Baigėsi Lietuvos atkūrimo 100-mečio jubiliejiniai metai. Malonu, kad šiais metais buvo padaryta gražių darbų. Sovietinė propaganda net kelis dešimtmečius netrukdoma pylė nuodus į mūsų vaikų galveles, į mūsų jaunimo, į mūsų dėdulių ir tetulių galvas, šmeiždama tautos didvyrį Adolfą Ramanauską. Tačiau šiais jubiliejiniais metais buvo surasti ir iškilmingai perlaidoti tautos didvyrio palaikai. Puikiai tai nušvietė mūsų televizija, radijas, spauda. Bet tenka apgailestauti, jog šalia tokių šviesių laidų Lietuvos televizijoje atsiranda vietos ir juodoms laidoms, kurios diegia žmonėms menkavertiškumo bei saviniekos kompleksus, neviltį ir nepasitikėjimą savo valstybe.Štai, Valstybės dieną, Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, liepos šeštąją, buvo rodoma Edvardo Gudavičiaus ir Arvydo Bumblausko laida „Būtovės slėpiniai“ apie Mindaugą. Atrodytų derama laida tokiai dienai – pagerbti ilgametes Lietuvos valstybės kūrėjo pastangas ir pasidžiaugti, kad Mindaugo gyvenimo tikslas, kurio vaisiais mes ir šiandien naudojamės, buvo pasiektas. Juk lietuviai buvo likę vieninteliai neapkrikštyti europiečiai, tad visa Europa stojo prieš mus! Europos didikai ir net valdovai laikė garbe ir pareiga vykti į karo žygius prieš Lietuvą.
Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje krikščionybė Skandinavijoje, Lenkijoje plito gana taikiai. Buvo įtikinami krikštytis karaliai, kunigaikščiai, kilmingieji. Vėliau krikščionybė palaipsniui plisdavo į žemesnius gyventojų sluoksnius, kol ilgainiui ją priimdavo visi gyventojai. Galima buvo ir Lietuvą apkrikštyti šitaip, tuo labiau, kad lietuviai nuo seno garsėjo pakantumu kitataučiams, kitatikiams. Juk kai Vilniuje atsirado pirmoji katalikų bažnyčia, tai čia jau stovėjo dvi ar trys stačiatikių cerkvės. Tačiau kryžiuočiai nenorėjo eiti taikaus krikšto keliu. Jiems rūpėjo ne tiek Lietuvos krikštas, kiek jų žemės, ne tiek lietuvių apkrikštijimas, kiek jų pavertimas kryžiuočių baudžiauninkais. Lietuviai tai suprato, pamatę kas atsitiko su prūsais. Tad iš tikrųjų lietuviai priešinosi ne krikštui, o baudžiavai.
Mūsų padėtis tapo beviltiška. Mindaugas suprato, jog išeitys yra tik dvi: arba jis, kaip galima greičiau, nesiskaitydamas su priemonėmis, apkrikštys Lietuvą, arba Lietuva bus sunaikinta. Mindaugas išgelbėjo Lietuvą ją apkrikštydamas. Štai apie ką reikėjo kalbėti, pabrėžti, akcentuoti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, liepos šeštąją: „Mindaugas – Lietuvos gelbėtojas!“
Bet laidos „Būtovės slėpiniai“ akcentai buvo sudėti kitur. Ši televizijos laida buvo greičiau patyčių iš Mindaugo laida. Neužtektų ir dviejų rankų pirštų bjauriems pasakymams apie jį, kad jis „krauju lipdė Lietuvą“, „pakorė“, „nugalabijo savo brolius ir brolėnus“, kad Mindaugas „žudikas“, „šunsnukis“, „brolžudys“ ir pan. Ne apie Tėvynės meilę, ne apie Mindaugo nuopelnus, kuriant ir išsaugant Lietuvos valstybę, buvo kalbama šią šventą visai Lietuvai dieną. Kiekvienas supranta, kad atėjus į gimtadienį, nedera dergti jubiliato. Tai kodėl gi Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną buvo rodoma šitaip žeminanti jo vardą laida? Juk galima buvo bent jau iškirpti šias bjaurias frazes apie Mindaugą. Ir ankstesnės šios laidos persmelktos tuo, kad tie mūsų tautos valdovai buvo „savanaudžiai“, „brolžudžiai“, „egoistai“, „šunsnukiai“. Prieš keletą metų laidoje „Būtovės slėpiniai“ Gudavičius pasakė netgi tokius bjaurius žodžius apie lietuvių tautą:
– Kas tie lietuviai? Apsidergėliai! Nieko jie nesugeba!
Kadangi apsidergėliais jis išvadino visus lietuvius, tai, logiškai mąstant, išeitų, kad toks negražus kreipinys buvo taikomas taip pat ir LRT vadovams, ir LRT komiteto nariams. Tai kodėl gi šitaip negražiai išvadinti LRT vadovai, ir LRT komiteto nariai leido šią laidą transliuoti, o vėliau ją kartoti vėl ir vėl?
O baigiantis Lietuvos atkūrimo šimtmečio metams, 2018 metų gruodžio 22 dieną rodytoje laidoje „Dniepru per Ukrainą“ laidos vedėjas Bumblauskas taip apibūdino lietuvių tautą:
– Gyvenimo gale Targovicos konfederatai siūlė ant savo antkapių užrašyti „Kvailiai buvom, bet ne niekšai“. Che-che-che… Tai čia ir yra Lietuvos istorija… 1940 metais ta pati istorija, 1940 birželio 15 nieko nepagalvojom, nieko nepadarėm… Pabandėm birželio sukilimu tą gėdą nuplaut… Tas mūsų heroizmas po to atrodo kaip „atsibudo nabašninkas“.
Būtina pastebėti, kad šių laidų šeimininkai ir yra patys Gudavičius ir Bumblauskas, jie patys nusprendžia, ką iš tų laidų iškirpti, ką jose palikti, tad šie posakiai nėra ekspromtu iš jų paimtas interviu. Bet jie šių užgaulių lietuviams posakių nepašalino, reiškia, kad tokia yra jų pozicija.
Po tokių viešų pasityčiojimų iš lietuvių tautos taip ir norisi paklausti Lietuvos televizijos vadovų, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, valstybės teisėsaugos vadovų:
– Kodėl mūsų valstybėje draudžiama dergti tik kitų tautų atstovus, o lietuvius dergti leidžiama? Negi Lietuvoje galioja Hitlerio ar kokie nors kitokie rasistiniai įstatymai?
Įsivaizduoju kas būtų, jei kas nors taip pasakytų apie lenkus, koks tada kiltų pasipiktinimas. O koks triukšmas kiltų, jei ką nors panašaus lepterėtum apie žydus. Net pagalvot baisu… Taip ir norisi paklausti:
– O lietuvius dergti galima? Argi mes, kaip Hitlerio laikais, esam laikomi žemesniąja rase?
