Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką „Kultūros barai“ 2019 m. nr. 9.

Wolfram Wette. Karl Jäger. Morder der litauischen Juden, S. Fischer Verlag, Frankfurt am Main. 2012.

Vokiečių istorikas Wolframas Wette parašė štandartenfiurerio, karo metais rezidavusio Kaune, biografiją iškalbingu pavadinimu „Karlas Jägeris. Lietuvos žydų žudikas“. Mums ši studija svarbi ne vien dėl asmens, Lietuvos istorijoje palikusio kruviną pėdsaką, biografijos, bet ir dėl istorinio konteksto, atskleidžiančio iki šiol menkai ištirtus Lietuvos padėties karo metais aspektus.

Gaila, kad knyga tik dabar atsitiktinai pateko man į rankas, tačiau knygų „galiojimo laikas“, kaip žinome, nėra apribotas, o bėgantys metai nė kiek nesumenkina jų vertės.

Karlas Jägeris (1888–1959), šiais laikais žinomas gal tik istorikams, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje reiškė labai daug. Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas, SS štandartenfiureris 1941–1943 m. buvo aukščiausią laipsnį ir didžiausius įgaliojimus turintis III Reicho saugumo pareigūnas Lietuvoje. Jam buvo pavaldus gestapas, SD, saugumo ir kriminalinė policija. Jis vadovavo 3-iajam operatyviniam būriui (Einsatzkommando 3), vykdžiusiam žydų žudynes. 1941 m. gruodžio 1 d. raporte, patvirtintame Jägerio parašu, detaliai išdėstyta, kaip išžudyti Lietuvos žydai. Dokumente, kurį dabar ypač dažnai cituoja Holokausto tyrinėtojai, remiantis Rokiškio pavyzdžiu aiškinama, kaip efektyviai organizuoti žudynes. Beveik nėra abejonių, kad štandartenfiureris asmeniškai lankėsi Rokiškyje.

Per Jägerio rankas pereidavo lageriams ar mirčiai pasmerktų žmonių bylos. Jeigu tik būtų panorėjęs, tai Balys Sruoga, Jonas Noreika, Vladas Jurgutis, kunigai Stasys Yla, Alfonsas Lipniūnas ir kiti būtų išvengę kančių Štuthofe. Tačiau nepanorėjo.

Kiekvieną Jägerio biografijos faktą Wette paremia daugybe šaltinių, publikuotų ir neskelbtų archyvinių dokumentų – knygoje yra net 586 nuorodos. Nemažai jo cituojamų dokumentų, tyrimų, net aptariamų faktų Lietuvoje yra žinomi tik pavieniams specialistams. Būtų gerai bent pačius svarbiausius dokumentus išleisti lietuviškai. Pirmiausia Walterio Stahleckerio vadovaujamos Einsatzgruppe A, Jägerio Einsatzkommando 3 (EK 3) raportus, visą dokumentaciją, susijusią su jų veikla Lietuvoje ir apskritai Ostlande.

Dr. Wette knygoje nesureikšmina lietuvių vaidmens žydų žudynėse. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Jo dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kur naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose.

1941 m. liepos 2 d. Jägeris, lydimas savo komandos, prašmatniu automobiliu Opel Admiral per Gumbinę, Eitkūnus, Kybartus atvyko į Kauną. Iki jo pasirodymo čia veikė Einsatzkommando 1 b, vadovaujama dr. Ehrlingerio.

1942 m. pradžioje Jägeris rašė, kad atvažiavęs į Kauną, pirmiausia įvedė žydų ženklinimą, Vilijampolėje įsteigė getą (p. 90). Tai buvo padaryta Einsatzgruppe A (EG A) vado Stahleckerio nurodymu (p. 93). Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį steigiant getą nėra nė žodžio. Tą epizodą, dažnai kartojamą lietuviškame naratyve, Wette apeina be komentarų. Skaitant knygą atrodo, kad apie lietuvių vaidmenį, priimant sprendimus dėl getų, Jägeris apskritai nebuvo girdėjęs.

