Seksualiniu priekabiavimu kaltinamas Jonas Vaitkus: nesijaučiu nusipelnęs tokio viešo skaudaus pažeminimo ir paniekinimo…

Seksualiniu priekabiavimu kaltinamas Jonas Vaitkus: nesijaučiu nesipelnęs tokio viešo skaudaus pažeminimo ir paniekinimo… Prieš kelias dienas scenografė Simona Biekšaitė apkaltino garsų režisierių, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Lietuvos rusų dramos teatro vadovą Joną Vaitkų seksualiniu priekabiavimu. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji teigia, jog beveik prieš dešimt metų, t.y. 2009-ųjų vasarą, atvykus į J. Vaitkaus namus darbo reikalais, jai buvo pasiūlyta sukurti scenografiją spektakliui „Juodasis Strazdas“. Jos nuomone tada režisierius buvo išgėręs. Iš pradžių jis mėginęs piešti jos portretą, o vėliau ėmęs seksualiai priekabiauti – „ jo elgesys „peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti link mano blauzdomis į viršų, link šlaunų“, – rašo scenografė. Moteris teigia žinanti, kad nuo režisieriaus yra nukentėjusios daugybė jaunų aktorių.

Atsakydamas į viešai mestą kaltinimą seksualiniu priekabiavimu J.Vaitkus pareiškė, kad šmeižto kampanija prieš Lietuvos rusų dramos teatro veiklą ir prieš jį, kaip rusu dramos teatro vadovą, vykdoma nuo 2008 metų. Ją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai per savo viešojo informavimo priemones (internetinius portalus „sputnik.lt“, „baltnews.lt“, televiziją „Pervyj Baltijskij kanal“, kt.). Jo šmeižimu suinteresuoti ir kiti asmenys.

Šią tema režisierių Joną Vaitkų kalbina „Pozicijos“ portalo redakcija.

Gerbiamas režisieriau, po Jūsų pareiškimo daugeliui kilo pagrįstas klausimas, kodėl nedraugiškoms jėgoms užkliūvote būtent Jūs – menininkas, o ne politikas?

Noriu priminti, kad man dar tik pradėjus vadovauti teatrui 2008 m., per savo pirmąją kadenciją, teatro vadovybei sėkmingai pavyko užkirsti kelią užsienio šalies atstovams daryti politinę ir ideologinę įtaką teatro veiklai , jo repertuarinei politikai. Taip pat 2014 m. pavasarį savo vadovaujamo teatro vardu pareiškiau griežtą nepritarimą Krymo aneksijai, kurią įvykdė Rusijos valdžia ko pasėkoje Rusijos ambasada Vilniuje neišdavė Lietuvos rusų dramos teatrui (LRDT ) vizų gastrolėms Rusijoje.

Šiuos klausimus mano iniciatyva nuodugniai aptarėme su Lietuvos saugumo departamento darbuotojais.

Tačiau Jūs minėjote, kad šmeižimu suinteresuoti ir kiti asmenys? Kas jie?

Prieš mane kaip režisierių ir pedagogą šmeižto kampanija prasidėjo 2018 metais ir, būtent tuomet, kai pareiškiau, kad dalyvausiu artėjančiame Kultūros ministerijos rengiamame konkurse LRDT vadovo vietai. Na, kam ir kodėl ši vieta labai svarbi, tesprendžia visuomenė. Tik nereikia pamiršti, kad mūsų geri santykiai su tautinėmis bendrijomis ir ypač su gausia rusakalbių bendruomene, ne visiems patinka. O tai jau politika, todėl plačiau komentuoti nenorėčiau.

Neklausiame kaip jaučiatės Jūs ir Jūsų artimieji po tokių viešai Jums mestų kaltinimų. Daugelis Jūsų gerbėjų netiki jais. Ir vis dėto. Visuomenę stebina Jūsų santūri reakcija. Juk ne kiekvienas apkaltintas vagimi dvejoja kreiptis ar nesikreipti į teismą. O gal scenografės Simonos Biekšaitės žodžiuose esama tiesos?

Dėl scenografės S. Biekšaitės … Aš nedvejoju, o svarstau pirmiausia norėdamas suprasti jos poelgio priežastis ir tikslus. Apie kažkokią tiesą negali būti nė kalbos. Tiesa tai tik faktas, kad scenografė tuo metu kurį laiką dirbo su manimi oficialų darbą.

Tačiau kaltinimus seksualiniu priekabiavimu Jums metė dar dvi moterys – buvusi Jūsų asistentė Judita Juknelė ir Eglė Lekstutytė. Tiesa, pirmosios prisiminimai gerokai padūlėję – ji kalba apie santykius, kurie galimai buvo prieš 19 metų!