Kitos tautos, minėdamos savo valstybės ar savo didžiųjų žmonių jubiliejus, iš jų nesityčioja. Pavyzdžiui, juk yra žinoma, kad Anglijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis kiekvieną dieną pradėdavo su konjako taurele rankoje ir baigdavo taip pat su ja. Kiek daug dėl to čia galima būtų smagintis. Bet anglai šneka apie jo nuveiktus darbus. Ir sunku net įsivaizduoti, kad jie šaipytųsi iš Vinstono Čerčilio per Anglijos valstybines šventes ar per Čerčilio jubiliejų. Taip yra visose valstybėse: per jubiliejus kalbėti tik apie didžiųjų valstybės vyrų gražius, kilnius darbus. Štai amerikiečiai didžiuojasi esą demokratijos nešėjai, ir dėl to jie tikrai yra verti pagarbos. Bet, norint iš jų pasityčioti, irgi galima būtų smagintis tuo, kad šalia demokratijos baltiesiems, JAV egzistavo ir vergija juodaodžiams, ir net iki XX amžiaus vidurio dar tebeegzistavo paskiri draudimai juodaodžiams. Bet amerikiečiai nemėgsta apie tai kalbėti. Ir jau tikrai nekalba apie tai jubiliejų metu. Štai 1992 metais buvo švenčiamas Amerikos atradimo 500 metų jubiliejus. Ir ar kas kalbėjo apie dešimtis milijonų išnaikintų indėnų, daugybę jų išnaikintų genčių ir tautų? Indėnai norėjo pasakyti pasauliui, jog Amerikos atradimas indėnams – jokia šventė, nes tai buvo jų nelaimių pradžia. Bet tos indėnų demonstracijėlės skendo milžiniškose pompastiškose džiūgaujančių šiandieninių Šiaurės ir Pietų Amerikų gyventojų jūrose. Bandė indėnai prasibrauti į televizijos ekranus, bandė išsakyti savo nuoskaudas, bet televizijos reporteriams jie buvo neįdomūs ir netgi nepageidaujami.
O kodėl Lietuvoje yra kitaip? Kodėl LRT smaginasi visokiais gandais apie Lietuvą ir lietuvius? Ir jau visiškai nedovanotina, kai švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, švenčiant Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuvos televizija transliuoja laidas, kuriose skleidžiama panieka Lietuvos Karaliui Mindaugui, Lietuvos valstybei ir netgi visai lietuvių tautai.
Aš apsidžiaugdavau, kai pasirodydavo laidos „Būtovės slėpiniai“, „Nemunu per Lietuvą“, „Nacionalinė ekspedicija“, „Dniepru per Ukrainą“, nes tokių laidų sovietiniais laikais nebuvo ir jų labai trūko. Tačiau žiūrint tas laidas, vis dažniau tekdavo nusivilti. Ėmė erzinti laidos vedėjų pomėgis vis ką nors pašiepiančio, užgaulaus pasakyti apie lietuvius. Niekada nieko blogo apie lenkus, Apsaugok, Viešpatie! Bet, va, apie lietuvius, tai tiesiog smagu. Na kaipgi be šito?.. Ėmiau nesuprasti, kokios valstybės interesus jie gina. Pavyzdžiui, Gudavičius sakydavo, kad mes, lietuviai, esame nusikaltę prieš rusus, dėl to, kad atplėšėme Ukrainą nuo Rusijos. Padėtis ilgainiui ėmė aiškėti sužinojus, kad Gudavičius yra išrinktas Sankt Peterburgo akademijos garbės nariu. Vėliau sužinojau apie tris Bumblausko ordinus (riterio kryžius) ir kitokius apdovanojimus, gautus iš Lenkijos valstybės ir man ėmė aiškėti, kodėl jis apie lenkus kalba pagarbiai, o apie lietuvius kritiškai.
Ilgainiui ėmė kilti mintys: kam tos laidos tarnauja? Bet prašau suprasti mene teisingai. aš ir dabar nesiūlau tokių laidų atsisakyti. Ne. Jos labai reikalingos. Bet jos turi atlikti kilnią šviečiamąją misiją, turi mums padėti atsikratyti sovietinės okupacijos mums įbruktų klišių, kad lietuviai yra menka tauta, kad visa, kas Lietuvoje yra gero, buvo sukurta tik dėka didžiosios rusų tautos, o patys lietuviai buvo niekada nieko nepasiekę, iš pelkių išlindę, laukiniai. Panašiai mus ir mūsų istoriją vaizdavo ir lenkai, visa kas buvo gera prisiskirdami sau. Mūsų istorikų pareiga yra ginti lietuvių tautos ir jos istorinių asmenų garbę ir atstatyti istorinį teisingumą. Deja, šių laidų vedėjų Gudavičiaus ir Bumblausko pasisakymai dažnai neprisideda prie mūsų teisingos istorijos, mūsų istorinių asmenybių garbės ir netgi mūsų tautinės savigarbos atkūrimo, o kartais yra tokie užgaulūs, kad pranoksta net ir sovietinius propagandistus. Oficialioji sovietinė propaganda užgauliai, įžeidžiančiai atsiliepdavo apie jiems neįtinkančias Lietuvos gyventojų grupes (buržujus, banditus, buržuazinius nacionalistus), bet nedergdavo lietuvių tautos, apskritai. O Gudavičiaus ir Bumblausko laidose užgauliojama netgi visa Lietuva ir visa lietuvių tauta: „lietuviai – apsidergėliai, nieko jie nesugeba“, „kvailiai buvom, bet ne niekšai – ir yra Lietuvos istorija“. Manau, kad tokiais pareiškimais peržengiamos padorumo ribos.
Laikantis sovietinės tradicijos „apie Lietuvos istoriją arba blogai, arba nieko“, šiose laidose Lietuvos istorija taip pat pateikiama juodojo metraštininko akimis. Tačiau tai ir nedemokratiška, ir neobjektyvu. Lietuvos televizijoje, kaip tai yra priimta Vakarų šalyse, privalo vyrauti Lietuvos istorija baltojo metraštininko akimis, o šio principo nesilaikantiems laidų rengėjams durys į Lietuvos radiją ir televiziją turėtų būti uždarytos!
