Aktualijos

Ramūnas Aušrotas. Gedimino migracijos politika

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read

Liepos 6 dieną, veždamas dukrą į darbą, prisiminiau Gediminą ir jo laiškus, o ypatingai 1323 m. sausio 25 d. Laišką visiems krikščionims, kuriuo jis, siekdamas atsiverti krikščioniškai kultūrai ir tuo pačiu perimti vakarų krikščioniškos civilizacijos technologinį know how, į Lietuvą kviečia atvykti vienuolius, amatininkus, žemdirbius, pirklius. Tai, ką šių laikų modernia kalba vadintume aukštą pridėtinę vertę kuriančias specialistais. Skaitome:

Be to, atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis. Karius ir ginklanešius, jei norėtų pasilikti, aprūpinsiu daiktais ir nuosavybe, kaip dera. Paprasta liaudis tikrai tegu džiaugiasi Rygos miesto pilietine teise, jei, mums pasitarus su išmintingaisiais, nebus tada išrasta geresnės. Kas tik nepaisys nurodymų ir trukdys tiems, kurie atvyksta teirautis minėtais reikalais, labai mus apsunkins, tesužino, kad iš tiesų trukdys ne jiems, bet mūsų karališkajai didenybei. Nes nuo šiol norime ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti ir stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą su visais Kristaus ištikimaisiais amžina sutartimi. Kad tai pasiliktų nepakeista, pridėjome mūsų antspaudą prie šio rašto kaip paliudijimą ir apsaugą.


R.Aušrotas. Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų komiteto pirmininkas

Lietuvai tu metu trūko ne žmonių, bet žinojimo.

Įdomu tai, kad Gediminas kviečia ne bet ką ir ne iš bet kur. Laiško adresatas – konkreti erdvė – Vakarų kriščioniška Europa: „Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“).

Gedimino migracijos politika aiški – ji turi atitikti šalies geopolitinę orientaciją. Kultūra iš vakarų, specialistai – taip pat. Nes su žmogumi ateina ir kultūra.

Kaip ši Gedimino „atvirų durų“ politika įtakojo LDK demografinę situaciją ir etninę struktūrą?

Iš Vokiečių ordino karo žygių prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) aprašymų (Lithauische Wegeberichte) žinoma, kad 14 a. pabaigoje – 15 a. pradžioje Lietuva jau buvo tankiai gyvenamas kraštas, nors miškai užėmė didžiąją dalį teritorijos.

Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo, jog LDK gyventojų etininėse lietuvių žemėse daugėjo dėl natūralaus jų prieaugio ir teritorijos plėtotės.

1260 m. lietuvių etninėse žemėse (105 kv. km.) gyveno apie 300 tūkstančių žmonių, t.y. 2,8 žm kvadratiniam kilometrui. Iš jų 270 tūkstančių (t.y. 90 proc.) buvo lietuviai.

1430 m. Vytauto Didžiojo valdymo pabaigoje lietuvių etninėse žemėse (114 kv. km.) gyveno jau 690 tūkstančių gyventojų, gyventojų tankis – 6,0 žm. kvadratiniam kilometrui. Iš jų 590 tūkstančių (85 proc.) buvo lietuviai.

1572 m. kai mirė paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas, lietuvių etninėse žemėse (114 kv. km) gyveno 1 milijonas 40 tūkstančių žmonių, t.y. 9,0 kv. km. Iš jų 850 tūkstančių (82 proc.) buvo lietuviai.

Lietuvių gyventojų proporcija LDK mažėjo prie LDK prisijungiant slavų žemes. Valdant Gediminui LDK teritorija išsiplėtė iki 350 tūkstančių kv. km, žmonių padaugėjo iki 700 000. Apie 53 % buvo lietuviai, apie 47 % – slavai.

Tačiau etninėse lietuvių žemėse dominuojanti tauta buvo lietuviai. Šis vaizdas, nepaisant karų, marų ir badų, iš esmės nepakito iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m.

Jei pagal tautinę sudėtį lyginsime etnines lietuvių žemes LDK laikais su dabartine Lietuva iš esmės turime tą patį vaizdą. Tai buvo homogeninė visuomenė.