Knygos autorius atkreipia dėmesį, kad štandartenfiureris, kuriam tada buvo 53 metai, daugeliui savo pavaldinių pagal amžių tiko į tėvus. Pagal išsilavinimą jis irgi skyrėsi nuo panašias pareigas ėjusių karininkų, kurie buvo baigę teisės mokslus, apgynę disertacijas ir t. t. Jägeris tuo pasigirti negalėjo, buvo muzikas. Wette daro prielaidą, kad tai galėjo turėti įtakos jo uolumui ir nuožmumui – štandartenfiureris stengėsi įrodyti esąs tinkamas užimti atsakingas pareigas, nepaisant palyginti garbaus amžiaus ir, atrodytų, ne visai tinkamo išsilavinimo. SS hauptšturmfiureris Heinrichas Schmitzas per apklausas 1960 m. teigė, kad Jägeris tokioms pareigoms visiškai netiko: „Vienintelis dalykas, ką jis galėjo pasiūlyti, buvo šaudymas ir pjaustymas“ (p. 149). Šis pavaldinys ne vienintelis taip įvertino savo šefą.

Karlas, gimęs Šveicarijoje, augo kultūringoje vokiečių katalikų šeimoje. Dar vaikystėje persikėlė į Valdkircheno miestelį Pietų Badene, netoli universitetinio Freiburgo, nes tėvas gavo ten muzikos mokytojo ir orkestro dirigento tarnybą. Sūnus irgi buvo gabus muzikai, baigė konservatoriją, grojo smuiku, pianinu, kitais instrumentais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dirbo keliose įmonėse, gaminusiose muzikos instrumentus. Vedė fabriko savininko dukrą Emmą Weber, su kuria susilaukė trijų vaikų. Matyt, turėjo puikią reputaciją, nes tais laikais santuokos tarp skirtingos socialinės padėties žmonių nebuvo dažnos.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jägeris artilerijos daliniuose išsitarnavo iki feldfebelio (puskarininkio). Buvo sužeistas, pelnė apdovanojimų. Jau 1923 m. susidėjo su Hitlerio nacionalsocialistais, vadovavo Valdkircheno naciams. Buvo pastebėtas SS vadų ir sėkmingai darė karjerą. 1936 m. eiti svarbias pareigas SS jam patikėjo asmeniškai reichsfiureris Heinrichas Himmleris, 1938 m. savo globotinį perkėlęs į Berlyną. 1940 m. Jägeris tapo SS štandartenfiureriu (pulkininku) ir priklausė saugumo tarnybos elitui. Išlikusiose tarnybinėse charakteristikose nurodoma, kad jis neturi kokių nors pastebimų trūkumų ar silpnybių.

1941 m., karo su SSRS išvakarėse, Jägeris dalyvavo mokymuose Prečo pasienio policijos mokykloje netoli Vitenbergo. Gavo įsakymą suformuoti 3-iąjį operatyvinį būrį (Einsatzkommando 3) ir jam vadovauti. Šią komandą sudarė trys padaliniai, iš viso 120 esesininkų. Jägerio adjutantu ir vieno iš trijų padalinių vadu tapo Joachimas Hamannas, vėliau tiesiogiai vadovavęs žudynėms įvairiose Lietuvos vietose.

1941 m. birželio 17 d. Jägeris ir dar apie 50 SS karininkų buvo iškviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus uždavinius, tarp kurių buvo ir žydų išnaikinimas. Keli instruktažo dalyviai po karo liudijo, kaip nustebo išgirdę, kad Rytuose turės sunaikinti visus žydus, neišskiriant vaikų ir moterų. Tokia Heydricho nubrėžta „gairė“ buvo naujiena pasitarimo dalyviams, anksčiau nė vienas apie tai nebuvo girdėjęs. Kažkuris iš karininkų net pasitikslino, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žudyti žydus. Heydrichas patvirtino: „Taip, savaime suprantama“ (vok. doch wohl selbstverständlich) (p. 48). Wette primena, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį Hitleris įsakė sunaikinti žydus, tačiau einsatzgrupių vadams toks klausimas nekilo – gavę nurodymus, jie juos vykdė.

Ankstesniais laikais, užėmus teritoriją, būdavo stengiamasi kuo greičiau atkurti rimtį, suvaldyti susidariusį chaosą. Kaune vokiečiai nesistengė įvesti tvarkos. Priešingai – patys skatino įvairius antižydiškus išpuolius. Wette aprašo žudynes prie Lietūkio garažo, pogromus. Pateikia istoriografijoje fiksuojamą aukų skaičių. Atskleidžia, kad naciai, kurstydami išpuolius, organizuodami žudynes, stengėsi visa tai pateikti kaip vietinių žmonių „apsivalymo“ akcijas.