Aš palaikau laidas istorijos tematika, jos turi būti Lietuvos televizijoje, tačiau tokios laidos neturi būti paverčiamos mūsų tautos pasiekimų menkinimo, mūsų istorinių asmenybių dergimo ir netgi lietuvių tautos įžeidinėjimo laidomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio teiginiu „laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su… tautinės… diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, tiek jau esančiose laidose, kurias ketinama ir toliau transliuoti, tiek naujai rengiamose laidose, yra būtina arba pašalinti valstybės ir tautos garbę žeidžiančius komentarus, arba prie jų įterpti baltojo metraštininko (pavyzdžiui, Vlado Terlecko) komentarus.
Europos valstybėse nėra tokio paniekinančio požiūrio į savo tautą, į savo valstybės istoriją. Vakarų šalių laikraščiuose, apskritai, negatyvios informacijos yra mažuma ir ji pateikiama paskutiniuose puslapiuose, smulkesniu šriftu. Lietuvoje – priešingai: negatyvios informacijos yra dauguma ir ji pateikiama pirmuose puslapiuose stambesniu šriftu. Kad kitos Europos valstybės stengiasi save vaizduoti gražesniais, negu yra iš tikrųjų, patvirtina, pavyzdžiui, ginčai dėl to, kokios valstybės piliečiai yra telefono, elektros lemputės, radijo ir kitų išradimų autoriai. Juk išradėjas buvo tik vienas, o pretendentų būna po kelis ar net po keliolika. Kodėl gi mūsų istorikai nutyli tuos daugybę istorijos faktų, kai Lietuva ar lietuviai buvome pirmi arba vieninteliai Europoje ar net vieninteliai pasaulyje, bet su malonumu šneka apie būtus ar išgalvotus faktus, kur mes buvome paskutiniai?
Štai kaimynai estai ir latviai sugebėjo sukurti savo valstybes tik 1918 metais, bet nevykėliais savęs nelaiko ir jų televizija savo tautos neniekina. O Lietuvos televizija mūsų visų pinigus naudoja platinti įrodinėjimams, kokie mes, lietuviai, esame nevykėliai, nors istorijos bėgyje mūsų pasiekti rezultatai buvo nepalyginamai geresni, nei latvių ar estų. Juk mes, vieninteliai iš daugybės baltų tautų – genčių, sukūrėme savo valstybę, ir net iki Juodosios jūros, ir vieninteliai pasaulyje viduramžiais apgynėme ją nuo kolonizatorių (kryžiuočių) pora šimtmečių trukusios agresijos.
Savo tautos garbės gynimo galėtume pasimokyti iš savo kaimynų lenkų. Štai laidoje „Dniepru per Ukrainą“ Bumblauskui paminėjus, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas prie Lietuvos prijungė totorių valdytas pietų Ukrainos žemes, ekspedicijoje dalyvaujanti simpatiškoji lenkaitė Barbara Stankevič taktiškai, mandagiai paprieštaravo, kad Algirdas po to pats mokėjo totoriams duoklę, ir tai liudija, kad jie nebuvo pavaldūs Algirdui, o buvo greičiau atvirkščiai. Lenkaitės istorikės elgesys neturėtų stebinti, nes lenkų istorikai, politikai, o ir dauguma eilinių piliečių, stengiasi paminėti savųjų pasiekimus ir pergales. Tik tokie lenkai ir yra pageidaujami Lenkijos televizijoje, radijuje. Mūsiškiai Barbaros pastabą nutylėjo, bet, laimei, lietuvių ekspediciją į Targovicą lydėjo ukrainietis istorikas Borisas Čerkasas, kuris paaiškino Barbarai Stankevič ir kitiems ekspedicijos dalyviams, kad Algirdas mokėjo totoriams ne duoklę, o atlyginimą už tarnavimą jam, Algirdui, kad totoriai, kaip Algirdo pavaldiniai, ten apsigyventų ir gintų šias naujai įgytas Lietuvos žemes nuo galimų antpuolių.
Netgi mūsų kaimynai gudai, kurių padėtis šiuo metu yra nepavydėtina, nes jie faktiškai yra Rusijos protektoratas, drįsta įvardinti Rusijos imperijos nusikaltimus gudų tautai. Štai gudų tyrinėtojas A. Tarasas Rusijos veiksmus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje 1654 – 1667 metais, kurių metu buvo išnaikinta pusė vietos gyventojų, išdrįso vadinti „genocidu, pačia baisiausia jos gyventojų nelaime per visą jos istoriją“. Gudas istorikas G. Saganovičius teigia, jog šis „1654 – 1667 metų laikotarpis yra pats tragiškiausias, labiausiai klastojamas“. Gudų istorikų yra aprašomi istoriniai faktai apie tai, kaip 1654 – 1661 metais buvo išplėšiama ir išvežama iš Lietuvos viskas, ką tik buvo galima išvežti. Smolenske šešis mėnesius gyvenęs Venecijos diplomatas Michelis Bianchis rašė matęs nemažiau šimto tūkstančių vežimų iš Lietuvos į Maskvą važiavusių nenutrūkstamomis vilkstinėmis. Šiuose vežimuose buvo vežama ne tik brangūs daiktai, baldai, indai, įrankiai, bet net iš dvarų ar miestų pastatų išlupinėti krosnių kokliai, grindų parketas, nuo stogų nulupinėtos skardos. Iš Lietuvos į Rusiją buvo išvežti dauguma amatininkų su visomis jų dirbtuvėmis ir įrankiais. Buvo išvežtas net Vilniaus teatras, su visa įranga ir aktoriais, kuris ir šiandien egzistuoja Maskvoje, tik nutylima jo lietuviška kilmė. Buvo išvežamas derlius, gyvuliai, žemės ūkio padargai. Lietuvoje neliko nei padargų, nei gyvulių jiems traukti, nei sėklos. Todėl rusams siautėjant Lietuvoje žmonės mirė badu. Prie Vilniaus artėjanti Rusijos kariuomenė išžudydavo visus jų kelyje atsidūrusius Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo, Minsko, Gardino miestų ir jų apylinkių gyventojus, kurie nesugebėdavo pasislėpti, nepaisant to, kad daugelis jų kalbėjo gudų kalba, artima rusų kalbai, ir daugelis jų išpažino tą pačią stačiatikių religiją. Buvo žudomi vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai. Siekiant išgauti paslėptą auksą, sidabrą ir kitas vertybes, o taip pat siekiant priversti pereiti į pravoslavybę, gyventojai buvo žiauriausiai kankinami, jiems buvo nupjaustomos ausys, lūpos, nosys. Daugeliui vilniečių pabėgus iš Vilniaus dar prieš įsiveržiant Rusijos kariuomenei, Vilniuje buvo išžudyta 1/3 iki karo buvusių jo gyventojų.