Atsakyti negaliu, nes nežinau kokių lūkesčių vedinos paminėtos moterys elgiasi ir kokį gyvenimą nugyveno iki šios dienos, jeigu ryžosi tokiam poelgiui. Sutikite, kad vieną rytą nubudusi moteris nei iš šio, nei iš to nepradės dalintis tariamais prisiminimais apie įvykius, kurie neva buvo prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius. Pirmiausia tam reikia turėti arba fenomenalią atmintį, arba labai lakią vaizduotę, kad galėtumei su tokiu pasimėgavimu ir smulkmenomis kurti tariamą priekabiavimo sceną. Aš ir pats nestokoju meninės vaizduotės, tačiau ji skirta ne žmonėms juodinti, o scenai.

Nemanau, kad vyras turėtų baimintis atvirai grožėtis moterimi ir jai pataikauti. Kiekviena moteris nustato savo ribas, kurių peržengti nevalia ir, jei ta riba peržengta, visuomenė turi kelti prasižengusiojo atsakomybės klausimą. Tačiau šiuo atveju atsakomybės negali būti, nes prasižengimo nėra. Dar daugiau, prasižengusieji parenkami pagal visuomenėje užimamą padėtį. Sutikite, kad žmonių valdymo požiūriu kažkam tai labai paranku. Visuomenė staiga sužino, kad savo išskirtinėmis pažiūromis ar įsitikinimais garsėjantis asmuo prieš penkis, dešimt ar dvidešimt metų tariamai seksualiai priekabiavo prie kolegės, bendradarbės, mokinės… Kodėl tik prieš dvidešimt metų? Juk galėjo „priekabiauti“ ir daug anksčiau, pvz., prieš keturiasdešimt metų! Kodėl nekalbama apie priekabiavimus šiuo metu?

Ne. Nusitaikoma į laikotarpį, kai žmogus tampa labiau pažeidžiamas, kai jis turi šeimą, vaikus, gausų būrį bendradarbių… Dažnai purvas pilamas ant žmonių prieš parlamento, Prezidento, savivaldos rinkimus – šiuo atveju prieš rinkimus į teatro vadovo pareigas. Kitokios logikos ieškoti neverta – pats tokių istorijų viešas pasakojimo faktas yra amoralus, nes nereikalauja jokių įrodymų.

Vis dėlto galvoju, kad tokiai viešai priekabiavimo akcijai turi būti labai rimtas pagrindas. Be abejonės, pirmiausia tai įsitikinimas, kad esi laisvas žarstytis žodžiais, už kuriuos niekada nereikės atsakyti. Žarstytis vardan žinomumo, savo asmens reikšmingumo, – kažkas panašaus, kaip su R.Vanagaitės knyga apie partizaną A.Ramanauską-Vanagą. Tai susijęs su tam tikru asmenybės nepilnavertiškumu, o gal praeityje patirtų tam tikrų nuoskaudų, – juk ne visiems sekasi kūrybiniame darbe, dažną lydi nusivylimas ir nepasitikėjimas pasirinkto kelio teisingumu…

Ir vis dėlto, jeigu tai šmeižtas, logiška būtų, kad Jūs savo garbę gintumėte teisme. Jūsų dvejojimas kreiptis į teismą daugelį Jūsų gerbėjų verčia suklusti.

Jau minėjau, kad šią šmeižto kampaniją vertinu dvejopai. Visiems akivaizdu, kad ji yra koordinuojama, nes vienu metu viešoji erdvėje dar niekada nebuvo tiek daug panašaus pobūdžio kaltinimų, kurie žarstomi dešimties, dvidešimties metų senumo prisiminimais – bet kuriuo atveju nekalbama apie dabartį. Tai pirmas dėsningumas, kurį visi pastebi. Pamažu aiškėja ir viešųjų ryšių kontoros, kurios organizuoja ir koordinuoja šią akciją. Artimiausiomis dienomis, matyt, sužinosime ir organizatorių vardus. Gali paaiškėti, kad kai kurios iš susijusios su nedraugiška didžiąją mūsų kaimyne.

Kita vertus nesu teisininkas. Šiuo klausimu kreipiausi į advokatus, kurie geriau už mane išmano šį darbą. Jie sako, kad privalo nustatyti S. Biekšaitės nuolatinę gyvenamąją vietą, nes teikiant teismui ieškinį, būtina nurodyti tikslų atsakovės adresą. Žiniasklaidoje skelbiama, kad ji neva gyvenanti Osle. Teisininkų nuomone, tai apsunkina, nes ieškinys teikiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, todėl gali tekti kreiptis į Norvegijos teismą, o tai susiję su dokumentų vertimu į norvegų kalbą, keliones ir dalyvavimą teismo posėdžiuose svetimoje šalyje. Tad reikia pasverti padarytą moralinę žalą ir laiko bei kitokias sąnaudas, kurias teks patirti. Dėl kitų „prisiminimų“ apie tariamas patyčias ir emocinį spaudimą, teisininkų nuomone, bus paprasčiau. Bet, pabrėžiu, tai ne mano, o jų darbas.