Koks nors priekabus skaitytojas galėtų papriekaištauti, kodėl taip neišsamiai aprašomi to meto įvykiai, kodėl remiamasi vos vieno kito, bet ne dešimties liudytojų parodymais, kodėl tik trumpai užsimenama apie vokiečių vaidmenį, provokuojant pogromus. Bet ši knyga ne apie tai, o apie Jägerį. Žudynės minimos kaip istorinis fonas.

Masinis beginklių žmonių šaudymas buvo netikėtas net aukštiems vermachto karininkams. Generolas Franzas von Roquesas, sužinojęs apie civilių žudynes užfrontėje, kreipėsi į feldmaršalą, armijų grupės „Šiaurė“ vyriausiąjį vadą Wilhelmą Josefą Franzą Leebą, kad paaiškintų, kas dedasi. Feldmaršalas atsakė tiems įvykiams jokios įtakos neturintis, tik stengiasi laikytis nuo jų kuo toliau (p. 77). Gaila, šis epizodas neplėtojamas, lieka neaišku, kas ir kada feldmaršalui davė patarimą nesikišti į SS reikalus.

Jägeris žydų žudynes organizavo ypač efektyviai ir jau po penkių mėnesių, 1941 m. gruodžio 1 d., slaptame raporte rašė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000.

Ir šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš norėjau sunaikinti, tačiau tam griežtai pasipriešino civilinė valdžia (reichskomisaras) ir kariuomenė, kurie pareikalavo, kad šie žydai ir jų šeimos nebūtų sunaikinti!“

Pagrindinis žydų žudynių provincijoje vykdytojas buvo SS oberšturmfiurerio Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys (rollkommando), kuris į pasirinktą vietą nuvykdavo keliais automobiliais ir sušaudydavo žmones, suvarytus prie duobių. Vietiniai pagalbininkai surinkdavo mirčiai pasmerktus žmones, juos konvojuodavo, saugodavo, kad nepabėgtų, kai kurie prisidėdavo prie žudynių. Tų pagalbininkų vaidmuo buvo išskirtinai svarbus Hamanno komandai.

SS oberšturmfiureris (vyr. leitenantas) Hamannas, gimęs 1913 m., pagal amžių tiko Jägeriui į sūnus. Istorikai nesutaria, kuris iš jų labiau prisidėjo prie tragedijos, įvykusios Lietuvoje. Yra manančių, kad Jägeris, ataskaitos žodžiais tariant, „išspręsti žydų problemą Lietuvoje“ galėjo tik todėl, kad turėjo Hamanną, kuris šiuo atžvilgiu buvo labai aktyvus.

Jägeris detaliai registravo savo EK 3 veiklą. Štai tipiškas įrašas apie vienos dienos akciją: „1.9.41 Marijampolė. 1763 žydai, 1812 žydžių, 1404 žydų vaikai, 109 dvasios ligoniai, 1 Vokietijos pilietis, kuris buvo vedęs žydę, 1 rusė.“

Wette pateikia daug svarbių detalių, kurios parodo, kas slypi už ataskaitos skaičių, atskleidžia asmeninį Jägerio „indėlį“. Štai rugpjūčio 18 d., praėjus keletui dienų po geto įsteigimo, Jägeris nurodė įvykdyti vadinamąją „inteligentų akciją“. Raporte glaustai pranešama, kad IV forte nužudyta 711 inteligentų iš geto.

Knygoje aprašyta tos akcijos istorija. Pirmiausia Jägeris nurodė žurnalistui Josefui Kaspi-Serebrowicziui sudaryti išsilavinusių žydų – gydytojų, teisininkų, mokytojų, studentų – sąrašą. Esą jie tvarkys buvusių Lietuvos ministerijų archyvus (p. 99). Serebrowiczius buvo žydų žurnalistas, nepriklausomybės laikais kritikavęs kairiuosius savo tautiečius, vadinęs juos Stalino parankiniais ir t. t. Už tai sovietmečiu buvo įkalintas, o karo pradžioje kartu su daugeliu kitų kalinių išėjo į laisvę.