Rusijos siautėjimą Lietuvoje 1655 – 1661 metais aprašė Vladas Terleckas straipsnyje „Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos gyventojų trėmimai ir žudynės“: „Kuri Europos šalis patyrė panašią katastrofą?! Tačiau šių laikų žiniasklaidos išliaupsinti istorikai (pasak Petro Jonušo, istorijos stribai) ciniškai dangsto katastrofos kaltininkus, nepaliaudami kartoti: Lietuva visuomet atsiliko nuo artimiausių kaimynų ir dėl to kalta pati, jos žmonės; 1655 – 1661 m. nei Lietuvos ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Šitokio nusikalbėjimo, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos žmonių kančių nerasi sovietmečio istorikų darbuose… Dėl šių ir kitų nutylėtų mūsų istorijos epizodų daugiausiai kaltės tenka tyleniams istorikams, kurie užsiėmę „svarbesniais“ dalykais – Lietuvos praeities, protėvių dergimu“.
2017 metų gruodžio 22 dieną rodytoje laidoje „Dniepru per Ukrainą“ pašaipiai kikendamas A. Bumblauskas bandė niekinti stebėtiną lietuvių tautos pasiekimą – Lietuvos valstybės sukūrimą iki Juodosios jūros, pareiškęs, kad tos užkariautos žemės yra „tik ganyklos klajoklių žirgams, negalima skaičiuoti imperijų pagal kvadratinius kilometrus“. Bet net ir atmetus kažkiek Lietuvos Karalystės (rusų ir lenkų vėliau imtos vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) menkai apgyvendintų žemių, ji juk ilgą laiką vis vien buvo didžiausia pagal plotą valstybė Europoje.
Pabandykime išsiaiškinti ar niekinantis požiūris į lietuvius atitinka tikrovę ar ne. Vieną laidą „Nacionalinė ekspedicija“ Bumblauskas paskyrė kryžiuočių Marienburgo piliai, kuriai lygių, ir net panašių, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nėra! Tuo jis pabrėžė lietuvių pilių menkumą. Kryžiuočiai tokias pilis galėjo statyti todėl, jog juos rėmė visa krikščioniškoji Europa: riteriais, pinigais, politiškai. Juk tada kryžiuočių ordinas, pavaldus Romos popiežiui ir imperatoriui, buvo Europos dešinioji, kalaviju ginkluota, ranka, kurios tikslas buvo platinti krikščionybę, o tam pinigų nebuvo gailima. Aišku, kryžiuočių Marienburgo pilis daug kartų pranoksta lietuvių Trakų pilį. Bet jei jau lyginame, tai lyginkime viską.
Štai viduramžiais kryžiuočiai, konkistadorai, ar dar kitaip vadinami europietiškieji kolonizatoriai nukariavo ir pavertė savo vergais ar baudžiauninkais visas Šiaurės Amerikoje bei Pietų Amerikoje buvusias valstybes, valstybėles, tautas, gentis, kurioms suskaičiuoti jau reikėtų triženklio skaičiaus. Ten gyveno dešimtys milijonų indėnų, o juos nuo Europos kolonizatorių gynė tarp Europos ir Amerikos plytėjęs, sunkiai įveikiamas Atlanto vandenynas. O tuometiniais buriniais laivais patrankų ir žirgų taip toli daug neprigabensi. Bet vis tik indėnai nesugebėjo apsiginti ir visos tos valstybės buvo užkariautos. Vienos valstybės ar tautos užkariavimui paprastai užtekdavo kelerių metų, nors kartais tai užtrukdavo ir keletą dešimtmečių.
O į baltų žemes, po kelis šimtmečius trukusio slavų veržimosi, 1230 metais prasidėjo kryžiuočių agresija, po kurios iš daugybės baltų tautų nesunaikinta ir nepavergta liko tik vienintelė lietuvių tauta. Kryžiuočiai kone kasmet į Lietuvą rengdavo niokojančius žygius, kartais net 7 kartus per metus. Nepavykstant palaužti kietasprandžių lietuvių, buvo įvesta dar ir ekonominė blokada: į Lietuvą buvo draudžiama įvežti metalų, druskos ir dar daugybę strateginių medžiagų, be kurių Lietuva negalėjo išsiversti.
Skirtingai nei Amerikos indėnus, Lietuvos nuo kolonizatorių – kryžiuočių negynė Atlanto vandenynas. Iš artimiausios kryžiuočių pilies iki Kauno buvo galima nuplaukti Nemunu per keletą dienų, o nujoti žirgais – per vieną dieną. Taigi, jokių kryžiuočiams sunkiai įveikiamų gamtinių kliūčių kelyje į Lietuvą nebuvo. Kryžiuočių kariuomenė buvo pati galingiausia Europoje, ją rėme pinigais, kariais visa Europa. Lietuva privalėjo būti sutraiškyta per dešimtmetį, na gal per porą dešimtmečių. Bet lietuviai atlaikė ne tik porą šimtmečių trukusius, visos Europos dosniai finansuojamus, niokojančius galingiausios pasaulio kariuomenės – kryžiuočių karo žygius į Lietuvą, bet ir alinančią ekonominę blokadą, kol galiausiai 1410 metų liepos 15 dieną kryžiuočius pribaigė Žalgirio mūšyje!
Tuo negalima nesižavėti ir nesistebėti: juk to negalėjo būti! Tai neįmanoma! Tačiau lietuviai du šimtmečius atsilaikė prieš visą Europą! Juk tai, galima sakyti, – viduramžių epochos pasaulio rekordas, kuriam vieta Gineso rekordų knygoje! Štai apie ką kalbėtų, pasakotų savo vaikams, tuo didžiuotųsi kitos tautos, jei turėtų tokią garbingą istoriją! Bet Gudavičiui ir Bumblauskui tai – neverta dėmesio…
Bet jeigu Lietuva viduramžiais vienintelė pasaulyje atlaikė porą šimtmečių trukusią kryžiuočių agresiją, tai turi būti ir to reiškinio paaiškinimas. Save istorijos žinovu laikantis žmogus privalėtų užduoti sau klausimą „kaip tai galėjo įvykti?“ Juk jeigu Lietuva buvo visur atsilikusi nuo Vakarų Europos, o joje tegyveno tik kokie pora procentų Europos gyventojų, tai tie tamsūs lietuviai galėjo, nebent, užpulti kaimynus, juos apiplėšti ir pasprukti su grobiu. Bet atlaikyti porą šimtmečių trukusius kryžiuočių karo žygius į Lietuvą, lydimus dar ir ekonominės blokados, be to dar sukurti Lietuvos Karalystę (kuri Maskvoje ir Varšuvoje vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ir dar pagal plotą didžiausią Europoje, ir dar ištisus šimtmečius ją išlaikyti, atsilikėliai negalėjo! Tas, kas teigia, kad galėjo, tas paprasčiausiai pliauškia niekus.