Jūs paminėjote, kad masiškai seksualiniu priekabiavimu visuomenei žinomus asmenis pradėta kaltinti būtent dabar. Tačiau juk ne visi pretenduoja į LRDT vadovo vietą?

Jau minėjau, tai ne atsitiktinumas. Tai akivaizdi kryptinga kampanija. Teko girdėti ir tokią nuomonę, kad viešinant tariamai skandalingus atvejus apie „patyčias ir emocinį spaudimą“, visuomenė ir Seimas ruošiamas sėkmingam Stambulo konvencijos ratifikavimui. Nesu specialistas, tačiau teko girdėti diskusijas šia tema.

Iš tikrųjų, ši konvencija yra skirta kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Ją mūsų valstybė pasirašė prieš keletą metų, bet lig šiolei delsė ratifikuoti. Delsia ir kitos šalys, nes tam, matyt, yra pagrindas. Ką Jūs apie tai žinote?

Specialistų nuomone, tai mūsų valstybės žmogiškojo teisingumo statusui labai pavojinga konvencija.

Bet jos ratifikavimui jau pritarė Vyriausybė. Įdomu, kodėl įžvelgėte ryšį tarp dabartinės visuotinės priekabiavimo kampanijos ir siekio ratifikuoti minėtą konvenciją? Kuo ji ypatinga?

Vėlgi pakartosiu, kad nesu specialistas, tačiau į vieną svarbią aplinkybę vis dėlto atkreipčiau dėmesį. Įsivaizduokite situaciją, jeigu mūsų valstybė būtų ratifikavusi šią konvenciją. Šiuo atveju vyrui, kuris apkaltintas seksualiniu priekabiavimu su patyčių ir smurtavimo požymiais, valstybė pradėtų baudžiamąjį persekiojimą. Apkaltinimui pakaktų panašių viešai skelbiamų „prisiminimų“, juolab jeigu prisiminusioji brūkštelėtų tokį prašymą.

Pagal konvenciją valstybė turėtų nebesiremti vien moters (aukos) paduotu skundu ar pareiškimu. Ji turėtų tęsti baudžiamąjį persekiojimą, net ir tuo atveju, jeigu moteris atsiimtų savo pareiškimą arba skundą. Kitaip tariant, moteris, kuri pasiskundė dėl psichologinio ar emocinio smurtavimo, nebegalėtų nutraukti baudžiamojo proceso vyro atžvilgiu. Todėl galimai apšmeižtas, o pagal konvenciją „įtariamas“ vyras bus persekiojamas nepriklausomai nuo to, kad moteris afekto būsenoje paprasčiausiai pasikarščiavo, prikalbėjo, ko nereikia, o po to persigalvojo ir nusprendė nebesipykti, susitaikyti. Toks „įtariamasis“ bus persekiojamas nepriklausomai nuo jos tolesnių norų ir net tuo atveju, jeigu jis apsigyventų kitoje valstybėje.

Ar galite įsivaizduoti, koks tai yra politinio susidorojimo su oponentais ginklas?

Todėl į šią viešo priekabiavimo laviną reikia žvelgti daug plačiau ir pirmiausia klausti savęs: kam ji naudinga, kas šia viešųjų ryšių kampanija labiausiai yra suinteresuotas?

Atsakymas paprastas: naujas vyro ir moters santykių teisinis reglamentavimas ir baudžiamųjų sankcijų griežtinimas valstybiniu mastu kovoje su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, tiesiog suvaržys mūsų laisvę,  valstybė neišvengiamai taps arbitru intymiausiose vyro ir moters santykiuose ir ims juos kontroliuoti. Tai perprogramuos socialinių santykių sampratą. Sureikšmindama baimę nusižengti reglamentui ir įstatymui, sudarys prielaidas instinktyvios – aklos – elgsenos sureikšminimui, o tai neišvengiamai reiškia kūrybiškumo degradacija dar didesnę izoliaciją, susvetimėjimą ir atskirtį – taigi eitume vienišų gyvulių fermos link.

Bet tam neturime pasiduoti. Pirmiausia noriu nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriuos nuvyliau ar kaip nors praeityje įskaudinau – nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo paklydimų. Aš – ne išimtis. Tačiau nesijaučiu nesipelnęs tokio viešo skaudaus pažeminimo ir paniekinimo. Nepaisant to, savo gerbėjus ir bendraminčius noriu užtikrinti, kad prieš imdamasis kokių nors veiksmų visada galvosiu apie pasekmes pirmiausia savo artimiesiems, savo mokiniams, teatrui, jo kolektyvui ir valstybei. Jų garbė ir orumas man svarbesni. Todėl visomis išgalėmis saugosiu tai, kas man patikėta ir kas patikėjo manimi.

Ačiū už pokalbį.

pozicija.org