Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“ Tokiu pavadinimu – su aliuzija į garsųjį Henriko Senkievičiaus „Quo vadis?“ (lot. „Kur eini?“) – rugpjūčio 10–11 d. Kauno savivaldybės didžiojoje salėje vyko Lietuvių fronto bičiulių studijų savaitgalis, skirtas Lietuvos dvasinio gyvenimo, tautiškumo, valstybingumo aktualijoms.

Lietuvių frontas – 1941 m. įkurta antinacinė pogrindžio organizacija, vėliau ryžtingai dalyvavusi antisovietiniame pasipriešinime Lietuvoje ir išeivijoje, viena iš VLIK’O (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) steigėjų. 

Telkė katalikiškos pakraipos patriotus intelektualus ir jaunimą (žymiausios asmenybės – Antanas Maceina, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Adolfas Damušis, Zenonas Ivinskis ir kiti).

Šiandien kalbėjau savaitgalyje tema „Lietuviai, žydai ir atmintis“. Pagrindinė tezė – aukų ir budelių buvo iš abiejų pusių, privalu nuoširdžiai tai pripažinti ir paduoti vieni kitiems rankas susitaikymui.

Buvo įteiktos Lietuvių fronto bičiulių įsteigtos Laisvės premijos už visuomeninę patriotinę veiklą vienam jaunimo sambūrio „Pro Patria“ vadovų Vytautui Sinicai (2017), rezistentui, pogrindžio spaudos leidėjui Petrui Plumpai (2018) ir man (2019). Premijų mecenatas – išeivijos lietuvis dr. Rimtas Marcinkevičius.

Man tai buvo nemenkas siurprizas, apskritai pirmoji premija už kokią nors veiklą. Darai tai, kas teikia tau džiaugsmą ir leidžia justi gyvenimo prasmę, o jei ir bendraminčiai pastebi ir įvertina, be abejo, malonu. Esu tikrai sujaudintas ir dėkoju. Lietuvos labui!

Nuotraukos – R. Grigo.