Laikraštyje „Lietuvos aidas“ šioje vietoje įdėtas Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“, o po juo yra toks paaiškinimas:
Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ atspindi lenkiškąją tradiciją
vaizduoti lietuvius atsilikėliais laukiniais. Negalėjo du lietuvių kariai keletą
valandų kautis, prisibrauti iki kryžiuočių kariuomenės vado didžiojo magistro
Ulricho fon Jungingeno ir jį nukauti, būdami pusnuogiai. Tai absurdas !
Iš tikrųjų jie buvo šarvuoti, kaip ir visi kiti mūšyje dalyvavę lietuviai.
Tai kaip gi buvo iš tikrųjų? Buvo lietuviai atsilikėliai, ar ne? Kurios valstybės išsiverš į regiono ar net pasaulio lyderius, labai priklausė nuo prekybos kelių, ypač vandens kelių. Kol laiveliais buvo galima plaukioti tik upėmis ir jūrų pakrantėmis, garsėjo prie Tigro ir Eufrato esantis Babilonas, vėliau prie Nilo esantis Egiptas, kurie buvo prie vandens kelių – vandeningų upių, dar ir drėkinančių dirbamus laukus. Didėjant irkliniams laivams ir jiems pradėjus plaukioti tarp jūrose esančių salų, pasaulio centru tapo salų valstybė Graikija. Jūrų laivams ėmus plaukioti po visą Viduržemio jūrą, pasaulio centras persikėlė į Viduržemio jūros centre esantį, Apeninų pusiasalį, kuriame įsikūrusi Romos imperija tapo pasaulio valdovu. Buriniams laivams ėmus plaukioti vandenynais, pasaulio lyderiais tapo patogiausioje vietoje, Viduržemio jūros ir Atlanto sandūroje, esančios Ispanija ir Portugalija.
Lietuviai gyveno atokiau nuo pasaulio prekybos kelių, tad jie, kaip ir dauguma Europos tautų, ir negalėjo būti pasaulio lyderių tarpe, bet tai nereiškia, jog tarp Lietuvos ir Vakarų Europos valstybių buvo praraja. Lietuviai visada buvo imlūs naujovėms. Štai, griūvant Sovietų Sąjungai, ši bandė skatinti individualius gamintojus, ir tada atsirado kooperatyvai, gaminantys ir pardavinėjantys džinsus ir panašią produkciją. Tada įvairiuose Sovietų Sąjungos miestų prekyvietėse be rusų kalbos dažniausiai galima buvo išgirsti ukrainiečių ir lietuvių kalbas: ukrainiečių – todėl, kad jų yra daug, o lietuvių – todėl, kad jie ypatingai imlūs naujovėms, ypatingai verslūs. Tokie pat imlūs ir verslūs lietuviai buvo ir prieš kelis tūkstančius metų, kai iš Lietuvos iki Egipto vingiavo Gintaro kelias, kuriuo mainais į gintarą, kailius lietuviai atsigabendavo jiems reikalingų prekių. Į Lietuvą atkeliaudavo ir Europos pirkliai bei vikingai. Lietuviai ir kitos baltų gentys nebuvo smarkiai atsilikę, jie sparčiai įsisavindavo kaimynų naujoves ir jiems nenusileisdavo. Kelis šimtmečius Šiaurės bei Baltijos jūroje viešpatavo skandinavų vikingai, siaubę kuršių gyvenamas šiandieninių Lietuvos bei Latvijos pakrantes ir net Viduržemio jūros pakrantes. Tačiau ilgainiui kuršiai sugebėjo įveikti vikingus ir tapo Baltijos šeimininkais. Tai liudija įrašas Danijos bažnyčios varpe, prašantis Dievo apsaugoti danus nuo bado, maro ir kuršių antpuolių. Taigi, lietuviai ir kiti baltai greitai mokydavosi naujovių ir vydavosi lyderius, o kai kuriose srityse lietuviai netgi pirmavo.
Romos istorikas Publijus Kornelijus Tacitas maždaug 56-117 metais apie mus rašė, kad „aisčiai žemę dirba geriau, nei tingūs germanai“. Lietuviai iš vietinių balų rūdos mokėjo gaminti aukštos kokybės kalavijus. Įkaitinus ir suvijus, tarsi kasas, kieto, bet trapaus plieno vijas su minkšto, bet netrapaus plieno vijomis. būdavo nukalamas ne tik labai aštrus, bet ir nelūžtantis lietuviškas kalavijas. Kryžiuočiai lietuvišką kalaviją laikė puikiu karo grobiu. Taigi, šioje svarbioje metalurgijos srityje lietuviai buvo tarp lyderių.
Lietuviai lenkė europiečius ir ne keliomis dešimtimis metų, bet ištisais šimtmečiais dar ir tuo, kad Lietuvoje nebuvo nei vergijos, nei baudžiavos, kuri atsirado po daugybės šimtmečių, tik Lietuvai pradėjus suartėti su Lenkija. Todėl Lietuvoje kiekvienas vyras buvo karys, o Europoje kalavijo negalėjai duoti baudžiauninkui ar vergui, nes šis kalaviją gali atsukti prieš savo poną. Tai iš dalies paaiškina, kodėl neskaitlinga lietuvių tauta sugebėjo grumtis su daug skaitlingesniais priešais. Lietuvos žmonės iki suartėjimo su Europa buvo laisvi, todėl jie taip atkakliai gynė savo žemę, o Vakarų baudžiauninkai ir vergai nematė reikalo ginti savo ponų ir jų žemės. Priešingai, ponams pralaimėjus, jie galėjo tikėtis atgauti laisvę. Šiandien Europa yra pasaulio demokratijos švyturys ir dėl to mes ją gerbiame, bet viduramžiais buvo atvirkščiai: užkariaudama pasaulio žemynus Europa naikino ištisas tautas, nešė pasaulio tautoms kolonializmą, religinę prievartą, prekybą vergais, o Lietuvoje tokios baisios priespaudos nebuvo. Vėliau, 1468 metais, pasirodęs Lietuvos (ne Lenkijos!) Statutas, išgarsinęs Lietuvą visoje Europoje, yra atgarsis kadaise buvusio aukštesnio Lietuvos visuomenės politinio subrendimo lygio. Tai dar vienas lietuvių pergalių paaiškinimas.
Lietuvoje klestėjo religinis pakantumas, o Europą draskė religinė neapykanta ir jos sukelti religiniai karai. Dar 1323 metais, kviesdamas Vakarų amatininkus ir pirklius į Lietuvą, Gediminas pabrėžė šį Lietuvos pranašumą religinio pakantumo srityje, laiškuose rašydamas:
– Mes visi išpažįstame tą patį Dievą, tik meldžiamės jam skirtingai.