Neįtardamas klastos, Serebrowiczius su gydytoju dr. Haberiu, kilusiu iš Insbruko, reikalaujamą sąrašą sudarė. Ryte prie geto vartų, kaip buvo nurodyta, susirinko 534 jauni žydų inteligentai.

Geto policininkas Rosenfeldas jau kitą dieną sužinojo, kas nutiko. Ant tilto tarp Šančių ir Panemunės išrikiuotiems žydams liepta pakelti rankas, taip jie ir žygiavo iki pat žudynių vietos. Rosenfeldas neabejojo informacijos tikrumu, nes visiškai pasitikėjo informacijos šaltiniu. Kaip viskas vyko, papasakojo geras pažįstamas lietuvis Stepšys, su kuriuo jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, artimus ryšius palaikė ir naujomis aplinkybėmis.

Knygoje pateikiamas ir kito Lietuvos istorijos fakto, dažnai minimo įvairiose publikacijose, platus kontekstas. 1941 m. lapkričio mėn. IX forte buvo sušaudyta apie 5000 žydų, atvežtų iš Vokietijos, Austrijos, Čekoslovakijos, kitų šalių. 1941 m. rudenį iš Vakarų į Rytus deportuota mažiausiai 265 000 žydų (p. 125), apie 5000 iš jų atsitiktinai pateko į Kauną. Yra žinoma, kad tuos žmones buvo numatyta perkelti į Rygą, bet nesuspėta pasiruošti perkeliamuosius priimti, todėl juos išlaipino Kaune. Jägeris negavo nurodymų, ką su atvykėliais daryti. Jis asmeniškai nusprendė varyti juos tiesiai į IX fortą (p. 126). Tarp daiktų, priklausiusių sušaudytiems užsienio šalių piliečiams, vėliau geto gyventojai rado dokumentų su įrašais „Perkeltas į Rygą“.

Yra žinoma ir kaip vyko žudynės. Ryte žmonės buvo išrikiuoti eilėmis, jiems liepta daryti mankštą, o po to bėgti duobių link.

Vienas žudynių dalyvis vokietis, matyt, slegiamas tos baisios nuodėmės, pasistengė, kad išsipildytų Evangelijos žodžiai: „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.“ Breslau (dabar Vroclavas) kardinolui Adolfui Bertramui jis papasakojo, kad žudikų komandą sudarė esesininkai, saugumo policininkai ir lietuviai, bet vokiečių vermachto kareiviai nedalyvavo. „Visi buvo aprengti lietuviškomis uniformomis. Šaudymo scenos kartais buvo net filmuojamos. Tie filmai turėjo įrodyti, kad ne vokiečiai, o lietuviai žydus sušaudė“ (p. 129). 

Jägeris ne tik pats stengėsi sunaikinti kuo daugiau žydų, bet ir kitus vertė tą daryti. Šiaulių gebietskomisaras Hansas Gewecke po karo liudijo, kad 1941 m. rugsėjo 3 d. Jägeris nurodė jam sunaikinti visus miesto žydus. Kiek vėliau įsakė likviduoti dalį geto. Gebietskomisarui to išvengti padėjo reichskomisaras Hinrichas Lohse (p. 151).

Jägeris norėjo, kad kiekvienas jo komandos narys vokietis asmeniškai dalyvautų šaudymuose. Kriminalinės policijos komisaras dr. Fritzas Bartmannas 1959 m. liudijo, kad štandartenfiureris jam pasakęs: „Ir tu kada nors tame būsi.“ Vengusiems dalyvauti net ginklu grasino. Vieno gestapo pareigūno tiesiai paklausė: „Ar tu prie duobės jau stovėjai?“ (p. 151).

1943 m. spalio 4 d. Posene (dabar Poznanė) vyko aukšto rango esesininkų, grupenfiurerių pasitarimas. Jame keleto valandų kalbą pasakė Himmleris: „Daugelis iš jūsų žino, ką reiškia, kai guli šimtas lavonų, kai guli 500 arba 1000. Tą reikia atlaikyti ir, nepaisant žmogiškų silpnybių, išlikti padoriam [t. y. nepraskysti, neparodyti silpnumo. – R. J.]. Tai padarė mus stiprius“ (p. 153).

