Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Ramūnas Aušrotas. Homoseksualumas įveikiamas

Vienas iš argumentų už vienos lyties asmenų partnerystę, skambančių viešojoje erdvėje, yra kad homoseksualūs asmenys turi teisę į šeimą. Taip pat kaip ir heteroseksualūs asmenys. Tam net visai neseniai buvo panaudoti iš konteksto ištraukti popiežiaus Pranciškaus žodžiai. Todėl yra reikalinga partnerystė, kuri šiems asmenims garantuos tai, kas jiems, kaip žmonėms, pagal orumą priklauso.

Partnerystės reikalavimas iš esmės yra paremtas idėja, kad gėjumi ar lesbiete gimstama, o ne tampama. Jei žmogus gimė gėjumi, tai yra žiauru iš jo reikalauti, kad jis kurtų heteroseksualią šeimą. Lygiai taip pat žiauru reikalauti, kad jis nepraktikuotų savo homoseksualaus polinkio ir susilaikytų nuo homoseksualių santykių, kaip reikalauja Katalikų Bažnyčia. O gailestingumas būtų leisti jam turėti savo šeimą. Ir savo būdu. Maždaug taip pasakė visai neseniai vienas kataliku save laikantis politikas. Būtent taip mąsto gerai žinomas katalikų kunigas James Martin SJ, svajojantis apie tai, kad Katalikų Bažnyčios Katekizme atsirastų frazė, kad homoseksualūs santykiai yra “kitaip tvarkingi”. Būtent šis argumentas ir lėmė, kad JAV teismas įteisino homoseksualių asmenų santuoką. Juk negalima vilkui duoti ėsti žolės.

Tačiau žmogus ne vilkas, jis turi laisvą valią. Ir nors ta valia, kaip rodo žmonijos patirtis, ribojama žmogaus prigimties (dabar sakytume genetinio paveldimumo), socialiai sąlygojama (ypač dabar), bet niekas nenuneigs antropologinės tiesos apie žmogų, kad jis gali pasirinkti ir pasirinkęs, keistis. Ir ši tiesa yra Vakarų visuomenės pasididžiavimas, žmogaus laisvės sąlyga ir garantas. Nes neigti laisvą valią, reiškia neigti laisvę. Be laisvos valios pripažinimo žmogus viso labo yra instinkto vergas. Arba, jei norite, sraigtelis Matricoje.

Katalikų Bažnyčia nuo savęs prideda, kad žmogaus laisva valia yra temdoma gimtosios nuodėmės, tačiau malonės stiprinamas žmogus gali pasirinkti ir pasirinkęs, keistis. Būtent laisvos valios argumentu ir yra paremtas Katalikų Bažnyčios mokyme esantis atskyrimas tarp asmens ir jo veiksmų, įskaitant ir atskyrimą tarp homoseksualumo ir homoseksualių veiksmų. Šie du reikalavimai – priimti homoseksualų polinkį turinčius asmenis ir nepritarti homoseksualiems santykiams – neturėtų jokios prasmės, jei žmogus negalėtų keistis.

Siūlydama susilaikyti nuo homoseksualių santykių Bažnyčia siūlo ne stagnaciją, bet kaitą. Dažnai girdimas pasakymas apie žmogų, kad jį reikia priimti tokį, koks jis yra, yra tik pusė tiesos apie žmogų. Visa tiesa apie žmogų reikalauja pasakyti ir tai, kad jis (nors kartais tai ir labai sunku) yra pašauktas ir net privalo, keistis.

LGBT ideologinės propagandos argumentas, kad gėjus ar lesbietė yra įgimta ir negali keistis, yra ne kas kita, kaip klasikinis deterministinis argumentas, iš esmės neigiantis laisvą valią. Ir per tai – pačią laisvę.  Kokiu būdu?

Dėl to ar yra kitimas, ar ne, buvo ginčijamasi jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų,  Antikoje, tarp kinetikų ir statikų, Heralikeito ir Parmenido. Homoseksualumo terapijos kontekste šis ginčas vyksta ir iki šiol. Kaip aiškiai ir tiksliai išdėsto pateikiamas šaltinis, deterministinė įgimto homoseksualumo logika reikalauja neigti faktą, kad homoseksualumo polinkį galima keisti. Nes jei gėjumi gimstama, tai reiškia, kad gėjus keistis negali. Todėl jo keitimas yra prievarta ir žala asmeniui. O ar šis “keitimas” vyksta laisva žmogaus valia ar prieš ją – čia neturi jokios reikšmės. Tai būtis suponuoja taisykles, o ne atvirkščiai. Taip prasideda neteisinga žmogaus samprata paremtas laisvės ribojimas. Todėl homoseksualių santykių praktikos akceptaciją visuomenėje lydi homoseksualumo terapijos neigimas ir bandymas ją uždrausti. Šį raginimą mes jau turime Europoje: spalio mėnesį per 60 Europos parlamento narių pasirašė laišką, kad ES būtų uždrausta homoseksualaus polinkio terapija.

Turime jį ir Lietuvoje. Pagal gautą skundą Lietuvos bioetikos komisija ketina įvertinti šalies psichoterapeutus, kurie siūlo homoseksualius asmenis gydyti terapijos būdu.

Tačiau mokslas ne tik kad neįrodė, kad gėjumi gimstama, jis taip pat pateikia faktus, kad homoseksualus elgesys pasiduoda terapinei korekcijai. Ir svarbiausia: kad žmonės terapijos nori ir ji jiems padeda. Nuorodas į faktus rasite straipsnyje.

Jei įgimto homoseksualumo teorija neturi pagrindo moksle, ir jei priimsime tiek statistiškai, tiek ir individualiai ne kartą patvirtintą faktą, kad homoseksualus polinkis gali būti koreguojamas (keičiamas), mes turėsime iškelti baisiai nepatogią mintį. O ji tokia: Taip, homoseksualūs asmenys turi teisę į šeimą. Tą pačią kokią turi kiekvienas suaugęs asmuo. Teisę į vyro ir moters santuokos pagrindu kuriamą šeimą. Imkite, prašome.