Todėl Lietuvoje nebuvo religinių karų, o Europoje jų buvo daugybė. Pavyzdžiui, 1618 – 1648 metais tarp Vokietijos Katalikų Lygos ir Protestantų Sąjungos vykusiame Trisdešimtmečiame kare, kuriame vokiečiai katalikai ir vokiečiai protestantai žudė vieni kitus, Vokietija prarado net pusę savo gyventojų, o atsigauti nuo to karo Vokietijai prireikė viso šimtmečio. Taigi, religinio pakantumo (arba, kaip dabar madinga sakyti – tolerancijos) atžvilgiu Lietuva lenkė Europą puse tūkstančio metų ir tai buvo viena iš Lietuvos tvirtybės šaknų.
Sąžiningas istorikas privalėtų konstatuoti, kad tais kruvinais kryžiaus žygių ir kolonializmo laikais, Lietuva buvo vienintelė Europoje, o gal net ir vienintelė pasaulyje, valstybė – užkariautoja (imperialistė), kurioje nebuvo tautinio ar religinio nepakantumo, apie kurią dar šiandien mūsų kadaise užkariautos tautos atsiliepia geru žodžiu. Dar Sąjūdžio laikais, būnant Vakarų Ukrainoje, tekdavo išgirsti tostų:
– Už lietuviškuosius okupantus! Kad visi okupantai tokie būtų!
Išvažinėjau visą Europą, bet kitose valstybėse gerų žodžių apie buvusius okupantus neteko girdėti. Kitos Europos šalys tokį pagarbos kitoms tautoms, kitokioms religijoms lygį pasiekė tik praėjus pusei tūkstančio metų.
Lietuvoje nebuvo ir žydų pogromų, todėl Vakarų Europos šalių žydai, gelbėdamiesi nuo persekiojimų, išsigelbėjimo ieškojo Lietuvoje. Todėl 1930 metais Lietuvoje gyveno net 7 % žydų, o Vokietijoje – tik 0,7 %. Ir net Lietuvos valstybės nebelikus, o jai 1795 metais tapus carinės Rusijos dalimi, joje žydų pogromų nebuvo, nors Rusijoje jie vyko. Sąžiningas istorikas privalėtų pagirti lietuvius už tokį tų laikų Europai nebūdingą tautinį ir religinį pakantumą, buvusį vienu iš valstybės stiprybės šaltinių. Taigi, mes galim pasididžiuoti, kad pakantumo požiūriu Lietuva buvo aplenkusi viduramžių Europą net keliais šimtmečiais. Tai būtina aiškinti mūsų mokiniams, studentams, kad jie užaugtų save gerbiančiais žmonėmis. Deja, nei Lietuvos žiniasklaidoje, nei jos švietimo sistemoje tokių minčių neišgirsi. O ir dauguma Lietuvos istorikų, bijodami būti išvadinti nacionalistais, tokių minčių vengia. Išimtis yra Vladas Terleckas, gal dar vienas kitas.
Toliau 2018-12-22 laidoje „Dniepru per Ukrainą“ Bumblauskas bando suversti lietuviams kaltę už mūsų su lenkais bendros „Dviejų Tautų Respublikos“ nelaimes 1655 metais, kai pirmą kartą istorijoje Vilnius buvo užimtas Rusijos kariuomenės ir jos sąjungininkų Zaporožės kazokų, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 6 metus buvo plėšiama ir prarado net pusę savo gyventojų.
Betgi, šioje laidoje Bumblauskas pripažino, jog Zaporožės kazokų (Ukrainos) atamanas Bogdanas Chmelnickis nenorėjo dėtis su Maskva ir „šešerius metus bandė su Dviejų Tautų Respublikos atstovais sėsti prie derybų stalo, bet jiems buvo atsakyta“. Laidoje buvo konstatuota, kad „Ukraina ne pati pasiprašė sąjungos su Rusija, bet buvo įstumta į jos glėbį“.
Tad kas gi įstūmė ukrainiečius į Rusijos glėbį? Istorijos tėkmė liudija, kad ne lietuviai. Juk kol Ukraina priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tol santykiai tarp lietuvių ir ukrainiečių buvo geri: katalikų ir pravoslavų, kaip ir liuteronų, musulmonų, judėjų ar karaitų tikybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gerbiamos, tad pagrindo religinei ar tautinei nesantaikai nebuvo.
Lenkijos ideologija, deja, visada buvo bekompromisinė: jiems visada svarbiausia buvo ne tiek bendrą priešą nugalėti, kiek pasinaudojant kaimyninės šalies grėsme savo sąjungininkui – savo broliui lietuviui ar ukrainiečiui, atimti iš jo dvarų, privilegijų, teritorijų.
Kad ne lietuviai įstūmė Ukrainą į Rusijos glėbį, patvirtina ir žemiau pateikiamas 2018-12-22 laidos „Dniepru per Ukrainą“ pokalbis tarp ekspedicijos vadovo Alfredo Bumblausko ir ekspedicijos dalyvio Roberto Petrausko apie galimybę Ukrainai sudaryti sutartį su Lenkija.
Robertas Petrauskas:
– Buvo šansas, kad ši sutartis bus sudaryta su Lenkija?
Alfredas Bumblauskas:
– Buvo šansas.
Robertas Petrauskas:
– Ir kad lenkai buvo nediplomatiški?
Alfredas Bumblauskas:
– Bet jiems (lenkams – R.Ž.) rūpėjo žemės. Gobšumas, ir lietuviškas, ir lenkiškas, visada persverdavo.
Na, pagaliau! Pagaliau Bumblauskas, Petrausko argumentų priremtas, sutiko su tuo, kad ukrainiečių derybos su lenkais sužlugo dėl to, kad lenkai buvo nediplomatiški (Bumblausko žodžiais tariant, buvo gobšūs). Taigi, lenkiškas gobšumas atstūmė sąjungininkus ukrainiečius ir įstūmė juos į Rusijos glėbį. Bumblauskas teisingai pripažino, kad lenkiškas gobšumas visada nustelbdavo blaivų politiko protą. Bet kodėl jis vis vien, nepateikdamas jokių įrodymų, tą gobšumą, sugriovusį mūsų bendrą su lenkais Dviejų Tautų Respubliką, priskiria ne tik lenkams, bet ir lietuviams? Juk lietuviai ir sukūrė didžiulę imperiją todėl, kad vadovavosi kompromisų politika. O lenkų tradicinė politika buvo bekompromisinė: jūs, jaunesnieji broliai, privalot mūsų lenkų, vyresniųjų brolių, klausyti, mums – viskas, o jums – nieko. Didžiausia Lenkijos klaida santykiuose su ukrainiečiais ir buvo Lenkijos siekis laisvus Zaporožės kazokus paversti baudžiauninkais. Tokia neišmintinga Lenkijos politika neišvengiamai turėjo baigtis valstybės griūtimi.