Jägeris veržėsi psdemonstruoti savo „stiprumą“, tačiau dėl darbo Kaune ir provincijoje „specifikos“ štandartenfiureriui pakriko nervai. Jo pavaldinys vėliau liudijo, kad per vieną pasisėdėjimą Jägeris prisipažino negalintis miegoti, nes prieš akis nuolat stovi mirštančios moterys ir vaikai, todėl nebegali važiuoti namo pas anūkus.

Naciams atėjus į valdžią, nemažai Vokietijos žydų, kol dar buvo įmanoma, persikėlė į kitas šalis. Nežinau, kiek jų atvyko į Lietuvą, tačiau tokių imigrantų tikrai buvo. Keleto iš jų istorijos pateiktos ir pristatomoje knygoje, nes yra glaudžiai susijusios su Jägeriu.

Berlyne gyvenęs kompozitorius, dirigentas, poetas Edvinas Geistas, matuojant nacionalsocialistų matais, buvo „pusžydis“ (vok. Halbjude). 1938 m. jis emigravo į Lietuvą, čia dirbo, vedė pianistę Lydą Bagrianski. Šalį okupavus naciams, abu atsidūrė gete. Geistui pavyko iš ten ištrūkti, bet su sąlyga, kad paliks žmoną. Atsidūręs laisvėje, kaip įmanydamas stengėsi išvaduoti Lydą, net pristatė dokumentus, įrodančius, kad ji žydė tik ketvirtadaliu. Jägeris susidomėjo ta istorija, Lyda buvo paleista iš geto, tačiau irgi su sąlyga, kad jis arba ji sterilizuosis, taigi neturės vaikų. Galima tik spėlioti, kodėl Jägeriui parūpo tie žmonės, ko gero, priežastis buvo jo sentimentai muzikams.

Lyda įsidarbino aprūpinimo tarnyboje, kuriai vadovavo Ieva Simonaitytė. 1965 m. išleistoje autobiografijoje (III dalyje) rašytoja prisiminė Geistų istoriją. Edvinui ir Lydai daug kas patarė, kad dingtų vokiečiams iš akių, bet jie liko Kaune. 1942 m. pabaigoje Geistas vėl atsidūrė gete. Gruodžio 3 d. Jägeris asmeniškai nurodė „žydų muziką ir kompozitorių Geistą“ laikyti geto kalėjime (p. 138), o netrukus įsakė išgabenti į IX fortą. Kompozitoriaus žmona po mėnesio nusižudė.

Tokia buvo Karlo Jägerio kasdieninė veikla Kaune. Po karo štandartenfiureris nebėgo iš Vokietijos. Tiesa, nutraukė ryšius su antrąja žmona, nesilankydavo bendražygių susitikimuose, bet gyveno iš esmės nesislapstydamas, pagal visus reikalavimus užsiregistruodavo savo tikru vardu ir pavarde. Net ūsų nenusiskuto. Matyt, jautėsi saugus. Tačiau Jägerio vardas vis iškildavo įvairiose bylose, informacijos apie jo praeitį sparčiai daugėjo, todėl 1959 m. balandžio 10 d. buvo suimtas, prasidėjo kvotos. Naktį iš birželio 21 į 22 d., nesulaukęs 71-ojo gimtadienio, buvęs muzikas ir štandartenfiureris pasikorė. Ekspertai konstatavo bilanzselbstmord, esą Jägeris neatlaikė prisiminimų naštos ir t. t. Atsisveikinimo laiške jis neigė bet kokią savo kaltę, apgailestaudamas „dėl baisaus likimo“ (p. 168). Šiaip jau štandartenfiureriui nebuvo reikalo žudytis – nuo 1949 m. Vokietijoje panaikinta mirties bausmė. Suimtajam grėsė tiktai kalėjimas su galimybe išeiti į laisvę pirma laiko.

Dėl savižudybės byla liko nebaigta, o tai būtų buvusi labai vertinga medžiaga Lietuvos istorijai, tačiau ir turimų duomenų pakako, kad vokiečių teisininkai padarytų išvadą: „Štandartenfiureris Karlas Jägeris turėtų greta Hitlerio, Himmlerio ir Heydricho pirmoje eilėje būti atsakingas už Lietuvos žydų egzekucijas“ (p. 152).

