Minėdami Garliavos antpuolio 8-ąsias metines gegužės 17-ąją neabejingi piliečiai ir vėl rinkosi į Simono Daukanto aikštę, kad ir vėl paklaustų „Ar dar gyva Deimantė?“.
Paskelbta gegužės 17 d.
Papildymas: Neringos Venckienės komentaras:
Neringa Venckienė apie Deimantės pagrobimą 2012-ųjų gegužės 17-ąją: „Paversta auka dar vienąkart. Lietuvos valstybės vardu“
Šiandien, 2020 m. gegužės 17 d., sueina aštuoneri metai, kai buvo pagrobta DEIMANTĖ.
Visi mes jau daugiau kaip dešimt metų stebite niekaip nepasibaigiantį pedofilijos bylos procesą. Jame tiek daug visko buvo, kad net aprėpti sunku: šimtai brolio ir mano laiškų Seimo nariams, šimtai kreipimųsi atsakingoms institucijoms, daugybė teisminių apklausų ir liudijimų, pedofilijos bylos faktus atskleidžianti naktimis rašyta mano knyga, man, mano artimiesiems, neabejingiems vaiko skausmui žmonėms kurtos baudžiamosios bylos, kalėjimas…
Pabaigos ir pozityvaus rezultato nematyti.
Kol kas vienintelis akivaizdus, visiems matomas faktas – pagal oficialiai skelbiamą versiją visos valstybės galia saugoma buvusio kaltinamojo pedofilija Andriaus Ūso, “nuskendusio balutėje”, draugė Laimutė Stankūnaitė, kuriai pagal galutinę ir neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartį turėjo būti spręsta dėl įtarimų pedofilija pareiškimo, brutalia jėga iš namų išplėšta ir pradanginta pedofilijos auka – mažametė mergytė, kovojusi iš paskutiniųjų, atėjūnų prašiusi ir maldavusi pasitraukti, septynis kartus garsiausiu balsu išrėkusi, jog nenorinti gyventi su biologine. Taip ir neišgirsta. Neišklausyta. Paniekinta. Sudaiktinta.
Paversta auka dar vienąkart.
Lietuvos valstybės vardu.
tiesos.lt