Lenkija pasinaudodavo Rusijos grėsmėmis Lietuvai, ta proga ir sau kažką iš Lietuvos atimdami. Toks Lenkijos politinis trumparegiškumas arba, kalbant A. Bumblausko terminais, lenkiškasis gobšumas, ir sugriovė mūsų su lenkais bendrą valstybę. Iki susijungimo su Lenkija Lietuvos Karalystė (rusų ir lenkų vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) kelis šimtmečius plėtėsi. O po susijungimo su Lenkija, kai mes tapome dvigubai galingesniais, mūsų bendra valstybė – Abiejų Tautų Respublika užuot didėjusi dar sparčiau, kažkodėl ėmė mažėti. Tai pasireiškė ir 1569 metais, kai lenkai pasinaudojo sunkia Lietuvos padėtimi ir atėmė iš Lietuvos laisvų žmonių Ukrainą, versdami ją Lenkijai pavaldžia baudžiauninkų teritorija. Tame, Liubline 1569 liepos 1 dieną įvykusiame, Abiejų Tautų Respublikos Seimo posėdyje Ukrainos bajorai buvo prisaikdinti Lenkijos karaliui ir tapo pavaldūs tiktai jam. Ukrainos bajorų priklausomybės ir atskaitomybės Lietuvai nebeliko ir galimybės Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui įsakinėti ukrainiečiams taip pat neliko.
Lenkijos Karalystės svoris ir iki tol buvo didesnis negu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nes anais laikais bažnyčios vaidmuo ir įtaka buvo milžiniški. Visi kardinolai, vyskupai, tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje, buvo lenkai, ir jie skleidė nuomonę, jog lietuviai, nors ir apsikrikštiję, iš tikrųjų yra pagonys, o Katalikų bažnyčios įtaka buvo didžiulė. Nuo 1569 metų, Ukrainą prijungus prie Lenkijos, Lietuvos balsas Abiejų Tautų Respublikoje visiškai sumenko, nuo šiol Lenkijos įtaka visose Abiejų Tautų Respublikos valdymo srityse tapo tiesiog dominuojanti. Karalius buvo lenkų ir rezidavo Lenkijoje, ir 1648 – 1654 metais, sprendžiant derėtis su ukrainiečiais ar ne, Lenkijos balsas buvo lemiamas.
Juk šešeris metus, 1648 – 1654 metais, Ukrainos etmonas Bogdanas Chmelnickis, siūlėsi į sąjungininkus Lenkijos karaliui ir jo bajorams, bet šešerius metus lenkai nesileido su juo į kalbas. Lenkai niekaip negalėjo perlipti per gobšumo barjerą. O Ukrainą atėmus iš Lietuvos ir jai tapus Lenkijos karalystės dalimi, ankstesnio lietuviško religinio pakantumo nebeliko. Kopiant karjeros laiptais stačiatikiams ukrainiečiams buvo sunku varžytis su katalikais lenkais, o pereiti į katalikybę daugelis ukrainiečių nenorėjo. Tai tapo dar viena katalikų lenkų ir stačiatikių ukrainiečių santykių blogėjimo priežastimi. Bet lenkų ir ukrainiečių santykių blogėjimą daugiausia nulėmė lenkų siekis laisvuosius Zaporožės kazokus paversti baudžiauninkais. Lenkams nesutinkant daryti nuolaidų, galiausiai Bogdanui Chmelnickiui neliko nieko kito, kaip tik atsiskirti nuo Lenkijos ir prisidėti prie Rusijos caro Aleksiejaus.
Pats Bumblauskas šioje laidoje pripažino, kad „Ukraina ne pati pasiprašė sąjungos su Rusija, bet buvo įstumta į jos glėbį“. Ir kai dėl lenkų bei ukrainiečių, esančių Lenkijos Karalystės piliečiais, tarpusavio nesusišnekėjimo jis kaltina lietuvius, esančius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais, tai šis kaltinimas skamba naiviai.
Logiška manyti, kad jei būtų vadovaujamasi lietuviškais kompromisų politikos principais ir Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį, o būtų likusi mūsų partneriu, tai kovoje su viena likusia Rusija viršų būtų paėmusi Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos valstybė. Logiška manyti, kad kolonializmo laikais imperija nuo Lenkijos iki Korėjos vis vien turėjo atsirasti, nes kolonizuotas buvo visas pasaulis. Jei būtų laikomasi lietuviškos kompromisų politikos ir Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį, tai ne Maskva, o Varšuva, Vilnius ir Kijevas būtų sukūrę tą imperiją, nuo Oderio iki Korėjos. Aišku, ne viena Lenkija būtų tos imperijos valdovė, nori nenori, tos imperijos šeimininkais ir valdovais tektų pripažinti ir lietuvius su ukrainiečiais. Tik veikdamos išvien (arba kitaip sakant, tik vadovaujamosios lietuviškais lygybės ir pakantumo principais) šios trys tautos būtų sukūrusios imperiją nuo Oderio iki Korėjos. Būtų laimėję visi trys broliai: ir lenkai, ir lietuviai ir ukrainiečiai. Aišku, mes tą brolišką imperiją galėjome sukurti tik tuo atveju, jei visko ir vėl nesugriautų lenkiškas gobšumas. Jeigu lenkai, laikydami save vyresniaisiais broliais, ir vėl pradėtų sau reikalauti liūto dalies, mums jaunesniesiems broliams – lietuviams ir ukrainiečiams, numesdami tik trupinius, tai gal Rusija ir vėl būtų atsigavusi.
Kartais taip būna sporte, kai vienas pavydus krepšininkas, norėdamas būti rezultatyviausiu, tyčia neduoda kamuolio savo komandos draugui, kad tas neįmestų daugiau taškų už jį. Rezultatas – pralaimėtos rungtynės. Draugiška komanda įveikia ir stipresnę komandą, jei toji nėra draugiška. Tai liudija ir kompromisų politikos besilaikančios Šveicarijos pavyzdys, kurioje broliškai sugyvena keturios tautos. O jeigu ten viršų būtų paėmusi kuri nors viena godi tauta, tai Šveicarijos valstybės šiandien iš viso nebūtų.