Dr. Wette plačiai ir labai kritiškai, ypač vokiečių atžvilgiu, aptaria dabartinę istorinės atminties situaciją. Žudynėmis, Jägerio nusikaltimais ir panašiomis temomis domisi labai menka Vokietijos ir Lietuvos visuomenės dalis. Nežinoti, nutylėti yra patogu. Knygos autorius primena sovietmečiu diegtus istorinės atminties ir faktų interpretavimo suvaržymus, „kalbos reguliavimą“ – visos karo aukos tapo „taikiais sovietų piliečiais“. Nutylint etninę jų priklausomybę, bandyta ištrinti žydų istoriją. Wette to fakto nemini, bet mes Lietuvoje žinome, kad net aukų atminimo įamžinimas Paneriuose sukėlė kagėbistams įtarimą, o pirmasis paminklas, kurį žydai pastatė, buvo nugriautas. Vėliau iškilo kitas, bet jau be įrašų žydų kalba ir informuojant vien apie „sovietinių žmonių“ žudymą. Sovietmečiu buvo sunaikinta ir didžioji žydų kapinių dalis tiek Vilniuje, tiek provincijoje. Kaip 1971–1972 m. per Lietuvą ritosi kapinių naikinimo vajus, gana detaliai aprašė kraštotyrininkai, pavyzdžiui, Skuode paminklus griovė Melioracijos statybos valdybos (MSV) buldozeriai… Kažin ar kapinės naikintos vietinių funkcionierių iniciatyva, matyt, jie gavo komandą iš viršaus. Apskritai ši tema dar laukia tyrėjų dėmesio.

Aptardamas situaciją po nepriklausomybės atkūrimo, Wette konstatuoja, kad šiuo metu lietuvių istorinėje atmintyje dominuoja sovietinės okupacijos tema, pateikdamas iškalbingą to iliustraciją – Kaune, ant pastato, kur sovietmečiu buvo saugumo būstinė, o nacių laikais rezidavo Jägeris, dabar kabo lentelė su užrašu, kad sovietinės okupacijos metais čia veikė KGB, buvo kankinami Lietuvos patriotai. Jokios užuominos, kas šičia buvo 1941–1944 m., deja, nėra, nors naciai, kaip žinome, irgi neglostė lietuvių patriotų, o Lietuvos piliečius žydus masiškai naikino.

Paskutiniame knygos skyriuje „Karlas Jägeris: kaip subtilus muzikas tapo masiniu žudiku“ Wette pateikia labai įdomių įžvalgų, remdamasis tiek savo, tiek kitų istorikų, antropologų tyrimais. Prieš tapdamas Lietuvos žydų žudynių organizatoriumi, Jägeris buvo normalus, išsilavinęs, korektiškas, muzikalus žmogus. Vaikystės aplinka, auklėjimas, krikščioniškos vertybės, kurias perteikė šeima, kirtosi su jo kaip egzekutoriaus elgesiu karo metais. Vėliau tai sukėlė „dvasines reakcijas“ – visišką nervų sistemos pakrikimą ir asmenybės krizę. Jägerio metamorfozė iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus kalibro veikėjų, kurie, kaip rodo analizė, atlikta įvairių sričių mokslininkų, dažniausiai buvo išsilavinę, priklausė viduriniam vokiečių visuomenės sluoksniui, tačiau tie „normalūs“ žmonės darė protu nesuvokiamus dalykus. Civilizacijos sluoksnis yra toks plonas, kad tam tikromis aplinkybėmis visiškai suyra.

Pasakojimas apie štandartenfiurerį baigiamas iš tikrųjų nestandartiškai ir, sakyčiau, drąsiai, nepasiduodant madingoms tendencijoms, atmetant nusistovėjusius svarstymų tokiomis temomis štampus. Kai kalbama arba rašoma apie karą ir Holokaustą, labai dažnai kartojama frazė „niekada daugiau“ (nie wieder, never again)… Dr. Wolframo Wette’s knygos paskutinis sakinys (p. 203), atrodo, gerai pasvertas ir apmąstytas, yra sukrečianti išvada: „Dėl ateities jokių garantijų nėra – viskas įmanoma“ (Alles bleibt möglich).

„Kultūros barai“

tiesos.lt