Dabartinei Lietuvai trūksta žmonių, o ne žinojimo.

Tai puikiai žino dabartinė Vyriausybė, savo programoje kaip vieną iš tikslų įsirašiusi darbuotojų pritraukimą iš trečiųjų šalių. Darbuotojų stygiui spręsti tarnauja ir Užimtumo tarnybos reforma, kuria siekiama išpjauti ilgalaikių bedarbių opą, Vaiko išmokų sistemos perkūrimas, kurio vienas iš esminių, nors ir nedeklaruotų tikslų yra ankstesnis moterų sugrąžinimas į darbo rinką, nusimato ir profesinio švietimo reforma, sprendžiant perkvalifikavimo klausimus, o taip pat pensijinio amžiaus ilginimas, siekiant darbo rinkoje išlaikyti dar galinčius dirbti specialistus.

Istorija nepateikia skaičių, kiek žemdirbių ir miestelėnų atvyko į LDK. Tačiau lietuvių etninėse žemėse gyvenančių gyventojų kaitos sudėtis rodo, kad jų atvykimas reikšmingai nepakeitė krašto etninės sudėties. Žmonės gyveno sėsliai, todėl vidinė migracija tarp lietuvių ir slavų žemių buvo minimali.

LDK buvo daugiatautė dėl ekspancionistinės kunigaikščių politikos. Ji netapo daugiataute dėl didžiųjų kunigaikščių vykdomos migracijos politikos. Atvykusius kolonistus etinė Lietuva sugebėjo sugerti, ir visų pirma dėl savo tautos reprodukcinio potencialo.

Didieji kunigaikščiai buvo nei kosmopolitai, nei globalistai.

2021 m. surašymo duomenimis, pagal gyventojų etnokultūrines charakteristikas, Lietuva savo tautine sudėtimi tebėra homogeniška valstybė. Nepriklausomybės pradžioje lietuviai sudarė daugiau nei 80 proc. visų šalies gyventojų.

Ši etniniu požiūriu homogeniška, išsilavinusi, miestuose ar rajono centruose gyvenanti visuomenė, yra senstanti ir negyvybinga. Gimstamumo lygis Lietuvoje yra žemas ir gerokai atsilieka nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą.

Demografiniu požiūriu Lietuva panaši į seną ąžuolą su plačia, bet gilių nebemezgančia laja ir plonu kamienu, kuris bet kada gali lūžti. Jei tendencijos nesikeis, pagal JT paskaičiavimus, šio amžiaus pabaigoje Marijono Mikutavičiaus įpėdiniui teks dainuoti tik apie pusantro milijono lietuvių.

Apie tai rašiau ČIA.

Dabar yra lemiamų sprendimų metas.

Šiuo metu daromi sprendimai rodo, jog valdžia netiki, jog lietuvių tauta gali atgimti.

Atsisakydama investuoti į savo tautos gyvybinį potencialą, plačiai atidarydama duris neribotai darbo jėgos migracijai, etniniu požiūriu homogeniška, bet nykstanti lietuvių tauta nepajėgs absorbuoti trečiųjų šalių kultūrinio poveikio.

Klausimas, ar tikrai to norime? Aar tikrai norime išnykti kaip tauta?

Šią lietingą, bet gražią dieną, noriu tikėti, kad Lietuvos žmonės, skirtingai negu realpolitik vykdantys jų atstovai, mano ir mąsto kitaip.

Kad jie tiki, jog lietuvių tauta gali išlikti.

Nepaisant valdžios vyrų ir moterų netikėjimo tuo.

Asmeniškai aš tikiu, kad Lietuvių tauta gali atgimti.

Ir jei Dievas leis, padarysiu viską, kad tai taptų realybe.

Ne tam mes tapome politine tauta, ne tam sukūrėme valstybę, ir ne tam gavome karūną iš popiežiaus rankų.

Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.

Su Valstybės diena Jus. Su tautos diena jus.

Nes be tautos nėra valstybės.

pozicija.org