Ir Ispanijos bei Portugalijos pavyzdys tai patvirtina. Atsiradus laivams, galintiems perplaukti Atlantą, iš šių šalių buvo patogiausia pasiekti Ameriką. Ispanija ir Portugalija išmintingai pasinaudojo šiuo savo valstybių geopolitiniu pranašumu, užvaldydamos milžiniškus Amerikos žemių plotus. O juk galėjo būti ir kitaip. Jei jos vadovautųsi, anot Bumblausko, lenkišku gobšumu, galėjo jos pradėti tarpusavy rietis, kam turi atitekti daugiau Amerikos, kam mažiau. Ispanai imtų niokoti Portugaliją, portugalai niokotų Ispaniją. Ir to rezultatas būtų: kai du pešasi, laimi trečias. Lotynų Ameriką būtų kolonizavę italai, prancūzai ar dar kas nors.
Dar vienas iškalbus pavyzdys, analogiškas Lenkijos – Lietuvos konfliktui dėl Vilniaus, yra 1918 metais kilusi Švedijos – Suomijos įtampa dėl pietinės Suomijos, kurioje dauguma gyventojų kalbėjo švediškai. Suomijai paskelbus nepriklausomybę, išmintingi Švedijos vadovai nėjo užgrobti Helsinkio su visa pietine Suomijos pakrante bei Botnijos įlankoje esančių Alandų salų. Suomiai, savo ruožtu, šiose teritorijose įvedė dvikalbystę (suomių ir švedų). Laimėjo visi. Šiandien ir tarp Suomijos bei Švedijos, ir tarp Suomijoje gyvenančių švedų bei suomių vyrauja taika ir draugystė.
Galėjo ir Lenkija 1918 metais ginčą dėl Vilniaus su Lietuva išspręsti taip, kaip švedai su suomiais. Deja, pritrūko išminties ir viršų paėmė lenkiškas gobšumas. Atėmė Lenkija iš Lietuvos Gardiną, Vilnių, Lydą, Ašmeną. Ir ką gi dabar Lenkija iš viso to turi? Ogi nieko! Vilnius priklauso Lietuvai, Gardinas, Lyda ir Ašmena – Gudijai, o Lenkijai iš viso to liko tik pažeminimas ir gėda. Visas žemes, kurias Lietuva atnešė į bendrą mūsų su lenkais valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (pradedant Ukraina ir baigiant Gardinu, Lyda, Ašmena), lenkai prašvilpė. Taip dažniausiai būna: kai nori visko, tai negauni nieko.
Tai kaip gi yra iš tikrųjų? Argi tikrai lietuviai yra „gobšuoliai, nieko nepagalvojantys, nieko nepadarantys, mūsų heroizmas, kaip atsibudusių nabašninkų“? Ne! Faktai liudija priešingai! Ir jų labai daug. Juk iš sovietinio kalėjimo mūro pirmą plytą ištraukė ne kas kitas, o Lietuvos Sąjūdis. Ir partizaninis karas ilgiausias (iki 1953 metų!) bei atkakliausias buvo tik Lietuvoje bei Ukrainoje (bet ne visoje, o tik Vakarų Ukrainoje). Ir rusiškąjį raidyną carai įbruko visoms Rusijos tautoms, kurioms bruko, išskyrus vienintelius lietuvius, kurie savąjį raidyną sugebėjo apginti. Jau minėjau, kad lietuviai yra vienintelė baltų tauta, išlaikiusi savo valstybę ir net pasaulio rekordininkė, viduramžiais vienintelė visame pasaulyje atlaikiusi porą šimtmečių trukusią kolonizatorių – kryžiuočių agresiją. Ir kruvinoje viduramžių Europos istorijoje Lietuvos Karalystė (lenkų ir rusų vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) buvo vienintelė imperialistinė valstybė, kurioje nebuvo kitataučių ar kitatikių persekiojimų ir žudynių. Visa tai liudija, kad lietuviai nėra nevykėlių tauta. Priešingai, čia išvardinti faktai liudija, ypatingą lietuvių atkaklumą ir laisvės bei tiesos troškimą.
Bet kodėl tada Lietuvoje leidžiama niekinti savo valstybę, savo tautą? Daug kas tai aiškina tuo, kad Rusija ir tarptautinis globalizmas tam kasmet skiria dešimtis milijonų eurų mūsų smegenų plovimui, o dideli pinigai finansuoja tik tokius laikraščius, tik tokias radijo bei televizijos laidas ir kviečiasi tik tokius istorikus, kurie sutinka dergti savo valstybę.
Tai gal mūsų specialiosios tarnybos turėtų pasidomėti, kodėl kitose Europos valstybėse vyrauja žiniasklaida ginanti savo valstybės garbę, o Lietuvoje priešingai – niekinanti?
Pamąstykim, ką tokios televizijos laidos, niekinančios Lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, duoda mūsų valstybei? Pripažinkim, kad jos, tiek vaikams, tiek jaunimui, tiek vyresniems žmonėms diegia saviniekos ir menkavertiškumo kompleksą, griauna pagarbą savo valstybei ir meilę savo tautai, didina psichiškai nestabilių asmenybių skaičių. O tai neišvengiamai:
1) silpnina Lietuvos kariuomenę, nes dešimt mūsų priešų karių, jei jiems įdiegtas pasitikėjimas savo karininkais, vadais bei savo ginklo draugais, visada nugalės penkiasdešimt lietuvių karių, jei jiems nuo vaikystės per spaudą, radiją ir televiziją buvo diegiama, jog mūsų karininkai bei vadai visada buvo (taigi, tikriausiai tokie yra ir dabar?) nevykėliai, kad ginklo draugais pasitikėti negalima, nes lietuvių tautos bruožas yra išdavystės, savanaudiškumas, pavydas ir kerštingumas;
2) palaiko žmonių protuose sovietinę okupacinę dvasią, nors viešai kalbama, kad valstybė siekia padėti atsikratyti sovietinės ideologijos palikimo;
3) menkinant realią padėtį savo šalyje ir pervertinant ją kitose valstybėse, didina emigraciją;
4) jautresnių asmenybių tarpe didina savižudybių skaičių;
5) jautresnių asmenybių tarpe didina narkomanų ir alkoholikų skaičių;
6) silpnina dorovę ir todėl skatina vagystes bei kyšininkavimą, kadangi žmonėms diegiama, jog lietuviai yra gobšuoliai, vagys, taigi, vogti, imti kyšius galima, tik svarbu nepakliūti.
Tai įvertinus tenka konstatuoti, jog tokios laidos vykdo valstybės griovimo darbą.
Tad noriu paklausti Lietuvos radijo ir televizijos vadovų, LRT komiteto narių, Seimo narių, valstybės specialiųjų tarnybų, Vyriausybės, Prezidento:
– Kodėl Lietuvos televizija dovanoja savo ekranus ir Lietuvos žmonių pinigus tokioms lietuvių tautą dergiančioms ir Lietuvos valstybę griaunančioms laidoms?
- Kada tai baigsis ?
861027749
r.ziliukas@gmail.com