusi su Vokietijos nacistais, dalyvavusi masinėse Žydų, Lenkų, Ukrainiečių ir Rusų žudynėse buvo tiesiogiai susijusi su 2014 metų Maidano žudynėmis ir karo Donbase išpuoliais. Deja, Ukrainos UNO organizacijos nacistinį šūkį “Šlovė Ukrainai!” skanduoja ir aukščiausi Lietuvos vadovai.
Besipriešindami naujajam Kijevo režimui Pietryčių Ukrainos regionai paskelbė apie atsiskyrimą nuo Ukrainos. Pirmasis atsiskyrė Krymo pusiasalis, kurio dauguma gyventojų 2014 kovo 16 dieną surengto referendumo metu pasisakė už Krymo atsiskyrimą nuo Ukrainos ir prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Nepasitenkinimai Kijevo režimu kilo ir Odesoje. Tad siekdami įbauginti protestuotojus gegužės 2 dieną Ukrainos neo-nacistinės grupuotės Odesos Profsąjungų rūmuose surengė masines žudynes, kurių metu buvo nukankinta ar sudeginta 48 žmonės, 50 dingo be žinios, daugiau, kaip 60 sužeistų.
Netrukus 2014 gegužės 11 Rytų Ukrainos Donecko ir Lugansko gyventojai nesutikdami su perversmo keliu į valdžią atėjusia naująja Ukrainos valdžia vykusio referendumo metu nubalsavo už Donecko ir Lugansko srities atsiskyrimą nuo Ukrainos ir paskelbimo nepriklausoma Donecko ir Lugansko Liaudies Respublika. To pasekmėje Rytų Ukrainoje kilo pilietinis karas. Tuo tarpu Kijevo režimas neigia pilietinį karą ir šį karą vadina „Rusijos agresija“.
Ironiška, bet Ukraina pradėjo byrėti ją valdant ne pusiau prorusiškam Ukrainos prezidentui Janukovičiui, bet būtent perversmo keliu į valdžią atėjusiam pro-Vakarietiškam prezidentui Porošenkai. Lietuvos vadovų ir politikų Ukrainos istorijos ir politikos neišmanymas padarė „meškos paslaugą“ Ukrainai. ir tiesiogiai pasitarnavo Rusijos interesams.
Nors 2014 metų valstybinis perversmas Kijeve Vakarų vadinamas Maidano revoliucija Kijeve įvyko dėl Ukrainos vadovų ir žiniasklaidos Euro-Maidano metu ir po jo klaidingo nušvietimo žmonėms apie Ukrainos integracijos perspektyvas Europos Sąjungoje ir NATO aljanse, tačiau praėjus dviem metams po valstybinio perversmo Europos Komisijos vadovas Jean-Claude Junckeris patvirtino tai, ką buvo galima anksčiau numatyti, kad „Ukraina tikrai negalės tapti ES nare per ateinančius 20-25 metų, nei NATO nare.“ 2017 metais JAV specialusis pasiuntinys Ukrainos krizei stebėti Kurtas Volkeris davė aiškiai suprasti, kad Ukraina nebus priimta į NATO aljansą.
Šiuo klausimu buvo mažai tikėtina kad artimiausioje ateityje Ukraina įstos į ES ar NATO, ir kad Euro-Maidanas nebūtų to pakeitęs vien dėl ES šalių narių visuomenės pasipriešinimo prieš Ukrainos narystę ES.
Ukraina pasuko link naujos smurto ir chaoso bangos. Pati Ukraina po Maidano revoliucijos palaipsniui perėjo nuo demokratinio prie autoritarinio režimo. Galiausiai Ukrainos neišvengiamą žlugimą pripažino ir Vakarai. Eurointegracija nuniokojo Ukrainą kur kas daugiau, nei II-asis Pasaulinis karas – Ukraina prarado Krymą ir Rytų Ukrainos Donbaso regioną.
Ukrainos konflikto sprendimas kariniu būdu yra netinkamas pasirinkimas. Ukrainos kariuomenė negalės karine jėga susigrąžinti Krymo ir separatistų kontroliuojamo Donbaso regiono. Ukrainos kariuomenė neprilygsta Rusijos kariuomenei, o Vakarai nestotų į karą Ukrainoje tiesiogiai, nes tai reikštų konfrontaciją su branduoline Rusija. JAV ir NATO šalių ginklų tiekimas į Ukrainą tik sustiprina karinį konfliktą, verčia Ukrainiečius žudyti daugiau Ukrainiečių ir didina galimą tiesioginę Rusijos karinės intervencijos grėsmę.
Ukrainos politologas prof. Volodymyras Dubovykas savo 2017 metų moksliniame darbe (Is Ukraine a “Client State” of the United States?) Ukrainą po valstybinio perversmo įvardino kaip JAV marionetinę valstybę stipriai priklausomą nuo Vašingtono.
2017 rugpjūčio mėnesio pradžioje Kijevo vyriausybės JAV kilmės sveikatos apsaugos ministrė Uljana Suprun lankydamasi Lutske Volynėje vykusiame festivalyje pavadintame „Banderistanas – 2017″ dėvėjo marškinėlius su anglišku akronimu „WWBD” (Liet. „Ką Bandera darytų“) marškinėlius. Susirinkusių žmonių ji klausė, ką jos vietoje darytų Steponas Bandera prieš priimdamas su sveikatos apsauga susijusius sprendimus? Bandera, kuris vadovavo organizacijai, kuri nužudė daugiau nei šimtą tūkstančių Lenkų, Ukrainiečių, Žydų ir Rusų Ukrainoje, įskaitant daugiau nei 50 tūkstančių pačioje Volynėje.
Taigi, tokia tikroji Ukrainos valstybės istorija